Apsimetęs Dala Pikola Simoninis suartėjo ir su tėvu Bergamaskiu, ir su Hebuternu, nes persikūnydavo labai vykusiai. Dala Pikola neaugino barzdos, turėjo šviesius plaukus, tankius antakius ir, svarbiausia — nešiojo akinius akis slepiančiais mėlynais stiklais. Negana to, sumaniai pakeitė rašyseną, rašė smulkesniu, kone moterišku braižu ir išmoko kalbėdamas keisti balsą. Išties būdamas Dala Pikola Simoninis ne tik kalbėjo ir rašė kitaip, jis kitaip ir mąstė, tad visiškai susitapatindavo su vaidmeniu.
Gaila, bet dabar Dala Pikola turės išnykti (toks visų abatų šiuo vardu likimas), bet Simoninis viską turėjo sunaikinti todėl, kad ištrintų iš atminties traumą sukėlusius gėdingus įvykius, kad Velykų pirmadienį Taksilis kaip pažadėjęs ketino viešai viską paneigti, ir pagaliau todėl, kad pradanginus Dianą verčiau sunaikinti visus to sąmokslo pėdsakus, jei kartais kam nors kiltų kokių nepatogių klausimų.
Tam beliko sekmadienis ir kitos dienos rytas. Persirengęs Dala Pikola išsirengė susitikti su Taksiliu, šis beveik mėnesį kas dvi tris dienas važinėdamas į Otejį niekaip nerasdavo nei Dianos, nei jo paties ir iš senosios moteriškės nieko nesužinojęs ėmė būgštauti, kad tuodu bus pagrobę masonai. Susitikęs su Taksiliu pasakė iš Diu Morjė galų gale gavęs Dianos šeimos adresą Čarlstone ir radęs būdą išplukdyti ją į Ameriką. Pačiu laiku, tad Taksilis galės viešai atskleisti visas apgaules. Davė jam penkis tūkstančius frankų avanso iš pažadėtųjų septyniasdešimt penkių tūkstančių ir susitarė kitos dienos popietę susitikti Geografų draugijoje.
Paskui vis dar kaip Dala Pikola nuvykęs į Otejį didžiai nustebino senolę, irgi beveik mėnesį nemačiusią nei jo, nei Dianos ir nežinojusią, ką pasakyti vargšui dažnai ten užsukančiam Taksiliui. Jai papasakojo tą pačią istoriją kaip ir Taksiliui: Diana atrado šeimą ir grįžo į Ameriką. Dosnus išeitinis mokestis senę užčiaupė, ji susirinko skudurus ir tą pačią popietę išsikraustė iš namų.
Vakarop Simoninis sudegino visus draugijos dokumentus, sunaikino pėdsakus, o vėlyvą vakarą nunešęs atidavė Gavialiui Dianos skrynią su drabužiais bei niekniekiais. Skudurininkas niekada neklausia, iš kur atsirado jam į rankas patekę daiktai. Rytą Simoninis nuvyko pas namo šeimininką, pasakė turįs netikėtą užduotį vykti į tolimus kraštus, todėl namo nebenuomos, ir neatsikalbinėdamas sumokėjo už pusmetį. Kartu su šeimininku mivažiavo patikrinti, ar baldai ir sienos nenuniokoti, šeimininkas atsiėmė raktus ir dukart pasukęs užrakino duris.
Beliko (antrąkart) „nužudyti“ Dala Pikolą. Niekų darbas. Simoninis nusivalė abato grimą, pakabino koridoriuje abitą, ir štai Dala Pikola išnyko nuo žemės paviršiaus. Apdairiai išnešė iš buto klauptą bei maldaknyges ir perkėlęs į krautuvėlę pavertė prekėmis, skirtomis neįtikėtiniems pirkėjams, taip įsitaisė prieglobstį, kurį galės panaudoti kitiems įsikūnijimams.
Iš visos istorijos nieko nebeliko, nebent Taksilio ir Batajo atsiminimai. Tačiau po išdavystės Batajis tikrai nebepasirodys, o Taksilio istorija turėjo pasibaigti jau šiandien po pietų.
Balandžio devynioliktosios popietę apsirengęs įprastais drabužiais Simoninis nuėjo pasimėgauti Taksilio pasitraukimo spektakliu. Be Dala Pikolos, Taksilis pažinojo tik notarą Furnjė — bebarzdį, rudaplaukį, su dviem auksiniais dantimis; barzdotą Simoninį matė tik kartą, atėjęs padirbti Hugo ir Blanko laiškų prieš gerus penkiolika metų, tad raštininko veidą greičiausiai jau buvo užmiršęs. Todėl Simoninis, dėl visa ko prisiklijavęs žilą barzdą ir užsidėjęs mokslininko išvaizdą teikiančus žalius akinius, ramiai sėdėdamas parteryje galėjo mėgautis reginiu.
Apie tą įvykį buvo pranešę visi laikraščiai. Salėje prisigrūdo smalsuolių, Dianos Vogan sekėjų, masonų, žurnalistų ir netgi arkivyskupo ir apaštališkojo nuncijaus atstovų.
Kaip būdinga pietiečiams, Taksilis kalbėjo laisvai, pasitikėdamas savimi. Stebindamas auditoriją, laukiančią, kad pristatys Dianą ir patvirtins viską, ką išspausdino per pastaruosius penkiolika metų, jis leidosi į polemiką su katalikų žurnalistais, o savo pareiškimą pradėjo taip: „Verčiau juoktis nei verkti, kaip sako liaudies išmintis.“ Pabrėžė linkęs mistifikuoti (juk ne veltui esame Marselio vaikai, tarė publikai juokiantis). O kad įtikintų susirinkusiuosius esąs sukčius, pasigardžiuodamas papasakojo istoriją apie ryklius prie Marselio ir apie miestą Lemano ežero dugne. Bet niekas neprilygo didžiausiai jo gyvenimo mistifikacijai. Tad leidosi pasakoti apie savo tariamą atsivertimą ir kaip apgavęs nuodėmklausius bei dvasiškuosius ganytojus, atsiųstus įsitikinti jo atgailos nuoširdumu.
Iš pradžių jį nutraukė juokas, o paskui nuolat trikdė audringi besipiktinančių dvasininkų protestai. Vieni stojosi ir ėjo iš salės, kiti grasino iškėlę aukštyn kėdes, lyg norėtų jį nulinčiuoti. Žodžiu, didžiulė sumaištis, kurią Taksilis dar mėgino perrėkti pasakodamas, kaip norėdamas įtikti Bažnyčiai po Humanum Genus enciklikos nutaręs apkalbėti masonus. Bet iš esmės ir masonai turėtų būti man dėkingi, pasakė, nes paviešinęs jų apeigas paskatinau juos pagaliau apsispręsti atsisakyti pasenusių įpročių, keldavusių juoką kiekvienam pažangiai mąstančiam masonui. O dėl katalikų — kaip įsitikinau per pirmąsias savo atsivertimo dienas, daugelis iš jų mano, kad Didysis Pasaulio Architektas, Aukščiausioji masonų būtybė — velnias. Man teliko papildyti jų tikėjimą savais pramanais.
Sumaištis tęsėsi. Taksiliui pacitavus pokalbį su Leonu XIII (popiežius paklausė: „Ko norėtum, sūnau?“ o Taksilis atsakė: „Šventasis Tėve, mirti prie jūsų kojų šią pat akimirką man būtų pati didžiausia laimė!“) pavieniai riksmai virto choru, rėkiančiu: „Gerbkite Leoną XIII, neturite teisės tarti jo vardą!“ vieni niršo: „Ir mes to klausomės? Šlykštu!“, kiti dejavo: „O, niekšas! O, koks ištvirkėlis!“, o dauguma kikeno.
— Šitaip, — pasakojo Taksilis, — užauginau šiuolaikinio liuciferizmo medį, į kurį įskiepijau paladistų apeigas, — ir viską prasimaniau nuo pirmos iki paskutinės eilutės.
Paskui papasakojo, kaip senas draugas girtuoklis tapo daktaru Bataju, kaip išgalvojo Sofi Valder, arba Safo, galiausiai kaip pats parašė visas Dianos Vogan pasirašytas knygas. Pasakė, kad Diana tebuvusi protestantė mašininkė, amerikiečių rašomųjų mašinėlių fabriko atstovė, protinga moteris, sąmojinga ir elegantiškai paprasta, kaip ir dauguma protestantų. Jis jai pasakojęs visokias velniavas, jai tai pasirodė smagu, ir ji sutiko bendradarbiauti. Galiausiai įsigyveno į tą suktybę, mėgaudamasi susirašinėjo su vyskupais ir kardinolais, gavo laiškų net nuo paties popiežiaus sekretoriaus, pranešinėjo Vatikanui apie liuciferistų sąmokslus…
— Pamatėm, kad ir masonai patikėjo mūsų fantazijomis, — tęsė Taksilis. — Dianai atskleidus, jog Didysis Čarlstono meistras paskyrė Adrianą Lemi savo įpėdiniu didžiajame liuciferistų pontifikate, kai kurie italų masonai, iš jų ir parlamento narys, šią žinią priėmę labai rimtai, nusiskundė, kad Lemi, jiems apie tai nepranešęs, Sicilijoje, Neapolyje ir Florencijoje įkūrė tris Aukščiausias nepriklausomas paladistų tarybas, o panelę Vogan išrinko garbės nare. Liūdnai pagarsėjęs Mardžota parašė pažįstąs panelę Vogan, nors aš tik papasakojau, kad juodu neva buvo susitikę, ir jis lengvai tuo patikėjo. Leidėjus irgi suvedžiojau, bet jiems nėra ko gailėtis, nes mano dėka išspausdino veikalus, galinčius rungtis su „Tūkstančiu ir viena naktimi“.
Ponai, — tęsė, — supratę, kad esame apgauti, geriausia, ką galime padaryti, tai juoktis kartu su visais. Pone abate Garnjė, — kreipėsi į vieną aršiausių salėje sėdinčių savo kritikų, — taip piktindamasis tik sukeliat juoką.