Keliskart susitikęs su tėvu Bergamaskiu įsitikinau, kad Civiltà Cattolica jėzuitai dar pasiryžę remti Dianą, tačiau prancūzų jėzuitai (gana perskaityti jūsų cituojamą tėvo Portaljė straipsnį) jau nutarė šią istoriją numarinti. Trumpai pasikalbėjęs su Hebuternu supratau, kad ir masonai laukia nesulaukia šio farso pabaigos. Katalikai norėjo viską užbaigti tyliai, kad dar labiau nediskredituotų savo hierarchų, o masonams reikėjo, kad viskas būtų paneigta kuo griausmingiau ir Taksilio keleto metų antimasoniška propaganda virstų niekingomis blevyzgomis.
Taip vieną dieną gavau iš karto du laiškelius. Viename — atsiųstame tėvo Bergamaskio — parašyta: „Suteikiu jums teisę sumokėti Taksiliui penkiasdešimt tūkstančių frankų, kad viską užbaigtų. Broliškai Kristuje, Bergamaskis.“ Kitas — Hebuterno — įsakmiai liepė:„Pabaikime šią istoriją. Sumokėkit Taksiliui šimtą tūkstančių frankų, jei jis viešai prisipažins viską prasimanęs.“
Turėjau dvigubą užnugarį, tereikėjo veikti, žinoma, prieš tai gauti mane įgaliojusiųjų pažadėtus pinigus.
Hakso išdavystė palengvino užduotį. Dabar beliko tik įkalbėti Taksilį atsiversti ar dar kartą išversti kailį — kaip pažiūrėsi. Kaip ir pradėdamas visą tą reikalą, turėjau šimtą penkiasdešimt tūkstančių frankų, o Taksiliui septyniasdešimt penkių tūkstančių buvo per akis, nes žinojau ir už pinigus įtikinamesnių argumentų.
— Taksili, praradome Haksą, ir būtų žiauru iškelti Dianą į viešumą. Pagalvosiu, kaip ją pašalinti, bet labiau nerimauju dėl jūsų: girdėjau, masonai nusprendė su jumis susidoroti, o pats rašėte, koks siaubingas jų kerštas. Anksčiau būtumėt galėjęs tikėtis katalikų globos, dabar, pats matote, net jėzuitai traukiasi. Tačiau jums pasitaikė ypatinga proga: viena masonų ložė — ir neklauskit, kokia, nes tai labai slapta — pasirengusi sumokėti septyniasdešimt penkis tūkstančius frankų, jei viešai paskelbsite iš visų pasišaipęs. Turbūt suprantate, kad masonams tai naudinga: jie nusivalys jūsų apdrabstytą mėšlą ir suvers ant katalikų, kurie pasirodė esantys tokie lengvatikiai. O jums tokio posūkio sukelta reklama padės būsimus kūrinius parduoti dar geriau už buvusius, kurių katalikai pirko vis mažiau. Atsikovosite skaitytojus antiklerikalus ir masonus. Apsimoka.
Ilgai įtikinėti nereikėjo: Taksilis buvo juokdarys, ir mintis apie naujas juokdarystes jam kėlė akivaizdų džiaugsmą.
— Brangus abate, paklausykit, išsinuomosiu salę ir pranešiu spaudai, kad tokią ir tokią dieną joje pasirodžiusi Diana Vogan pristatys žiūrovams demono Asmodėjo nuotrauką, kurią padarė pačiam Liuciferiui leidus! Plakate pažadėsiu, kad vienas iš atėjusiųjų laimės keturių šimtų frankų vertės rašomąją mašinėlę, tačiau jokios mašinėlės nebus, nes prisistatęs pranešiu, jog Dianos nėra, o jei nėra, suprantama, nėra ir rašomosios mašinėlės. Jau matau tą sceną: atsidursiu visų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose. Nuostabu. Duokit man laiko tinkamai pasirengti ir (jei galėtumėt) paprašykit avanso iš tų septyniasdešimt penkių tūkstančių išlaidoms padengti…
Kitą dieną Taksilis nusižiūrėjo Societé de Géographie salę, bet ši buvo laisva tik Velykų pirmadienį. Atmenu, pasakiau jam:
— Tai beveik po mėnesio, iki tol niekur nesirodykit, kad nesukeltumėte daugiau kalbų. O aš pagalvosiu, ką daryti su Diana.
Taksilis akimirką dvejojo virpindamas lūpą, o su ja virpėjo ir ūsai.
— Juk nesiruošiate… pašalinti Dianos, — išlemeno.
— Kokios nesąmonės, — atsakiau. — Neužmirškite, esu vienuolis. Grąžinsiu ją ten, iš kur buvau paėmęs.
Man pasirodė, kad mintis apie Dianos netektį jį trikdė, bet masonų keršto baimė buvo stipresnė už potraukį prie Dianos. Jis ne tik nenaudėlis, bet ir bailys. Kaip būtų reagavęs, jei būčiau pasakęs ketinantis pašalinti Dianą? Gal bijodamas masonų būtų pritaręs šiai minčiai. Kad tik ne jam tektų tą daryti.
Velykų pirmadienis bus balandžio devynioliktoji. Atsisveikindamas su Taksiliu kalbėjau, esą teks laukti beveik mėnesį, tad mudu buvome susitikę kovo devynioliktąją ar dvidešimtąją. Šiandien balandžio šešioliktoji.Tad praeitų dešimties metų įvykius pamažėle atkūriau maždaug iki pastarojo mėnesio. Ir jei šis dienoraštis turėjo padėti rasti ir mano, ir jūsų dabartinio sutrikimo priežastis, tuomet nieko neįvyko. O gal lemtingasis įvykis nutiko kaip tik per pastarąsias keturias savaites.
Dabar jaučiuosi taip, lyg bijočiau atsiminti daugiau.
Balandžio 17 diena, auštant
Kol Taksilis piktas blaškėsi po namus, Diana nesuprato, kas vyksta. Pramainiui apimama tai vienos, tai kitos būsenos, išplėstomis akimis stebėjo mūsų slaptas sueigas, o atsipeikėdavo, regis, tik kokiam ištartam vardui ar vietovardžiui kažką blankiai nušvietus jos galvoje.
Ji daugiausia vegetavo, išlaikė tik vieną gyvulišką instinktą — kaskart audringesnį geidulingumą, kurį nutaikydavo į bet ką: Taksilį, Batajį, kai šis dar buvo su mumis, be abejo, Bulaną, taip pat, nors stengiausi nesuteikti nė menkiausios dingsties, ir į mane.
Mūsų draugijoje Diana atsidūrė vos dvidešimties, dabar jai buvo daugiau kaip trisdešimt penkeri. Taksilis vis nešvankiau šypsodamasis kalbėjo, kad bręsdama ji tapo dar žavesnė, tarytum trisdešimties sulaukusi moteris dar būtų geidžiama. Gal jam natūralus jos gyvybingumas atrodė kupinas paslaptingos traukos.
Tačiau apie tokius iškrypimus neišmanau. Viešpatie, kodėl atsimenu kūną moters, turėjusios mums tarnauti tik kaip apgailėtinas įnagis?
Minėjau, kad Diana nesuvokė, kas vyksta. Gal klydau: kovą turbūt todėl, kad nebematė nei Taksilio, nei Batajo, ji įsisiautėjo. Ištikta isterijos priepuolio, kalbėjo apie apsėdusį žiaurų demoną, žeidžiantį ją, kandžiojantį, sukiojantį kojas, mušantį per veidą, ir rodydavo mėlynes po akimis. Ant delnų atsirado stigmas primenančių žaizdų. Klausinėjo, kodėl pragaro jėgos taip žiauriai puola Liuciferiui ištikimą paladistę, ir graibstė mane už abito lyg melsdama padėti.
Prisiminiau Bulaną, geriau už mane nusimaniusį apie apžavus. Išties, vos tik jį pasikviečiau, Diana, suėmusi už rankų, pradėjo drebėti. Jis uždėjo delnus jai ant sprando, švelniai kalbėdamas nuramino, paskui spjovė į burną.
— Dukra, iš kur žinai, kad tave taip kankina tavo viešpats Liuciferis? — paklausė. — Ar nemanai, kad iš paniekos tavajam paladistės tikėjimui tave baudžiantis priešas yra tobulas Priešas, kitaip tariant, tas Vienis, kurį krikščionys vadina Jėzum Kristum, o gal kuris nors iš tariamų jo šventųjų?
— Bet, pone abate, — sutrikusi kalbėjo Diana, — todėl ir esu paladistė, kad nepripažįstu jokių to nedorėlio Kristaus galių ir net atsisakiau perverti durklu ostiją, nes beprotiška pripažinti, kad koks nors asmuo išties gali įsikūnyti miltų paplotėlyje.
— Klysti, dukra. Tik pažiūrėk, kaip elgiasi krikščionys: jie pripažįsta Kristaus viešpatavimą, bet neatmeta ir velnio buvimo, negana to, bijojo pinklių, priešiškumo, gundymo. Ir mes turime taip elgtis: tikėti mūsų viešpaties Liuciferio galia, nes tikime, jog dvasiškai egzistuoja jo priešas Adonajus, gal net kaip Kristus, ir reiškiasi piktadarybėmis. Todėl turi nusižeminti ir sutrypti savo priešo atvaizdą vieninteliu Liuciferio išpažintojui leistinu būdu.
— Kaip?
— Per juodąsias mišias. Mūsų viešpaties Liuciferio palankumą gali pelnyti tik per juodąsias mišias atmesdama krikščionių Dievą.