— Nieko nepažįstu, nepamirškit, mano geriausi draugai tebesėdi Kajenoje, o juos ten nuplukdė jūsų dėka. Tad jūs už viską ir atsakingas. Norite susprogdinti bombą? Pats ją ir padėkite.
— Nesąmonė, aš ne specialistas.
— Nereikia būti specialistu, jei jus moko specialistas. Įdėmiai įsižiūrėkite, ką padėjau ant stalo, to reikia, kad gera laikrodinė bomba suveiktų. Tiks bet koks žadintuvas, panašus į šitą, svarbu, kad turėtų reikiamą valandą skambutį įjungiantį mechanizmą. Dar reikia elemento, kuris žadintuvui suveikus įjungtų detonatorių. Esu senoviškas žmogus — panaudočiau Danteli Cell elementą. Jam kitaip negu Voltos elementams naudojami skysčiai. Tereikia,pusę nedidelio indo pripilti vario sulfato tirpalo, o kitą pusę — cinko sulfato tirpalo. Į vario sulfatą įdedama vario plokštelė, o į cinko sulfatą — cinko plokštelė. Tos dvi plokštelės ir bus du elemento poliai. Aišku?
— Kol kas taip.
— Gerai. Vienintelė bėda dėl Daniell Cell ta, kad su juo reikia elgtis labai atsargiai, bet kol jis neprijungtas prie detonatoriaus ir sprogmenų, kad ir kas nutiktų, nieko neįvyks, o prijungtas jis turi būti padėtas, bent jau tikiuosi, ant lygaus paviršiaus, jei sprogdintojas ne kvailys. Kaip detonatorių galima panaudoti kokį nedidelį užtaisą. Ir pagaliau — tikrasis užtaisas. Atmenat, senaisiais laikais liaupsinau paraką. Paskui, maždaug prieš dešimt metų, išrastas balistitas — dešimt procentų kamparo, o nitroglicerino ir kolodijaus — lygiomis dalimis. Iš pradžių buvo bėdos, nes kamparas greitai išgaruoja, todėl produktas būdavo nepatvarus. Bet italų pradėtas gaminti Aviljane tapo gana patikimas. Nežinau, ar geriau naudoti neseniai anglų išrastą korditą, jame penki procentai kamparo pakeisti vazelinu, dar yra penkiasdešimt aštuoni procentai nitroglicerino ir trisdešimt septyni procentai acetone išmirkytos nitroceliuliozės, ir viskas supjaustyta nelyginant spagečiai. Matysiu, ką pasirinkti, bet tai jau smulkmenos. Svarbiausia nustatyti laikrodį — tam tikrą valandą, tada prijungti žadintuvą prie elemento, o šį prie detonatoriaus, detonatorių prie sprogmenų ir prisukti žadintuvą. Patarčiau nekeisti veiksmų sekos, nes jei pirma sujungsite, paskui paleisite, o tada suksite rodykles… bum! Supratot? Paskui galite eiti namo, į teatrą ar į restoraną — bomba pati viską padarys. Aišku?
— Aišku.
— Kapitone, nedrįstu sakyti, kad ją galėtų susprogdinti net vaikas, bet garibaldiečių kapitonas tikrai pajėgs tą padaryti. Jūsų rankos tvirtos, akys skvarbios, jums tereikės padaryti tai, ką sakiau. Ir viską atlikti tinkama tvarka.
Nenoriu žinoti, kur jis veda ir ar kur nors veda, gana padėti bombą jo pradžioje, ir reikalas baigtas.
Sutikau. Jei tą padarysiu — staiga atjaunėsiu ir man po kojų puls visi šio pasaulio Mordechajai. Ir toji kekšytė iš Turino geto. Gagnu, ką? Aš tau parodysiu.
Reikia atsikratyti rujojančios Dianos kvapo, pusantrų metų persekiojančio mane vasaros naktimis. Susivokiu egzistavęs tik tam, kad įveikčiau prakeiktąją tautą. Račkovskio tiesa, tik neapykanta sušildo širdį.
Savo pareigą turiu atlikti padoriai apsirengęs. Apsivilkau fraką ir prisiklijavau barzdą, su kuria vaikščiodavau į Žiuljetės Adam salono vakarėlius. Kone atsitiktinai vienos iš savo spintų gilumoje radau nedideles Parke & Davis kokaino atsargas, kadaise pirkau jo daktarui Froidui. Kažin kaip čia užsiliko. Niekada jo nebandžiau, bet jei Froidas nemelavo, turėtų padėti man pasiryžti. Dar pridėjau tris taureles konjako. Dabar jaučiuosi liūtas.
Gavialis norėjo eiti kartu, neleidau, jis lėtas ir gali man sukliudyti.
Puikiai supratau, kaip viskas veikia. Padėsiu bombą, kuri pradės naują erą.
Gavialis paskutinį kartą įspėja:
— Atsargiau šen, atsargiau ten.
Po paraliais, aš dar nesuvaikėjęs.
BERGŽDI PAMOKOMI PATIKSLINIMAI
Vienintelis pramanytas šios istorijos veikėjas — pagrindinis personažas Simonas Simoninis, tačiau jo senelis kapitonas Simoninis nepramanytas, nors istorijoje išlikęs tik kaip paslaptingasis laiško abatui Barueliui autorius.
Visi kiti personažai (išskyrus vieną kitą antraeilę figūrą, pavyzdžiui, notarą Rebaudengą ar Ninucą) tikrai gyveno ir pasakė ar padarė tuos dalykus, kuriuos sako ir daro šiame romane. Kalbama ne tik apie tokius personažus, kurių vardai tikri (nors daugeliui gali pasirodyti neįtikėtina, iš tiesų gyveno ir Leo Taksilis), bet ir apie tokius, kurių vardai pramanyti tik todėl, kad dėl pasakojimo glaustumo vienas (pramanytas) asmuo sakė ir darė tai, ką iš tiesų pasakė ir padarė du (tikri istoriniai) asmenys.
Tačiau, gerai pasvarsčius, pats Simonas Simoninis, sudėtinis personažas, kurio nuveiktus dalykus iš tikro darė įvairūs asmenys, tam tikru požiūriu taip pat egzistavo. Negana to, jei atvirai, tai jis tebegyvena tarp mūsų.
Pasakotojas suvokia, kad dėl pateiktų dienoraščių padrikumo (nes juose daug šuolių pirmyn ir atgal, arba vadinamųjų flashback[106] kaip kine) skaitytojas gali pasiklysti tarp faktų — nuo Simoninio gimimo iki jo dienoraščių pabaigos. Tai nelemtas story ir plot[107], kaip sako anglosaksai, ar, dar blogiau, kaip sakydavo rusų formalistai (jie visi buvo žydai), fabulos ir siužeto neatitikimas. Tiesą pasakius, ir Pasakotojui kartais būdavo nelengva suprasti, bet, jo nuomone, išsilavinęs skaitytojas turėtų nekreipti dėmesio į tas subtilybes ir mėgautis istorija. Tačiau pernelyg griežtam ar kiek lėčiau suvokiančiam skaitytojui pateikiu lentelę, kurioje šiedu lygmenys (būdingi kiekvienam — kaip kadaise būdavo sakoma — gerai sukurptam romanui) yra susieti.
„Siužeto“ skiltyje pateikta dienoraščio puslapių seka, atitinkanti skaitytojo skaitomus skyrius. O „Pasakojimo“ skiltyje pateikiama tikroji Simoninio ar Dala Pikolos skirtingu metu atsimenamų ir atkuriamų įvykių seka.
Pirmasis „Siono išminčių protokolų“ leidimas pasirodė Sergejaus Niluso knygoje „Mažų dalykų didybė“
ILIUSTRACIJOS
„Pergalė prie Kalatafimio“,1860 © Mary Evans Picture Library/ Alinari archyvai.
Honoré Daumier, „Viena diena, kurią nereikia mokėti…“ (Žiūrovai Salone, 10, žurnalui Le Charivari), 1852 © BnF.
Honoré Daumier, „Neįtikėtina, kad yra žmonių, geriančių absentą šalyje, gaminančioje tokį gerą vyną kaip šis!“ (Croquis parisiens laikraščiui Le journal amusant), 1864 © BnF.
1895 metų sausio 13 dienos Le Petit Journal, © Alinari archyvai.
Visos kitos iliustracijos — iš autoriaus ikonografinio archyvo.