— Niekšas, — rėkė Garnjė mojuodamas lazda, o draugai stengėsi jį sutramdyti.
— Kita vertus, — ramiai tęsė Taksilis, — negalite kritikuoti tų, kurie patikėjo mūsų įšventinimo ceremonijoje pasirodžiusiais velniais. Argi dorieji krikščionys netiki, kad Šėtonas nuskraidino patį Jėzų Kristų kalno viršūnėn ir parodė visas žemės karalystes? Ir kaip galėjo visas jas parodyti, jei žemė yra apvali?
— Bravo! — šaukė vieni.
— Bent nepiktžodžiaukit, — rėkė kiti.
— Ponai, — baigė Taksilis, — prisipažįstu įvykdęs vaikžudystę: paladizmas mirė, nes jo tėvas jį nužudė.
…Diana tebuvusi protestantė mašininkė, amerikiečių rašomųjų mašinėlių fabriko atstovė, protinga moteris, sąmojinga ir elegantiškai paprasta, kaip ir dauguma protestantų.
Triukšmas pasiekė kulminaciją. Užsilipęs ant kėdės abatas Garnjė mėgino rėžti susirinkusiesiems pamokslą, bet vieni ėmė juoktis, kiti grasinti ir nustelbė jo balsą. Taksilis liko ant pakylos ir kalbėjo išdidžiai žvelgdamas į siautėjančią minią. Tai buvo jo šlovės akimirka. Jei norėjo būti vainikuotas kaip apgaulės karalius, savo tikslą pasiekė.
Išdidus žvelgė į visus, einančius pro šalį, grūmojančius kumščiais ar lazdomis, šaukiančius: „Ar jums ne gėda?“ — nutaisęs nesuprantančio žmogaus išraišką. Ko jam gėdytis? Kad visi apie jį kalba?
Tačiau smagiausia iš visų buvo Simoniniui, mąstančiam apie tai, kas Taksilio laukia artimiausiomis dienomis.
Marselietis ieškos Dala Pikolos, trokšdamas žadėtų pinigų. Bet nežinos, kur jį rasti. Nuvykęs į Otejį ras tuščius namus, gal juose jau gyvens kas nors kitas. Taksilis nenumanė, kad Dala Pikola gyveno Mokytojo Alberto gatvėje. Nežinojo, kur rasti notarą Furnjė, ir jam niekada nebūtų toptelėję susieti notarą su tuo, kuris prieš daug metų jo prašymu padirbo Hugo laišką. Bulanas prapuolė. Taksilis nė nenutuokė, kad su šia istorija susijęs Hebuternas, jo manymu, lyg ir kažkoks masonų dignitorius, ir niekada negirdėjo, kad egzistuoja toks tėvas Bergamaskis. Žodžiu, Taksilis nesuves galų, iš ko išreikalauti jam priklausantį atlygį, o Simoninis susižers ne pusę, bet visą sumą (deja, išskyrus avansu išmokėtus penkis tūkstančius frankų).
Buvo malonu galvoti, kaip nelaimėlis sukčius blaškysis po Paryžių, ieškodamas nesamų abato, notaro, satanisto, paladistės, kurių lavonai dūla nežinomoje kloakoje, ar Batajo, kuris net ir blaivus surastas nieko negalėtų pasakyti, ir pluošto kažkur prasmegusių frankų. Keikiamas katalikų, įtarinėjamas masonų, pagrįstai būgštavusių naujo atsivertimo, gal prasiskolinęs spaustuvininkams, neturėdamas, kur priglausti savo suprakaitavusią galvą.
Tačiau, mąstė Simoninis, tas nenaudėlis marselietis to nusipelnė.
26
GALUTINIS SPRENDIMAS
1898 metų lapkričio 10 diena
Praėjo daugiau nei pusantrų metų, kai atsikračiau Taksilio, Dianos ir, svarbiausia — Dala Pikolos. Jei ir sirgau, dabar jaučiausi pasveikęs. Savitaigos arba daktaro Froido dėka. Tačiau tuos mėnesius praleidau kamuojamas visokiausių nuogąstavimų. Jei būčiau tikintis, sakyčiau, kad jaučiau sąžinės graužatį, ir tai mane kankino. Bet kokią graužatį ir kodėl ji kankino?
Taip smagiai apmulkinęs Taksilį, vakarą praleidau ramioje linksmybėje. Gailėjausi tik neturįs su kuo pasidžiaugti pergale, bet esu pratęs džiaugtis vienas. Kaip ir kiti senieji Magny svečiai nuėjau į Brébant-Vachette. Už pinigus, uždirbtus iš sužlugdytos Taksilio aferos, galėjau sau leisti viską. Savininkas mane atpažino, bet svarbiausia — aš atpažinau jį. Ilgai pasakojo apie salade Francilion, sukurtas Aleksandro Diuma sūnaus — Dieve mano, kaip aš pasenau — pjesei patyrus triumfą. Reikia sultinyje išvirti bulves, supjaustyti griežinėliais ir dar šiltas apibarstyti druska, pipirais, apšlakstyti alyvuogių aliejum ir Orleano actu, paskui užpilti pusę stiklinės baltojo vyno, geriausia Château d’Yquem, ir apibarstyti smulkiai kapotomis kvapniosiomis žolelėmis. Tuo metu court-bouillon su saliero stiebeliu išvirti didžiųjų midijų. Viską sudėti ant bulvių ir pabarstyti plonai supjaustytais šampane virtais trumais. Paruoštas patiekalas ant stalo patiekiamas po dviejų valandų, kad būtų tinkamai atvėsęs.
Vis dėlto man neramu, jaučiu poreikį išsiaiškinti dvasios būseną rašydamas šį dienoraštį, lyg tebebūčiau daktaro Froido pacientas.
Mat neramumai nesiliauja, ir nesijaučiu saugus. Pirmiausia, tebekankina nežinia, kas tas kloakoje gulintis rusas. Jis, o gal jų buvo du, lankėsi šiuose kambariuose balandžio dvyliktąją. Ar kuris nors iš jų dar sugrįžo? Ne kartą ko nors vis pasigesdavau — smulkmenų: tai plunksnos, tai lapų pluošto — paskui rasdavau ten, kur, prisiekiu, niekada nesu padėjęs. Kažkas čia lankėsi, naršė, kilnojo mano daiktus, ką nors rado? Ką?
Jei rusai, vadinasi, Račkovskis, bet tas vyras it sfinksas. Du kartus atėjo manęs aplankyti ir abu kartus primygtinai prašė, pasak jo, dar neskelbtos iš senelio paveldėtos medžiagos, išsisukau, nes, pirma, dar nebuvau sukurpęs tinkamos bylos, antra, norėjau pakaitinti jo troškimą.
Paskutinį sykį jis tarė neketinąs ilgiau laukti. Prisispyręs klausė, ar delsiu tik keldamas kainą. Nesu godus, pasakiau, senelis išties paliko man dokumentus, kuriuose suprotokoluota viskas, kas tą naktį kalbėta Prahos kapinėse, bet čia jų neturiu, reikėtų važiuoti iš Paryžiaus į vieną vietą jų paimti.
— Važiuokite, — pasakė Račkovskis. Ir miglotai užsiminė apie nemalonumus, kurių galiu sulaukti dėl tolesnės Dreifuso istorijos eigos.
Ką jis apie ją žino?
Išties, išsiuntus Dreifusą į Velnio salą kalbos apie jį nenutilo. Priešingai — prabilo tie, kurių manymu, jis buvo nekaltas, arba, kaip dabar juos vadino, dreifusininkai, o įvairūs grafologai ėmė ginčytis dėl Bertijono atliktos rašto ekspertizės.
Viskas prasidėjo devyniasdešimt penktųjų pabaigoje, kai Sanderas paliko tarnybą (regis, dėl pažengusio paralyžiaus ar panašiai), o jį pakeitė toks Pikaras. Tasai Pikaras iškart pasirodė esąs landūnas ir akivaizdžiai nesiliovė galvojęs apie Dreifuso bylą, nors ši buvo baigta prieš keletą mėnesių, ir štai praėjusių metų kovą, kaip paprastai vienoje ambasados šiukšliadėžėje rastas telegramos, vokiečių karo atašė parengtos išsiųsti Esterhaziui, juodraštis. Nieko kompromituojama, bet kodėl tas karo atašė palaiko ryšį su prancūzų karininku? Pikaras pasidomėjo Esterhaziu, rado jo rašysenos pavyzdžių ir pamatė, kad jo raštas panašus į Dreifuso bordereau braižą.
Simoninis apie tai sužinojo todėl, kad žinia prasismelkė į La Libre Parole, ir Driumonas siuto ant intriganto, siekiančio atgaivinti taip laimingai pasibaigusį reikalą.
— Žinau, kad jis apie tai pranešė generolams Buadefrui ir Gonzė, bet tie, laimė, jo nepaklausė. Mūsų generolų nervai sveiki.
Atėjus lapkričiui, redakcijoje susidūriau su Esterhaziu, jis buvo labai suirzęs ir pasakė norįs asmeniškai su manimi pasikalbėti. Atėjo į mano namus lydimas tokio karininko Anri.
— Simonini, šnabždama, kad bordereau parašytas mano ranka. Jūs juk rašėte nusižiūrėjęs nuo Dreifuso laiško ar užrašų, tiesa?
— Žinoma. Sanderas man davė pavyzdį.