Diana tuo patikėjo, ir Bulanas paprašė leisti ją nusivesti į satanistų sueigą, tikindamas, kad satanizmo, liuciferizmo ar paladizmo tikslai ir apvalantis poveikis — vienodi.
Nenorėjau, kad Diana išeitų iš namų, betgi reikėjo jai leisti atsikvėpti.
Užklumpu abatą Bulaną slapta šnekučiuojantis su Diana. Jis klausia:
— Ar vakar tau patiko?
Kas nutiko vakar?
Abatas tęsia:
— Kaip tik rytoj vakare turėsiu laikyti kitas iškilmingas mišias supasaulietintoje Pasi bažnyčioje. Nuostabus vakaras, kovo dvidešimt pirmoji, pavasario lygiadienis, kupina magijos diena. Bet jei sutinki jose dalyvauti, turiu dvasiškai tave tam parengti dabar vienumoje, per išpažintį.
Išėjau, o Bulanas liko su ja ilgiau nei valandą. Pagaliau pakvietęs mane pasakė, jog Diana sutiko rytojaus vakarą ateiti į Pasi bažnyčią, bet nori, kad ją lydėčiau.
— Taip, pone abate, — patvirtino Diana neįprastai spindinčiomis akimis ir įkaitusiais skruostais, — taip, meldžiu, palydėkit.
Turėjau atsisakyti, bet smalsumas įveikė, be to, nenorėjau prieš Bulaną pasirodyti it koks šventeiva.
Rašau ir visas virpu, ranka kone pati slenka lapu, jau ne atsimenu, o patiriu visu kūnu, tarsi pasakočiau tai, kas vyksta šią pat akimirką…
Kovo dvidešimt pirmosios vakaras. Kapitone, jūs pradėjote dienoraštį kovo dvidešimt ketvirtąją, parašęs, kad aš praradau atmintį kovo dvidešimt antrosios rytą. Tad jei nutiko kažkas siaubingo, tai turėjo įvykti dvidešimt pirmosios vakare.
Stengiuosi tai atkurti, bet man labai sunku, baiminuosi, kad karščiuoju, kakta įkaitusi.
Užsukęs į Otejį Dianos, fiakro vežikui pasakiau adresą. Šis į mane pašnairavo lyg nepasitikėdamas tokiu klientu, neatsižvelgdamas nė į mano vienuolišką apdarą, bet už gerus arbatpinigius pajudėjo nieko netaręs. Vis labiau tolom nuo miesto centro kaskart tamsesnėmis gatvėmis pakraščių link, kol pagaliau pasukom į apleistų lūšnų skersgatvį, pasibaigiantį prie apgriuvusios koplyčios.
Išlipom, vežikas taip skubėjo važiuoti, kad, kol sumokėjęs už kelionę naršiau po kišenes ieškodamas dar kokio franko, sušuko: „Nereikia, pone abate, dėkoju!“ — ir atsisakė arbatpinigių, kad tik greičiau išvažiuotų.
— Man šalta ir baisu, — sako Diana ir priglunda prie manęs.
Atšlyju, bet tuo pat metu, nematydamas rankos, o tik pajutęs ją po drabužiais, pastebiu, kaip keistai Diana apsirengusi: nuo galvos iki kojų susisupusi į apsiaustą su gobtuvu, tad toje tamsybėje galėtum ją palaikyti vienu iš vienuolių, sutinkamų vienuolynų požemiuose gotikiniuose romanuose, kurie buvo tokie madingi amžiaus pradžioje. Anksčiau to apsiausto nebuvau matęs, bet, prisipažinsiu, man nė nedingtelėjo patikrinti skrynios su visais jos daiktais, kuriuos atsigabeno iš daktaro Diu Morjė klinikos.
Koplyčios durys buvo praviros. Įėjome į vienintelę navą, apšviestą daugybės žvakių, degančių ant altoriaus ir ant trikojų stovų nedidelėje apsidėje, puslankiu juosiančių altorių, lėkštelėse degančių aliejų. Altorius uždengtas juodu audiniu, panašiai kaip per laidotuves. Vietoj Nukryžiuotojo ar kitokio švento atvaizdo jame stovėjo ožio pavidalo demono statula su atsikišusiu didžiuliu, gal trisdešimties centimetrų ilgio falu. Žvakės ne baltos ar dramblio kaulo spalvos, o juodos. Viduryje, tabernakulyje, guli trys kaukolės.
— Abatas Bulanas man pasakojo apie jas, — sušnabždėjo Diana. — Tai trijų karalių, tų tikrųjų — Teobenso, Mensero ir Sairo — relikvijos. Gęstanti krintanti žvaigždė juos įspėjo ir jie iškeliavo iš Palestinos, kad nematytų Kristaus gimimo.
Priešais altorių puslankiu stovėjo išsirikiavęs būrys jaunuolių, berniukai dešinėje, mergaitės kairėje. Ir vienų, ir kitų amžius toks nebrandus, kad sunku pastebėti didesnį skirtumą tarp lyčių ir toji scena atrodo lyg apgyvendinta grakščių androginų, dar sunkiau atskiriamų, nes visi ant galvų turi nuvytusių rožių vainikus, tik berniukai nuogi ir turi lytį, kurią rodo vienas kitam, o mergaitės vilki trumpas kone perregimas tunikas, kurios glamonėja mažas krūtis ir tyrus klubų linkius nieko neslėpdamos. Visi labai gražūs, net jei veidai veikiau išdykę nei nekalti, tačiau dėl to tikžavingesni, ir turiu prisipažinti (keistos aplinkybės: aš, dvasininkas, išpažįstu jums, kapitonui!), kad subrendusi moteris man kelia jei ne siaubą, tai bent baimę, tačiau sunkiai atsispiriu nebrandžių būtybių pagundai.
Tie nepaprasti mišių patarnautojai nueina už altoriaus, sugrįžta nešini mažom smilkyklėm ir išdalija susirinkusiems, paskui kai kurie iš jų įkiša į degančio aliejaus liepsnas sakingas šakeles ir uždegę kursto smilkykles, iš jų pasklinda tirštas alsinantis egzotiškų smilkalų kvapas. Kiti nuogaliai dalija taureles, vieną iš jų gaunu ir aš.
— Išgerkit, pone abate, — sako berniukas begėdišku žvilgsniu, — lengviau įsijausite į apeigų dvasią.
Išgėriau, tad viską matau ir jaučiu lyg per rūką.
Štai įeina Bulanas, užsimetęs baltą chlamidę su raudonu skrituliu, ant jo — apverstas kryžius. Kryžiaus centre pavaizduotas ragus atkišęs juodas ožys ant užpakalinių kojų… Bet sulig pirmuoju celebranto judesiu, lyg netyčia ar neapsižiūrėjus, o iš tiesų iškrypėliškai koketuojant, chlamidė priekyje prasiskleidžia atidengdama įspūdingo dydžio falą, nė nenumaniau, kad tas geibena Bulanas gali tokį turėti, jau užtaisytą kažkokių abato prieš apeigas išgertų svaigalų. Jo kojos aptemptos juodomis perregimomis kojinėmis, tokiomis pačiomis kaip (deja, dabar jos vaizduojamos Charivari bei kituose savaitraščiuose, tad jas gali pamatyti ir abatai, ir klebonai netgi to nenorėdami) mūvėjo BalMabilIe kankaną šokusi Celestė Mogador.
Celebrantas atsuka tikintiesiems nugarą ir pradeda lotyniškai kalbėti mišias, o androginai jam atitaria.
— In nomine Astoroth et Asmodei et Beelzébuth. Introibo ad altarem Satanae.
— Qui laetificat cupiditatem nostram.
— Lucifer omnipotens, emitte tenebram tuam et afflige inimicos nostros.
— Ostende nobis, Domine Satana, potentiam tuam, et exaudi luxuriam meam.
— Et blasphemia mea ad te veniat[96].
Tada Bulanas išsitraukia iš po drabužio kryžių, padeda sau po kojomis ir trypia tardamas:
— O, Kryžiau, trypiu tave senųjų Šventyklos meistrų atminimui ir keršydamas už juos. Trypiu tave, nes buvai netikras netikro Dievo Jėzaus Kristaus sanktifikacijos įnagis.
Tą akimirką Diana, nieko man nepasakiusi, tarsi netikėtai praregėjusi (bet, aišku, laikydamasi vakar per išpažintį Bulano duotų nurodymų), pereina navą tarp dviejų tikinčiųjų eilių ir tiesi sustoja priešais altorių. Tada, pasisukusi į tikinčiuosius (ar netikinčiuosius, kaip pažiūrėsi) iškilmingu mostu nusimeta apsiaustą su gobtuvu ir nušvinta visa nuogybe. Kapitone Simonini, netekau žado, bet ir vėl tarsi regiu ją išnirusią nelyginant Izidę, tik veidą pridengusią subtilia juoda kauke.
Man užgniaužė gerklę pirmąkart pamačius moterį visu nepakeliamu apnuoginto kūno žiaurumu. Rusvi auksiniai plaukai, kuriuos paprastai laiko kukliai susegtus į kuodą, begėdiškai nukaro iki pat sėdmenų — idealiai vylingai apvalių. Šios pagoniškos statulos kaklas it kolona kyla nuo baltų it marmuras pečių, o krūtys (pirmą kartą matau moters krūtis) atstatytos išdidžiai ir su šėtoniška puikybe. Tarp jų — vienintelis nekūniškas dalykas, medalionas, su kuriuo Diana niekada nesiskiria.
Ji pasisuka ir nepadoriai minkštai užlipa tris laiptelius prie altoriaus, tada ant jo atsigula padedama celebranto ir padeda galvą ant juodo aksomo pagalvėlės sidabriniais kutais. Plaukai banguoja abipus altoriaus, pilvas švelniai iškilęs, kojos ištiestos taip, kad matosi vario spalvos plaukai, dengiantys kelią į jos moterišką ertmę, o kūnas grėsmingai švyti rausvais žvakių liepsnų atšvaitais. Viešpatie, nežinau, kokiais žodžiais apsakyti tai, ką regėjau, tarsi mano įgimtas pasibaisėjimas moters kūnu ir jo keliama baimė išsisklaidę užleido vietą naujam jausmui, o mano gyslomis sruvo niekada neragautas gėrimas…
96
— Vardan Astaroto, Asmodėjo ir Belzebubo. Žengiu prie Šėtono aukuro.
— Jis patenkina mūsų geidulius.
— Visagali Liuciferi, siųsk savo tamsybę ir triuškink mūsų priešus.
— Parodyk mums, viešpatie Šėtone, savo galybę ir išklausyk geismingumą.
— Tegu mano piktžodžiavimas tave pasiekia.