— Bet norėčiau baigti keletu labai griežtų teigimų, tuo, kas neužmirštama ir simbolizuoja žydų piktybiškumą. Pavyzdžiui: „Mūsų ambicijos beribės, godumas nežabotas, keršto troškimas negailestingas, o neapykanta begalinė. “
Golovinskis buvo geras bendradarbis. Manė ar apsimetė manantis, kad mano dokumentai autentiški, bet nedvejodamas juos keitė, jei jam buvo naudinga. Račkovskis pasirinko tinkamą žmogų.
— Manau, turiu užtenkamai medžiagos parašyti vadinamiesiems rabinų susirinkimo Prahos kapinėse Protokolams.
Prahos kapinės slydo man iš rankų, bet tikriausiai bendradarbiavau jų šlovei. Su palengvėjimu pakviečiau Golovinskį vakarienės į Paillard, d’Anteno gatvės ir Italų bulvaro kampe. Brangu, bet rafinuota. Golovinskis įvertino poulet archiduc ir canard à la presse[102]. Bet atvykėlis iš plačiųjų stepių su tokiu pat malonumu prisikimštų choucroute[103]. Būčiau sutaupęs ir nematęs, kaip padavėjai šnairuoja į garsiai čepsintį lankytoją.
Bet valgė išties pasigardžiuodamas, ir nežinia, ar nuo vyno, ar tikros, negaliu pasakyti, religinės ar politinės, aistros jo akys spindėjo iš susijaudinimo.
— Turėsime pavyzdinį tekstą, kuriame iškils visa jų tautinė ir religinė neapykanta. Šiuose puslapiuose neapykanta virte verda, tulžis liejasi, sakytum, iš perpildyto indo… Daugelis supras, kad atėjo galutinio sprendimo akimirka.
— Jau girdėjau šį posakį iš Osmano Bėjaus. Pažįstate jį?
— Esu girdėjęs. Betgi akivaizdu, kad toji prakeikta tauta bus sunaikinta bet kokia kaina.
— Račkovskis tam nepritaria, sako, žydų jam reikia gyvų, kad turėtų gerą priešą.
— Pasakos. Gerą priešą visada galima rasti. Juk nemanot, kad dirbdamas Račkovskiui pritariu visoms jo mintims. Jis pats man sakė, kad dirbdami dabartiniam šeimininkui turime rengtis tarnauti būsimam ponui. Račkovskis ne amžinas. Šventojoje Rusijoje yra radikalesnių už jį žmonių. Vakarų Europos vyriausybės pernelyg baugščios pasiryžti galutinio sprendimo akimirkai. Rusija, priešingai — kupina energijos, laukinių vilčių šalis, ten nuolat mąstoma apie visuotinę revoliuciją. Iš ten turime laukti lemiamo veiksmo, o ne iš tų prancūzų, kurie nesiliauja vograuti apie egalitė ir jraternitė, ar iš tų netašytų vokiečių, nelinkusių daryti žygdarbių…
Nujaučiau tai nuo pat ano naktinio pokalbio su Osmanu Bėjumi. Gavęs senelio laišką abatas Baruelis nenorėjo paleisti į apyvartą jo kaltinimų, bijodamas masinių žudynių, bet senelis, ko gero, troško to, ką pranašavo Osmanas Bėjus ir Golovinskis. Gal senelis pasmerkė mane įgyvendinti jo svajonę. Dėl Dievo meilės, aišku, ne man, laimė, būtų tekę sunaikinti visą tautą, tačiau nors ir kukliai, prie to prisidėjau ir aš.
Galų gale toji veikla buvo pelninga. Žydai nebūtų man mokėję, kad sunaikinčiau visus krikščionis, svarsčiau, nes krikščionių labai daug, o jei tai ir būtų įmanoma, patys tuo pasirūpintų. O gerai apskaičiavus žydus sunaikinti gali pavykti.
Ne man būtų tekę tai daryti, nes (paprastai) vengiu fizinio smurto, bet gerai žinojau, kaip reikėtų tai atlikti, nes išgyvenau Komunos dienas. Tereikia gerai išmokytų ir išmuštruotų būrių, o tada kiekvieną sutiktą kumpanosį garbanių — prie sienos. Gal prie jos pakliūtų ir vienas kitas krikščionis, bet, kaip sakė tas vyskupas, turėjęs pulti albigiečių užimtą Bezjė, dėl tikrumo verčiau nudėti visus. Dievas atsirinks saviškius.
Kaip parašyta jų Protokoluose, tikslas pateisina priemones.
27
PERTRAUKTAS DIENORAŠTIS
1898 metų gruodžio 20 diena
Atidavęs Golovinskiui visą medžiagą, kurią dar buvau pasilikęs kapinių Protokolams, pasijutau išsikvėpęs. Kaip jaunystėje apgynęs diplomą. Svarsčiau: „O kas dabar?“ Pasveikęs nuo asmenybės susidvejinimo neturėjau nė kam išsipasakoti.
Baigiau savo gyvenimo darbą, pradėtą Turine palėpėje, kai perskaičiau Diuma romaną „Žozefas Balzamo“. Galvoju apie senelį, kaip jis įsmeigdavo žvilgsnį į tuštumą, kviesdamas Mordechajaus šmėklą. Ir mano kūrinio dėka dabar viso pasaulio Mordechajai artėjo prie didingo ir siaubingo laužo. O aš? Mane apėmė atlikto darbo ilgesys, gilesnis ir miglotesnis už tą, kuris kamuoja žmones laivuose.
Toliau rašau autentiškus rankraštinius testamentus, parduodu kokią dešimtį ostijų per savaitę, bet Hebuternas manęs nebeieško, gal mano, kad persenau, ką ir kalbėti apie kariuomenės veikėjus, jie tikriausiai ir mano vardą užmiršo, jei dar gyvi, mat Sanderas suparalyžiuotas guli kažkurioje ligoninėje, o Esterhazis lošia bakara kokiame nors prabangiame Londono viešnamyje.
Nesakyčiau, kad man reikėtų pinigų, turiu sukaupęs pakankamai, bet nuobodžiauju. Skauda skrandį ir net negaliu pasiguosti gardžiais valgiais. Namie verduosi sultinius, o jei nueinu į restoraną, paskui visą naktį nemiegu. Kartais vemiu. Šlapinuosi dažniau nei pirma.
Vis dar lankausi La Libre Parole redakcijoje, tik tas antisemitinis Driumono pasiutimas manęs nebejaudina. Tai, kas nutiko Prahos kapinėse, dabar apdoroja rusai.
Dreifuso byla rusena, šiandien sukėlė triukšmą netikėtas Dreifuso šalininko kataliko straipsnis laikraštyje La Croix, visada griežtai nusiteikusiame prieš Dreifusą (ak, tie puikūs laikai, kai La Croix kovėsi už Dianą!). Vakar pirmuose puslapiuose pranešta apie aršią antisemitinę manifestaciją Santarvės aikštėje. Humoristiniame laikraštyje išspausdinta Karan d’Ašo piešta dviguba vinjetė: pirmame paveikslėlyje gausi šeimyna darniai susėdusi prie stalo, o šeimos galva pataria nekalbėti apie Dreifuso bylą, po antruoju paveikslėliu parašyta, kad apie ją prabilta, ir pavaizduotos įnirtingos peštynės.
Toji tema supriešino prancūzus, o šį bei tą paskaičius paaiškėja, kad ir likusį pasaulį. Ar bus naujas procesas? Dreifusas kol kas dar Kajenoje. Taip jam ir reikia.
Nuėjau pas tėvą Bergamaskį, radau jį pasenusį ir pavargusį. Ko norėti, jei man jau šešiasdešimt aštuoneri, jam turėtų būti aštuoniasdešimt penkeri.
— Kaip tik norėjau su tavim atsisveikinti, Simoninai, — tarė. — Grįžtu į Italiją baigti savo dienų vienoje iš mūsiškių prieglaudų. Per daug dirbau Viešpaties šlovei. O ar tu ir toliau rezgi intrigas? Dabar intrigos man kelia siaubą. Kaip viskas buvo tvarkinga tavo senelio laikais, karbonarai ten, mes — čia, žinojome, kur priešas ir kas jis. Esu jau kitoks nei kadaise.
Pametęs galvą. Broliškai apsikabinome ir išėjau.
Nuėjau pas tėvą Bergamaskį, radau jį pasenusį ir pavargusį.
Vakar vakare ėjau pro Šv. Julijono Vargdienio bažnyčią. Prie pat durų sėdėjo žmogus, aklas, cul-de-jatte[104] rausvais randais nusėta plika galva. Sunkiai pūtė dūdelę įsikišęs į vieną šnervę, o iš antrosios sklido duslus šnypštimas, burna tuo tarpu žiopčiojo, lyg skęstantysis bandytų įkvėpti oro.
Nežinau kodėl, bet mane apėmė baimė. Tarsi gyvenimas būtų bjaurus dalykas.