— Žinau, bet kodėl tądien Sanderas nepasikvietė ir manęs? Kodėl nepatikrino Dreifuso rašysenos?
— Padariau ko paprašytas.
— Žinau, žinau. Bet jums derėtų padėti man įminti šią mįslę. Mat jei jumis pasinaudojo dėl kažkokios intrigos, kurios priežasčių nežinau, kam nors galėtų būti paranku pašalinti tokį pavojingą liudininką. Taigi, jūs čia įsivėlęs asmeniškai.
Nereikėjo susidėti su kariškiais. Sunerimau. Paskui Esterhazis paaiškino, ko iš manęs laukia. Padavė italų atašė Panicardžio laišką ir laiško, kurį turėjau parašyti, tekstą, Panicardis turėjo pranešti vokiečių karo atašė bendradarbiavęs su Dreifusu.
— Vadas Anri paskui šį dokumentą atras ir įteiks generolui Gonzė.
Atlikau savo darbą, Esterhazis sumokėjo tūkstantį frankų, o kas nutiko paskui, nežinau, tik devyniasdešimt šeštųjų pabaigoje Pikaras buvo perkeltas į šaulių dalinį Tunise.
Tačiau kaip tik tada aš ėmiausi pribaigti Taksilį, o Pikaras, regis, pajudino savo draugus, ir viskas susipainiojo. Be abejo, tai buvo neoficialios naujienos, kažkokiu būdu pakliūvančios į laikraščius, nors dreifusininkų spauda (negausi) skelbė jas neabejodama, o priešiškai nusiteikusi spauda vadino šmeižtu. Pasirodė Pikarui adresuotų telegramų, leidžiančių spėti, jog tai jis pakišęs tą liūdnai pagarsėjusią vokiečių telegramą Esterhaziui. Kiek supratau, tai buvo Esterhazio ir Anri ėjimas. Puiki teniso partija, ir nė nereikėjo išgalvoti kaltinimų, tik atmušti priešininko. Dievaži, žvalgyba (ir kontržvalgyba) — per daug rimtas reikalas, kad atiduotum jį į kariškių rankas. Tokie profesionalai kaip Lagranžas ir Hebuternas niekada taip nesusimovė, bet ko tikėtis iš tų, kurie vieną dieną tinka Informacijos tarnybai, o kitą — šaulių daliniui Tunise, ar tų, kurie iš popiežiaus zuavų pulko perėjo į Užsienio legioną?
Svarbiausia, kad iš to ėjimo buvo maža naudos ir Esterhaziui iškelta byla. O jei šis norėdamas atsikratyti įtarimų papasakos, kad bordereau parašiau aš?
Ištisus metus miegu prastai. Kasnakt namuose girdžiu triukšmą, noriu atsikelti ir nulipti į krautuvę, bet bijau ten sutikti rusą.
Šių metų sausį įvyko uždaras teismo procesas, kuriame Esterhazis išteisintas, o visi kaltinimai ir įtarimai atmesti. Pikarui skirta bausmė šešiasdešimt dienų kalėti tvirtovėje. Tačiau dreifusininkai nepasidavė, toks vulgarus rašytojas Zolia išspausdino karštą straipsnį (J’accuse![98]), grupė rašytojūkščių ir apsimetėlių mokslininkų pareikalavo peržiūrėti bylą. Kas tie Prustas, Fransas, Sorelis, Monė, Renaras, Diurkheimas? Nė vieno iš jų nesutikau Adam salone. Apie tą Prustą girdėjau, kad jis yra dvidešimt penkerių metų, pederastas, laimė, neišleistų raštų autorius, o Monė toks tepliorius, mačiau vieną ar du jo paveikslus, kuriuose jis apsiblaususiomis akimis žvelgia į pasaulį. Ką rašytojas ar dailininkas gali pasakyti apie karinio tribunolo nuosprendį? O, vargšė Prancūzija, Driumonas pagrįstai dejuoja. Verčiau tie vadinamieji „intelektualai44, kaip juos vadina pralaimėtų bylų advokatas, toks Klemanso, užsiimtų tais dalykais, kuriuos išmano…
Zolia iškelta byla, ir jis, laimė, nuteistas metus kalėti. Prancūzijoje dar yra teisingumas, pasakė Driumonas, gegužę Alžyre išrinktas deputatu, tad parlamente bus neprasta antisemitų grupė, o tai padės apginti antidreifusininkų tezes.
Atrodė, viskas linksta į gera, liepą Pikaras nuteistas aštuonis mėnesius kalėti, Zolia pabėgo į Londoną, maniau, dabar jau niekas nebeperžiūrės bylos, tik staiga toks kapitonas Kuinjė ėmė tvirtinti, kad laiškas, kuriame Panicardis kaltina Dreifusą, suklastotas. Nežinau, kodėl jis taip pareiškė, aš savo darbą atlikau puikiai. Šiaip ar taip, karinė vadovybė jo paklausė, o kadangi laišką atrado ir išplatino karininkas Anri, pradėta kalbėti apie „Anri klastotę“. Rugpjūčio pabaigoje prispaustas prie sienos Anri prisipažino ir buvo įkalintas Mon Valerjene, o kitą dieną skustuvu persirėžė gerklę. Kaip jau sakiau, kai kurių dalykų negalima patikėti kariškiams. Kaip suprasti? Suimtasis įtariamas išdavyste, bet jam paliekamas skustuvas?
— Anri pats nenusižudė! Jį nužudei — tūžo Driumonas. — Vyriausiajame štabe dar per daug žydų! Įkursime viešą fondą ir apmokėsime Anri reabilitavimo procesą!
Tačiau po keturių ar penkių dienų Esterhazis pabėgo į Belgiją, paskui į Angliją. Kone prisipažino kaltas. Svarbiausia, kad tik nemėgintų gintis kaltindamas mane.
Vyriausiajame štabe dar per daug žydų!
Šitaip kankindamasis vieną naktį namuose vėl išgirdau garsus. Rytą radau apverstą ne tik krautuvę, bet ir rūsį, o laiptų į kloaką dureles atidarytas.
Kol svarsčiau, ar ir man nevertėtų sprukti kaip Esterhaziui, į krautuvės duris paskambino Račkovskis. Nė neužlipo į viršų, o atsisėdęs ant parduodamos kėdės — jei kas būtų drįsęs ją pirkti — iškart prabilo:
— Ką pasakytumėt, jei praneščiau Sûreté[99], kad jūsų rūsyje guli keturi lavonai ir vienas iš jų — mano žmogaus, kurio visur ieškau? Pavargau laukti. Duodu jums dvi dienas, kad atvežtumėte man tuos minėtuosius protokolus, tada užmiršiu, ką mačiau apačioje. Manau, tai doras sandėris.
Nenustebau išgirdęs, kad apie mano kloaką Račkovskis žino viską. Anksčiau ar vėliau vis tiek būčiau turėjęs jam ką nors duoti, tad pamėginau iš jo siūlomo sandėrio išpešti kuo daugiau naudos. Išdrįsau atsikirsti:
— Galėtumėt padėti išspręsti vieną problemėlę su karinių pajėgų tarnybomis…
Jis prapliupo juoktis:
— Bijot, jog paaiškės, kad jūs parašėte bordereau?
Tas vyras tikrai žino viską. Sudėjo delnus lyg norėdamas sutelkti mintis ir pabandė man paaiškinti.
— Matyt, to reikalo taip ir nesupratot ir dabar bijot būti kaip nors įpainiotas. Nesijaudinkit. Visa Prancūzija nacionalinio saugumo sumetimais trokšta, kad tas bordereau būtų laikomas autentišku.
— Kodėl?
— Prancūzų artilerija kuria naujesnį ginklą — 75 kalibro patranką, todėl reikia, kad vokiečiai ir toliau tikėtų, jog prancūzai tebesidarbuoja su 120 kalibro patranka. Vokiečiai turi būti įtikinti, kad šnipas ketino jiems parduoti 120 kalibro patrankos paslaptis, ir patikėti, jog tai yra svarbiausia. Kaip blaiviai mąstantis žmogus suprantate, ką vokiečiai pagalvojo: „Velniai rautų, jei tas bordereau autentiškas, prieš išmesdami jį į šiukšliadėžę turėjome ką nors iš jo sužinoti!“ Taigi, turėjo iškart susiprasti. Tačiau įkliuvo į pinkles, nes slaptosiose tarnybose niekas niekada nieko iki galo nepasako, bet visada mano, kad artimas kolega gali būti dvigubas agentas, tad gal jie ėmė kaltinti vienas kitą: „Kaipgi čia? Gautas svarbus pranešimas, o to nežinojo net karo atašė, nors pranešimas, regis, buvo skirtas būtent jam, o gal žinojo ir tylėjo?“ Tik įsivaizduokit, kaip jie vieni kitus įtarinėjo, tikrai ritosi galvos. Reikėjo ir reikia, kad tuo bordereau visi patikėtų. Štai kodėl Dreifusas taip skubiai išsiųstas į Velnio salą: pasistengta, kad gindamasis neimtų kalbėti negalėjęs rinkti duomenų apie 120 kalibro patranką, nes jei jau būtų turėjęs tai daryti — būtų šnipinėjęs dėl 75 kalibro patrankos. Regis, net davė jam pistoletą, ragindami savižudybe gelbėtis nuo laukiančios negarbės. Taip būtų išvengę viešo proceso pavojų. Tačiau Dreifusas kietakaktis ir užsispyrė gintis, nes manė esąs nekaltas. Karininkui nedera galvoti. Be to, man regis, tas nelaimėlis apie 75 kalibro patranką nieko nežinojo, juk negalime tikėtis, kad stažuotojas gautų tokius konfidencialius dokumentus. Bet visada geriau apsidrausti. Aišku? Jei paaiškėtų, kad bordereau sukurpėte jūs, visas triukas žlugtų ir vokiečiai suprastų, jog 120 kalibro patranka yra klystkelis, taip, tie alboches[100] susivokia lėtai, bet nėra visiški kvailiai. Sakysit, kad ne tik vokiečių, bet ir prancūzų tarnybose dirba atgrubnagiai. Žinoma, antraip dirbtų Ochranai, kuri veikia kiek geriau ir, kaip matote, turi informatorių abiejose minėtose tarnybose.