Yra išlikę keli Ransė parašyti puslapiai, pavadinti „Pavojų, kurie manęs tykojo gyvenime ir nuo kurių mane apsaugojo tiktai Dievo gerumas, aprašas“. „Memento“ autorius rašo: „Būdamas ketverių metų susirgau vandenlige, bet pasveikau, nors niekas tuo netikėjo. Keturiolikos metų – pasigavau raupus. Kartą kieme išjodinėjamą arklį keletą sykių pavariau ir sustabdžiau prie arklidės durų; galiausiai arklys pasileido šuoliais ir skriste praskriejo pro abejas arklidės duris; tikras stebuklas, kad po šio nutikimo aš likau gyvas.“
Toliau aprašomi penki ar šeši nelaimingi atsitikimai su arkliais; jie daro garbę Ransė drąsai ir nuovokumui. Aš esu matęs jaunojo Bonaparto juodraščius: jis ėjo šlovės keliu, kaip Ransė – dangaus keliu.
Šie lemtingi Ransė ištikę pavojai padarė įspūdį imliam, į rimtus apmąstymus linkusiam protui. Susirišęs su moterimi, kuri jau buvo peržengusi ankstyvąją jaunystę, Ransė turėjo suvokti, kad toji keliauninkė buvo anksčiau už jį nuėjusi pirmąją kelio atkarpą.
Kartą hercogas de Monbazonas vadovavo scholastiniam ginčui, kuriame abatas de Ransė buvo smarkiai puolamas. Rėkavimų nuvargintas senasis hercogas pakilo sukdamas lazda, tarsi norėdamas išskirti šunis, išėjo į salės vidurį ir lotyniškai pasakė Ransė: „Contra verbosos, verbis ne dimices ultra.“9 Monbazonas buvo gimęs 1558 metais, valdant Henrikui II, mirė 1644 metais, sulaukęs aštuoniasdešimt šešerių. Jis matė lygos ir frondos laikus. Ar jis važiavo toje pačioje karietoje, kurioje buvo nužudytas Henrikas IV? Hercogas de Monbazonas, tos sugedusios epochos kūdikis, nuo žmonos neslėpdavo savo, aštuoniasdešimtmečio, išdykavimų. Įsimylėjo liutnininkę, susiginčijo su muzikante ir norėjo išmesti ją pro langą. Jam pristigo jėgų atkeršyti: jis krito ant lovos kartu su lengvabūde našta, per sunkia jo glėbiui ir sąžinei.
Štai tokioje mokykloje jis auklėjo savo šešiolikmetę žmoną, vyresniąją Vertiu grafo Klodo Bretaniečio ir Katrinos Fukė de Lavaren dukterį. Savojoje Šantosė pilyje grafas de Vertiu buvo įsakęs nužudyti žmonos meilužį Sen Žermeną La Trošą. Prieš ištekėdama būsimoji hercogienė de Monbazon buvo vienuolė. Hercogas ją vadino savo „vienuole“. Karalienei motinai jis rašė, kad gerai supranta, koks nedėkingas jo amžius, bet jos didenybės pavyzdys turėtų įkvėpti jo žmonai pagarbą pareigai.
Už dešimties mylių nuo Paryžiaus jis buvo pastatydinęs pilį su daugybe bokštelių ir papuoštą karnizais. Jis rodydavo šį šedevrą smalsuoliams ir pridurdavo, suduodamas sau per kaktą: „Aš pats visa tai sugalvojau.“ Kol jisai su iš Bastilijos paleistu Basompjeru kalbėdavosi apie praeitį, hercogienė de Monbazon domėjosi dabartimi. Ji sakydavo, kad trisdešimties metų jau esi niekam nebetinkama, ir norėjo, kad ją įmestų į upę, kai bus sulaukusi tokio amžiaus.
Paryžiaus valdytojas Erkiulis de Roanas jau buvo našlys, kai vedė grafo de Vertiu dukterį. Iš pirmosios santuokos jis susilaukė kelių vaikų, tarp jų – hercogienės de Ševrez; tokiu būdu ponia hercogienė de Monbazon tapo hercogienės de Ševrez pamote, nors buvo gerokai jaunesnė už savo podukrą.
Talemanas de Rėo tvirtina, kad ponia de Monbazon buvo viena gražiausių to meto moterų, turėdama trisdešimt penkerius metus, „ji puotoje užtemdydavo visas kitas“. Hercogas de Monbazonas ir Le Butijė tėvas buvo artimi draugai. Mes ką tik matėme, kaip senasis hercogas atėjo į pagalbą draugo sūnui per scholastinį ginčą.
Hercogo namuose mielai priimamas Ransė užaugo jaunosios hercogienės akyse; jų bendravimas peraugo į artimą ryšį. Hercogas mirė 1644 metais, jo žmonai tuo metu buvo trisdešimt dveji, bet ji neatrodė turinti daugiau kaip dvidešimt. Ponios de Monbazon ir Ransė ryšys truko kurį laiką, jį sutrikdė tiktai 1657 metais įvykęs nelaimingas atsitikimas. Hercogienei važiuojant per tiltą, šis įlūžo, hercogienė vos nenuskendo. Pasklidus žiniai apie jos mirtį, buvo sukurta tokia epitafija:
Mari de Monbazon buvo garsi. Jos vardas aptinkamas visuose to meto paskviliuose. Kunigaikščio de Kondė mylimoji, nepastovi de Ransė bičiulė dažnai sėkmingai konkuruodavo su ponia de Longvil. Hercogas de Boforas buvo ponios de Monbazon gerbėjas. Jam nebuvo galima patikėti jokios svarbios paslapties dėl hercogienės, kuri nieko nenutylėdavo. Ponios de Longvil ji turėjo atsiprašyti dėl dviejų laiškelių, ponios de Fukrol parašytų grafui de Molevrijė, ir iškritusių jam iš kišenės. Ponia de Monbazon juos rado, pamanė, kad ponia de Longvil juos parašė Kolinji, ir labai pašaipiai pakomentavo tuos laiškelius. Visa tai buvo pranešta poniai de Longvil, kuri įsiuto. Dvaras pasidalijo. „Svarbieji“ palaikė ponios de Monbazon pusę, o karalienė – hercogo d’Angjeno, kuris ką tik nugalėjo Rokrua mūšyje, sesers ponios de Longvil pusę. „Svarbiųjų“ grupuotę sudarė „keturi ar penki melancholikai, visada paskendę tuščiose mintyse“ (Recas). Ponia de Korniuel juos praminė „svarbiaisiais“, nes jie savo kalbas užbaigdavo tokiais žodžiais: „Aš išeinu, turiu svarbų reikalą.“ Nebent tik halių didvyris hercogas de Boforas „svarbiesiems“ suteikdavo šiokį tokį svorį. „Jis užmušė hercogą de Nemūrą, viešai apverkė vyrus, o moteris – paslapčia“, – pasakė Benseradas.
Kardinolas Mazarinis šias moterų peštynes pavertė valstybės reikalu. Ponia de Longvil reikalavo satisfakcijos, Kondė rėmė savo seserį; ponia de Monbazon atmetė bet kokį atsiprašymą, o hercogas de Boforas ją palaikė.
Panelė de Skiuderi pasakojo: „Man būnant Vensene, atvyko ponia de Monbazon su ponu de Boforu; jis jai aprodė visus šio būsto nepatogumus, gėdingai džiaugdamasis kunigaikščio nelaime, į kurį jis negalėtų pažvelgti nedrebėdamas, jeigu kunigaikštis būtų laisvėje.“
Panelė de Skiuderi puikiai prisiminė, kad ji buvo parašiusi šmaikštų ketureilį apie didžiojo Kondė įkalinimą. Hercogas de Boforas drąsiai žvelgdavo visiems į akis, jis netgi įžeidė Kondė, ir pavainikės šakos neteisėti palikuonys išsaugojo pranašumą prieš teisėtus jaunesniosios šakos vaikus.
Po daugybės pastangų sutaikinti ponią de Longvil ir ponią de Monbazon, atsiklausus Onos Austrės ir Mazarinio nuomonės, nutarta, kad ponia de Monbazon turės atsiprašyti ponios de Longvil. Atsiprašymas buvo surašytas laiškelyje, pritvirtintame prie ponios de Monbazon vėduoklės. Išsipusčiusi ponia de Monbazon įėjo į kunigaikštienės kambarį ir perskaitė prie vėduoklės prisegtą raštelį:
„Ponia, aš jums pareiškiu, kad esu visiškai nekalta dėl klastos, kuria norėta mane apkaltinti; nė vienas garbingas žmogus negalėtų taip manęs apšmeižti. Jeigu aš būčiau padariusi šį nusikaltimą, būčiau priėmusi tokią bausmę, kokią karalienė man būtų paskyrusi; aš būčiau visam laikui pasitraukusi iš aukštuomenės ir jūsų atsiprašiusi. Meldžiu patikėti, kad visada jums rodysiu deramą pagarbą ir vertinsiu ponios de Longvil dorybes ir nuopelnus.“
Kunigaikštienė atsakė: „Ponia, aš mielai tikiu jūsų pasakytais žodžiais, kad neprisidėjote prie visiems žinomos klastos; aš labai gerbiu karalienės man duotą įsakymą.“
„Ponia de Monbazon perskaitė raštelį, – sakė ponia de Montvil, – be galo išdidžia ir pasipūtusia išraiška, tarsi norėdama pareikšti: „Man nusispjaut į savo žodžius.“
Kartą abi damos susitiko Tiuilri gale esančiame Renaro sode; ponia de Longvil pareiškė, kad ji tikrai nedalyvaus vaišėse, jeigu jos priešininkė pasiliks. Ponia de Monbazon atsisakė išeiti ir kitą dieną gavo karaliaus įsakymą išvykti į kurį nors savo užmiesčio dvarą. Šito vaido pasekmė – įvykusi pono de Gizo ir pono de Kolinji dvikova.