Markizas de Montozjė, dėl religinių skirtumų daugelį metų negalėjęs vesti Žiuli d’Anžen, savo santuoka suardė pirmąją Rambujė rūmų draugiją. Apvytusi „Žiuli girlianda“ pasiekė mūsų dienas; jos „Žibuoklė“ dar skleidžia silpną kvapą. Praėjus penkiasdešimčiai metų, ponia de Montozjė leido sau pasakyti: „Tą pavasarį, kai aš gimdžiau.“
Kai turi papasakoti daugybę įvykių ir savo pasakojimą užbaigti veikėjų mirtimi, toji gyvenimo įvairovė atveda prie rimtų išvadų. Markizė de Rambujė mirė 1665 metais, sulaukusi aštuoniasdešimt dvejų. Jau senokai ji buvo pasitraukusi į užmarštį, nebent tik skaičiavo dienas, tai niekam nėra smagus užsiėmimas. Ji sau sukūrė tokią epitafiją:
Tokia yra laimingais vadinamų įvykių paslaptis.
Ponia de Montozjė mirė šešiasdešimt ketverių, 1671 metų balandžio 13 dieną. Marijai Teresei Austrei laukiantis ji buvo paskirta karaliaus vaikų guvernante, paskui, pasitraukus hercogienei de Navaj, – karalienės palydos dama. Ją savo elgesiu išgąsdino ponas de Montespanas, tas Alkmenės vyras Moljero komedijoje6, išniręs prieš jos akis tamsiame skersgatvyje ir tarsi jai grasinęs. Žiuli d’Anžen krimtosi dėl savo perdėto santūrumo. Suvokdama pareigas, kurias jai uždeda vyro pavardė, ji įsivaizdavo girdinti tariamus žodžius prie Montozjė kapo: „Šis kapas atsivers, šis miręs kūnas atgis ir manęs paklaus: „Kodėl tu man pamelavai, tu, kuri niekuomet niekam nemeluoji?“ Ponia de Montozjė pasitraukė iš aukštuomenės, gyveno dar trejus metus, paskui mirė; mažai kas išgirdo, kaip užsitrenkė jos karsto dangtis.
Deja, viena iš gražiausių Rambujė rūmuose suspindusių asmenybių užsidarė Grinjane – savo nemirtingumo ištakose. Ponia de Sevinjė neturėjo jokių iliuzijų dėl savo jaunatvės, priešingai nei ponia de Montozjė. Sevinjė dukteriai rašė: „Aš jaučiu bėgantį laiką ir podraug atnešantį baisiąją senatvę.“ Ji rašė ir vaikaičiams: „Štai ir jūs, Rošė, mūsų mažame kaimelyje.“ Čia ilgai gyveno pati ponia de Sevinjė. Likus ketveriems metams iki Ransė mirties, 1696 metų kovo 29 dieną Grinjane rašytame laiške minimas jaunasis Blanšforas, „nuvytęs tarsi audros palaužtas žiedas“. Tai vienas paskutinių epistolininkės laiškų, virš kapo padvelkęs vėjo skundas. Ji sakė: „Aš verta pakliūti į didelį pintą krepšį, kur jūs sukraunate visus tuos, kurie jus myli, bet bijau, kad šiems jūs neturite nė vieno krepšio.“ Tokie krepšiai labai lengvučiai, jie sveria ne daugiau kaip sapnai. Apima švelnus liūdesys matant, kur link krypo paskutinės ponios de Sevinjė mintys. Nežinia, kokie buvo jos lemtingieji žodžiai; būtų gera turėti priešmirtinių žodžių, kuriuos ištarė žymūs žmonės, rinkinį; tai būtų paslaptingojo sfinksų krašto šnabždesiai, kuriais Egipte palydima iš pasaulio šurmulio į dykumą.
Romoje gyvenusi tremtinė ir ponios de Rambujė bičiulė ponia Deziursen, sulaukusi senatvės, nebedrįso sugrįžti. Sen Simonas rašė: „Jai, tebesvajojančiai apie aukštuomenę ir apie tai, kokia ji buvo, bet jau nebėra, buvo malonu patirti, kaip visų užmiršta ponia de Mentenon užbaigė savo dienas Sen Sire.“
Vis dėlto neseniai hercogas de Noajis puikiai restauravo Sen Sirą. Sen Simonas, mums pasakodamas, kad poniai Deziursen turėjo būti savaip malonu baigti savo dienas tarp griuvėsių, greičiausiai malonumu laikė visų didžiausią sielvartą – gyvenimą. Laimingas žmogus, mirštantis savo gimimo akimirką! Užgęsta ant jo lopšį apglėbusių moterų rankų, kurių šypsena yra visas pasaulis.
Iš šios draugijos liekanų susiformavo daugybė kitų, kurios išsaugojo Rambujė rūmų ydas, bet ne gerąsias savybes. Ransė sukiojosi tose draugijose; jos nepaveikė jo proto, bet iškreipė įpročius; panašiai kaip kardinolas de Recas, Ransė kovėsi keliose dvikovose, jeigu tikėtume rašiniais, kuriais iš tiesų nereikėtų pasitikėti.
Albrė ir Rišeljė rūmai buvo du didieji pirmojo šaltinio atsišakojimai, iš kurio atsirado Longvilių ir ponios de Lafajet rūmai, vėliau – de La Rošfuko sodai, kuriuos gerai išsilaikiusius dar esu regėjęs mažojoje Marė gatvėje. Klestėjo salonai; Paryžius buvo pasidalijęs į kvartalus, vadinamus nuostabiais vardais: juos galima rasti „Preciozių žodyne“. Sen Žermeno kvartalas vadinosi mažaisiais Atėnais, Ruajalio aikštė – Dorėnų, Marė – Skolijų kvartalu, sala su Dievo Motinos katedra – Delo sala. Visos XVII amžiaus pradžios asmenybės pakeitė vardus: apie tai rašoma Bualo prakalboje, skirtoje „romano herojams“. Ponia d’Aragonė pavirto princese Filoksena, ponia d’Aligr – Telamira, ponas Sarazenas – Poliandru, Konraras – Teodamu, Sent Enjanas – Artabanu, Godo – Sidono burtininku.
Kiek toliau, Marė kvartale, susibūrė dar viena draugija, pasivadinusi tuo pat vardu, kurios nariai kartais lankydavosi Rambujė rūmuose. Ten karaliavo didysis Kondė, užeidavo ir Moljeras; čia sutikdavai de La Rošfuko, Longvilį, d’Estrė, Lašatrą. Kondė buvo pamiršęs savo pirmuosius bendražygius, „mažuosius mokytojus“, ir Arno d’Andiji jo nebemokė jodinėti. Moljeras, šnekučiuodamas su salonuose besilankančia Ninona, sukūrė veidmainio paveikslą – būsimąjį Tartiufą.
Atrodo, kad mano paminėtoji Ninona vis dėlto nepažinojo Ransė. Ji buvo bedievė, savo dvasia – filosofė ir kurtizanė, dėl to XVIII amžius jai buvo toks palankus. Buvo daug kalbėta apie panelės de Lanklo skrupulingumą, kai ji grąžino jai patikėtus pinigus; tai įrodo, kad ji – ne vagilė. Savo nepatiklumą ji dangstė sąmojumi: matyt, jo turėjo pakankamai, nes ponios de Lasiuz, de Kastelno, de Lafertė, de Siuli, de Fjesk, de Lafajet mielai ją priimdavo. Ponia de Mentenon, kuri tuo metu dar vadinosi ponia Skaron, buvo jai labai artima, vėliau norėjo ją pasikviesti į Sen Sirą. Grafienė Sendvič siekė jos draugystės; karalienė Kristina ją vadino „žymiąja“ Ninona ir kvietėsi į Romą. Por Ruajalis siekė ją atversti į tikėjimą. „Jūs žinote, – pasakė ji Fonteneliui, – kiek naudos aš gavau iš savo kūno; galėčiau dar brangiau parduoti sielą.“ Ponia de Sevinjė atskleidė savo sūnaus meilės nuotykius ir išbarė jį už tai, kad Ninonai perdavė aktorės Šanmelė laiškus: juk ir blogai elgiantis negalima pamiršti garbės. Ninonai neužteko vienos pergalės Šantalių šeimoje, ji užkariavo net tris kartas.
Ninonos svečiai buvo dalijami į kelias kategorijas – „kankinius“, „favoritus“ ir tuos, kurie tikėjosi laimingo fortūnos posūkio. Nesavanaudiškoji Ninona buvo jautri savo gerbėjų dosnumui. Ji gyveno Turnelio gatvės namuose, kuriuos dar ir šiandien galima pamatyti; kurį laiką gyveno ir netoli nuo Sen Žermen de Prė kvartalo. Kartą, per 1651 metų gavėnią, pro Ninonos langą kažkas išmetė kaulą; tas kaulas pataikė į kunigą. Šis kunigas pradėjo kalbėti, kad tuose namuose buvo nužudyti du žmonės ir ten buvo valgoma mėsa. Ninona paprašė Kandalą ir Mortemarą užtarti ją prieš teisėją, kurio jurisdikcijai priklausė dalis Sen Žermeno; tuo šis reikalas ir pasibaigė.
Ninona tvirtino, kad turtuolis Furo buvo nesveikas; ji buvo pastebėjusi jo galvoje furunkulą. Vilarso, kuris sekė Ninoną per langą, apimtas pavydo puolė bėgti pas ją; manydamas, kad dedasi skrybėlę, jis įsibedė į galvą sidabrinį ąsotį su snapu ir buvo daug vargo, kol jį ištraukė. Vilarso susirgus, Ninona nusikirpo ir jam nusiuntė savo plaukus. Vilarso buvo jos sūnaus tėvas. Savo kilmės nežinojęs sūnus įsimylėjo motiną ir nusižudė: tai įtartina istorija. Ninona išvarė iš draugijos girtuoklį Šapelį; šis prisiekė, kad visą mėnesį kasvakar eis gulti girtas ir sukurs dainušką apie Ninoną.