Štai taip, baigė Mardžota, „prakeiktoji Judo tauta, iš kurios kilo visos žmonijos ydos, panaudojo visą savo įtaką, kad aukščiausiuoju ir visuotiniu masonų ordino vadovu taptų vienas iš jų ir dar pats pavojingiausias“
Šie kaltinimai dvasininkijai labai patiko, ir devyniasdešimt penktaisiais išleista Mardžotos knyga Le Palladisme, Culte de Satan-Lucifer dans les triangles maçonniques[93] prasidėjo Grenoblio, Montobano, Ekso, Limožo, Mando, Tarantezo, Pamjė, Orano, Ansi vyskupų bei Jeruzalės patriarcho Liudviko Pjavio liaupsėmis.
Bėda ta, kad Mardžotos informacija užkabino nemenką italų politikų dalį, labiausiai Krispį, jau tapusį Garibaldžio leitenantu ir tais metais užėmusį karalystės ministro pjrmininko postą. Kol buvo spausdinamos ir parduodamos fantasmagorinės naujienos apie masonų apeigas, dar buvo galima jaustis ramiai, bet užkabinus masonų ir politikų santykius kilo grėsmė suerzinti kokį itin kerštingą veikėją.
Taksilis tą suprato, tačiau akivaizdžiai norėjo atsiimti tas teritorijas, kurių gviešėsi Mardžota, ir štai pasirodė kone keturių šimtų puslapių Dianos pasirašyta knyga Le 33ème Crispi[94], kurioje pateikti tokie žinomi faktai, kaip Romos banko skandalas, į kurį Krispis buvo įsivėlęs, pramaišiui su užrašais apie apie jo sandėrį su demonu Haborimu bei dalyvavimą paladistų sueigoje, kurioje Sofi Valder pareiškė esanti nėščia ir pagimdysianti dukrą, savo ruožtu pagimdysiančią Antikristą.
— Tikra operetė, — piktinosi Driumonas. — Ir tai vadinama politine kova?
Tačiau Vatikane veikalas buvo priimtas palankiai, tad Driumonas dar labiau įsiuto. Vatikanas su Krispiu turėjo savų sąskaitų, mat šis vienoje iš Romos aikščių pastatydino paminklą Džordanui Brunui, dvasininkijos nepakantumo aukai, tad tą dieną Leonas XIII praleido klūpodamas prie švento Petro statulos kojų ir melsdamas atleidimo. Tik įsivaizduokime, kaip apsidžiaugė popiežius skaitydamas tuos Krispį kompromituojančius dokumentus: liepė savo sekretoriui monsinjorui Sardžiui nusiųsti Dianai ne tik įprastinį „apaštališką palaiminimą“, bet ir nuoširdžią padėką bei linkėjimus tęsti pagirtiną „nusikalstamos sektos“ demaskavimo darbą. O kad sekta tikrai nusikalstama, liudijo faktas, jog Dianos knygoje Haborimas pavaizduotas turįs tris galvas — žmogaus liepsnojančiais plaukais, katino ir žalčio, nors Diana moksliškai kruopščiai patvirtinusi tokio niekada nemačiusi (jai jis pasirodydavęs kaip gražus senolis vešlia sidabruota barzda).
— Nė nesiteikė laikytis tiesos! Kaip gali neseniai į Prancūziją atvykusi amerikietė žinoti apie visas italų politikos paslaptis? — piktinosi Driumonas. — Žinoma, žmonės tų dalykų nepastebi, o Dianai svarbu parduoti savo knygas, bet juk popiežius — popiežius bus apkaltintas, kad tiki tais paistalais! Reikia ginti Bažnyčią nuo jos pačios silpnybių!
Būtent laikraštyje La Libre Parole pasirodė pirmosios viešos abejonės, ar Diana apskritai egzistuoja. Netrukus į polemiką įsitraukė ir akivaizdžiai religinės pakraipos leidiniai, tokie kaip VAvenir ir L’Uttivers. Kituose katalikiškuose sluoksniuose, priešingai — nertasi iš kailio siekiant įrodyti Dianos egzistavimą: laikraštis Le Rosier de Marie išspausdino Šen Pjero advokatų gildijos pirmininko Lotjė liudijimą, esą jis matęs Dianą Taksilio, Batajo ir ją nupiešusio dailininko draugijoje, bet tai buvę seniai, kai Diana dar buvusi paladistė. Tačiau iš jos veido jau buvę aišku, kad ji netrukus atsiversianti, ir autorius ją apibūdino taip: „Tai dvidešimt devynerių metų amžiaus jauna moteris, grakšti, iškili, aukštesnio nei vidutinio ūgio, atviro, tyro, doro veido, išmintim kibirkščiuojančiu žvilgsniu, liudijančiu ryžtą ir įprotį vadovauti. Apsirengusi elegantiškai, skoningai, kukliai ir, kitaip negu dauguma turtingų užsieniečių, neapsikarsčiusi gausybe papuošalų. Akys neįprastos, tai žydros kaip jūra, tai geltonos kaip auksas. Pasiūlius šartrezo atsisakė iš pasidygėjimo viskuo, kas siejasi su Bažnyčia. Gėrė tik konjaką.“
Trente 1896 metų rugsėjį organizuojant didįjį antimasonų suvažiavimą Taksilis tapo jo magna pars. Tačiau kaip tik tada sustiprėjo vokiečių katalikų jam reiškiami įtarimai ir kritika. Toks tėvas Baumgartenas paprašė pateikti Dianos gimimo liudijimą ir dvasininko, kuris priėmė jos atsivertimą, liudijimą. Taksilis pareiškė turįs įrodymus kišenėje, tačiau jų neparodė.
Praėjus mėnesiui po Trento suvažiavimo abatas Garnjė laikraštyje Le Peuple Français netgi išdrįso pareikšti numanantis, kad masonai Dianą tik išsigalvojo, toks tėvas Balji autoritetingame La Croix irgi pareiškė ja abejojantis, o laikraštis Kolnische Volkszeitung prisiminė, kad dar tais pačiais metais, kai pradėtos leisti Le Diable knygelės, Batajis — Haksas burnojo prieš Dievą ir visus jo šventuosius. Ginti Dianos stojo tas pats kanauninkas Mustelis, laikraštis Civiltà Cattolica ir kardinolo sekretorius Parokis, rašęs, kad ji „atlaikytų išdrįsusių suabejoti jos egzistavimu šmeižikų antpuolį“.
Driumonas nestokojo gerų pažinčių įvairiuose sluoksniuose bei žurnalisto uoslės, tad, nors Simoninis nesusivokė kaip, sėkmingai susirado Haksą — Batajį, greičiausiai užklupo per patį girtavimo įkarštį, kai šį apimdavo melancholija bei atgaila, ir štai netikėtas posūkis: Haksas iš pradžių Kölnische Volkszeitung, o paskui ir La Libre Parole laikraštyje prisipažino viską suklastojęs. Jis nuoširdžiai dėstė: „Kai pasirodė enciklika Humanum Genus, pamaniau iš neregėtos katalikų lengvatikybės ir kvailumo užsidirbsiąs pinigų. Tereikėjo kokio Žiulio Verno, kuris toms plėšikų istorijoms suteiktų siaubingą pavidalą. Aš tapau tuo Vernu, taigi… Pasakojau nebūtus dalykus, kurie neva dėjosi egzotiškuose kraštuose, niekas nė nebūtų patikrinęs… O katalikai viskuo patikėjo. Tie žmonės tokie paiki, kad net ir šiandien manimi nepatikėtų, jei pasakyčiau juos mulkinęs.“
Laikraštyje Le Rosier de Marie Lotjė tuoj parašė tikriausiai apsigavęs, ir jo matyta būtybė buvo ne Diana Vogan, o labai rimtame žurnale Études pagaliau pasirodė pirmas puolamasis tokio tėvo jėzuito Portaljė straipsnis. Lyg to būtų negana, kai kurie laikraščiai paskelbė, kad Čarlstono (kur turėjęs gyventi Paikas, Didysis didžiųjų meistrų meistras) vyskupas monsinjoras Nortropas nuvyko į Romą asmeniškai patikinti Leono XIII, kad miesto masonai — padorūs žmonės ir jų šventyklose nėra nė vienos Šėtono statulos.
Driumonas džiūgavo. Taksilis buvo pastatytas į vietą, kova su masonais ir žydais sugrįžo į patikimas rankas.
24
NAKTINĖS MIŠIOS
1897 metų balandžio 17 diena
Brangusis kapitone,
paskutiniuose puslapiuose aprašėte neįtikėtinai daug įvykių, ir akivaizdu, kad tai jūsų išgyventos istorijos, o aš išgyvenau kitas. Neabejoju, kad jums pranešdavo (kaipgi kitaip, jei Taksilis ir Batajis sukėlė tiek triukšmo), kas vyko su manimi, ir gal todėl atsimenate daugiau, nei man pavyksta atkurti.
Jei dabar 1897 metų balandis, tai su Taksiliu ir Diana išgyvenau gerus dvylika metų, per kuriuos nepaprastai daug nutiko. Pavyzdžiui, kada pašalinome Bulaną?
Ko gero, praėjus metams nuo Le Diable leidybos pradžios. Vieną vakarą Bulanas atvažiavo į Otejį visas sukrėstas, be paliovos šluostydamas nosinaite lūpas, ant kurių kaupėsi balkšvos putos.