Į aprašytuosius salonus Ransė įvesdino jo frondos draugai; Romoje jis pasinaudojo šių asmenų rekomendaciniais laiškais. Kardinolas de Recas jį apgyvendino savo rūmuose šalia Vatikano. Paryžiaus arkivyskupas Šanvalonas buvo jo geras pažįstamas. Šanvalonas buvo toks pat apsukrus ir drąsus kaip Sansi, jį mėgo Liudvikas XIV. Manoma, kad būtent jis palaimino valdovo santuoką su ponia de Mentenon. Šiai poniai atsirūgo ambicijos, nes ji išdrįso parašyti, kad nuobodžiauja su nuolatos paniurusiu karaliumi. 1682 metais Šanvalonas dvasininkų susirinkime susiginčijo su Bosiuė. Paryžiaus arkivyskupas mirė gėdinga mirtimi Konflane, kurį buvo įsigijęs ir kuris atiteko Paryžiaus arkivyskupijai.
Ransė buvo Šatonefo ir Brantomo anūko Montrezoro bičiulis. Jis medžiodavo kartu su hercogu de Boforu. Su šiais lengvabūdžiais didikais jis susipažino Monbazono rūmuose, į kuriuos pateko per savo ryšį su hercogiene de Monbazon.
Besibaigiant frondai, abatas Le Butijė gyveno tai Pary-žiuje, tai Verece – savo paveldėtose žemėse, ir viename iš gražiausių Tūro kampelių. Kasmet jis gražino savo dvarą, kuriame leisdavo dienas panašiai kaip šventasis Jeronimas ir šventasis Augustinas; taip ir aš savo nerūpestingoje jaunystėje pramogavau Neapolio įlankoje. Ransė prasimanydavo pramogų, jo šventės buvo prašmatnios, puotos prabangios, jis svajojo apie nepaprastus malonumus ir negalėjo gauti to, ko troško. Kartą su trimis bendraamžiais bajorais nusprendė leistis į kelionę Apvaliojo stalo riterių pavyzdžiu; jie susidėjo pinigų ir išsirengė ieškoti nuotykių; iš šito sumanymo nieko neišėjo. Neilgai trukus trapistų kasdienybė pakeitė jaunystės svajones.
Ransė susidomėjo astrologija, kaip ir Kotryna de Mediči, kurios burtininkavimo bokštas tebėra išlikęs šalia Javų turgaus rotondos. Krikščioniško auklėjimo įdiegti religijos pagrindai grūmėsi su prietarais; jo manymu, žvaigždžių siunčiami ženklai tarsi skelbė jo būsimą atsivertimą. Kaip ir senovės žvaigždžių stebėtojai, jis pažino mėnulio kelius anksčiau negu žemės takus. Vieną dieną šaudė paukščius už Dievo Motinos katedros, pačiame salos smaigaly; iš pakrantės kiti medžiotojai pataikė į jį, jis buvo sužeistas, bet liko gyvas, mat kulka atsimušė į plieninę medžioklinio krepšio grandinę. „Kas būtų buvę su manim, – tarė jis, – jeigu Dievas tą akimirką būtų mane pasišaukęs?“
Kitą kartą Verece jis išgirdo medžiojant savo pilies prieigose, atbėgo, šoko į medžiotojų pulko vidurį; jiems vadovavo dvikovomis pagarsėjęs bajoras. Ransė puolė pažeidėją ir jį nuginklavo. Brakonierius vėliau sakė: „Matyt, Dangus globoja Ransė, nes aš negaliu suprasti, kas man sutrukdė jį užmušti.“ Yra ir kita šio nuotykio versija: medžiotojai nusitaikė į atšuoliavusį Ransė, jį lydėjo tiktai mažuoju liokajumi vadinamas arklininkas. Ransė metėsi į jų pulką, privertė visus atsitraukti ir jį atsiprašyti.
Prieš nusileidžiant ant žemės, ambicijos jį stūmė į viršūnę. 1635 metų gruodžio 21 dieną buvo priimtas į bažnytinį luomą, 1647 metais gavo teologijos bakalauro, 1649 metais – licenciato laipsnį, 1653 metais tapo Navaros fakulteto daktaru. 1651 metais Šventojo Jokūbo bažnyčioje Tūro arkivyskupas jam pavedė keturis mažesniųjų brolių ordinus, subdiakonatą ir diakonatą; tų pat metų sausio 22 dieną įšventintas kunigu.
Po palaiminimo uždedant rankas beliko atlikti baugiąją ceremoniją. Esu girdėjęs, kaip Venecijos Alpių papėdėje skamba varpas, pagerbdamas vargšą levitą, kuris rytą turėjo laikyti savo pirmąsias mišias. Ransė mišių iškilmės dienai buvo parengti nuostabūs arnotai ir kiti drabužiai. Bet Ransė – ar pabūgęs Dangaus bausmės, ar palaikęs šventvagyste anksčiau turėtą laisvę, ar suvokęs tą siaubą, pagoniškoje Romoje apimdavusį jaunutį nusikaltėlį, kuriam dėl amžiaus būdavo dovanojama mirties bausmė – pasislėpė pas šartriečius. Vien tiktai Dievas jį išvydo prie altoriaus. Būsimasis dykumos gyventojas, atsigręžęs į Rytus, į Jeruzalę, ant kalvos pašventino pirmąsias savo vienatvės apraiškas.
Vienas Ransė biografas rašė: „Jo širdžiai rūpėjo tai, ką pasaulis vadina didžiomis aistromis: malonumai jam buvo nesvetimi, jis jų nevengė. Tai buvo švariausių rankų žmogus, labiausiai mėgęs duoti, o ne imti.“
Aš pacitavau abato Marsoljė, kurį Anglijos karalius ir karalienė įpareigojo parašyti reformatoriaus gyvenimo istoriją, žodžius. Nuverstų didenybių įsakymai Dievo tarno žodžiams suteikia polėkio ir rimtumo, kurį įkvepia nelaimingas aukščiausių asmenų likimas.
Mazarinis nemėgo buvusių frondos dalyvių, jis dar mažiau mylėjo savo pirmtako globotinius ir priešinosi Ransė karjerai; pats Ransė jos neskubino, kai tas jam neatrodė priimtina. Praėjus kuriam laikui po įšventinimo į kunigus, jis atsisakė Leono vyskupystės, kurios pajamos buvo nepakankamos, o Bretanė – per daug toli nuo dvaro. Dom Žervezas pasakoja, kad medžioklė buvo vienas mėgstamiausių jo užsiėmimų. Jis rašė: „Ne kartą matėme, kaip jis, iš pat ryto praleidęs tris ar keturias valandas medžiodamas, tą pačią dieną pakaitiniais arkliais įveikęs dvylika ar penkiolika mylių, ramiausiai Sorbonoje gindavo kokį nors teiginį arba pamokslaudavo Paryžiuje, tarsi būtų ką tik išėjęs iš savo kabineto.“ Šanvalonas, sutikęs jį gatvėje, paklausė: „Kur eini, abate? Ką šiandien veiki?“ – „Rytą, – atsakė jis, – pamokslausiu tarsi angelas, o vakare medžiosiu tarsi velnias.“
Savo „Memuaruose“ abatas de Marolis cituoja Ransė: „Šis abatas, – sakė jis, – kurio toks geras būdas ir toks šviesus protas, būtų pradžiuginęs savo dėdę, poną Tūro arkivyskupą, jeigu karalius būtų norėjęs jį paskirti arkivyskupo padėjėju, – ir dėl naudos diecezijai, ir dėl šeimos garbės.“ Marolis tęsia: „Arkivyskupas iš pradžių pamanė, kad mano žodžiai tėra grynos mandagybės, bet paskui padėkojo supratęs, kad man labai rūpėjo tos didelės viltys, kurias aš siejau su abato de Ransė gabumais.“ Čia minimo abato de Marolio motina važiuodavo į mišias karietaite, traukiama keturių baltų, Vengrijoje iš turkų paimtų arklių. Ji nusivesdavo savo sūnų prie šaltinio, tryškusio gluosnyne. Marolis būtų vertas prisiminti, jeigu jis būtų sukūręs šias eiles, bet nežinia, ar tai yra Marolio, „Pastabų apie „Įpykusį Rolandą“ autoriaus, posmas:
Kariniai pomėgiai skatino Ransė fechtuotis. Kai jam pavykdavo iš ginklininko rankų išmušti rapyrą, niekas neprilygdavo jo džiaugsmui.
To, kuris turėjo vėliau apsivilkti vienuolišką rūbą, spalvingą kostiumą sudarė violetinė brangaus audinio striukė; jis nešiojo ilgus, garbanotus plaukus, du smaragdai puošė jo rankogalius, brangus deimantas – ranką. Būdamas kaime arba medžiodamas savo išvaizda niekuo neprimindavo kunigo. Žervezas tęsia: „Prie šono jis segėjo špagą, prie balnakrėslio – du pistoletus, dėvėjo rusvos spalvos drabužius, ryšėjo juodos taftos kaklaraištį su auksiniais išsiuvinėjimais. Jeigu rimčiausiose draugijose, kuriose lankydavosi, jis apsivilkdavo juodo aksomo striukę su auksinėmis sagomis, tai manydavo labai pasistengęs ir tinkamai apsirengęs. Jis retai laikydavo mišias.“