Gyvatė nužvelgė nuniokotą žemę ir džiaugėsi, kad buvo toliau nuo jos. Karo pasekmės buvo matomos ir nematomos; jos visada liks Gyvatės gyvenime. Kanjonas, kuriame apsistojo Gyvatė ir partneriai, tikriausiai nebuvo saugus, bet kadangi jie čia ilgai neužsibuvo, didelis pavojus jiems negrėsė.
Akmenyse gulėjo kažkas keistas, tačiau saulė ryškiai švietė, todėl Gyvatei buvo sunku pasakyti, kas ten. Gydytoja sunerimo, lyg rūpintųsi kažkuo, apie ką visai nieko nenumano.
Prie kraterio krašto gulėjo karštyje pūnantis žirgo kūnas. Gyvūno sustingusios kojos groteskiškai iškeltos į orą, išsipūtusios nuo sutinusio pilvo. Apspaudęs gyvūno galvą, auksinis apynasris saulėlydyje spindėjo skaisčiai raudona ir oranžine spalvomis.
Gyvatė išleido kvapą pusiau atsidusdama, pusiau dejuodama.
Gydytoja nubėgo prie gyvačių lagamino ir paragino Miglą grįžti, paėmė Smėlį ir pajudėjo atgal į stovyklą, ji pradėjo skubėti, kai barškuolė iš neatsargaus užsispyrimo pabandė apsivynioti apie jos ranką. Gyvatė sustojo, palaikė Smėlį taip, kad jis galėjo įšliaužti į savo skyrių lagamine ir, dar tvirtindama sagtį, vėl pradėjo bėgti. Lagaminas trankėsi į gydytojos koją.
Dusdama Gyvatė pasiekė palapinę ir įlėkė į vidų. Meridetė su Aleksu miegojo. Gyvatė priklaupė prie Džesės ir atsargiai nutraukė antklodę.
Praėjo šiek daugiau nei valanda, kai Gyvatė paskutinį kartą tikrino Džesę. Mėlynės ant Džesės šono patamsėjo ir pagilėjo, jos visas kūnas buvo nesveikai paraudęs. Gydytoja palietė Džesės kaktą. Ji buvo karšta ir sausa. Džesė nereagavo į Gyvatės prisilietimą. Kai gydytoja patraukė savo ranką, švelni oda atrodė tamsesnė. Per kelias minutes, kol Gyvatė su siaubu stebėjo Džesę, kaip formavosi nauja mėlynė, kapiliarai sutrūkinėjo nuo karščio ir užteko tik mažo paspaudimo, kad jie trūktų. Staiga tvarsčio ant Džesės šlaunies centre atsirado raudona kraujo dėmė. Gyvatė suspaudė kumštį. Ji drebėjo taip, lyg iš vidaus ją krėstų šaltis.
— Meridete!
Po akimirkos Meridetė pabudo ir žiovaudama, dar apsimiegojusi, sumurmėjo:
— Kas atsitiko?
— Kiek užtrukot, kol suradot Džesę? Ar ji nukrito ant kraterių?
— Taip, ji ten žvalgėsi. Todėl mes čia ir atkeliavome — kiti amatininkai negali mums prilygti dėl to, ką čia randa Džesė. Bet šį kartą likimas pakišo koją. Mes ją radome vakare.
Visa diena, galvojo Gyvatė, ji turėjo būti prie vieno iš pirmųjų kraterių.
— Kodėl jūs man nepasakėt?
— Nepasakėm ko?
— Tie krateriai pavojingi…
— Gydytoja, negi tiki tomis senomis legendomis? Mes čia ateiname jau visą dešimtmetį ir nieko mums neatsitiko.
Dabar nebuvo laikas piktai ginčytis. Gyvatė dar kartą pažvelgusi į Džesę suprato, kad jos pačios dėmesio stoka ir partnerių netikėjimas senojo pasaulio pavojais netiesiogiai pastūmėjo Džesę į nelaimę. Gyvatė turėjo priemonių nuo spindulinio apsinuodijimo, bet nuo tokio keisto reiškinio nieko nebuvo. Kad ir ką ji darytų, tai tik šiek tiek atitolintų Džesės mirtį.
— Kas negerai? — pirmą kartą Meridetės balse jautėsi baimė.
— Jai spindulinis apsinuodijimas.
— Apsinuodijimas? Kaip tai? Ji gėrė ir valgė tą patį, ką ir mes.
— Tai nuo kraterių. Žemė apnuodyta. Legendos sako tiesą.
Per stiprų įdegį matėsi, kad Meridetė išbalusi.
— Tai daryk ką nors, padėk jai! — Tu negalėjai išgydyti jos sužeidimo, tu negali išgydyti nuo šios ligos…
Jos abi žiūrėjo viena į kitą, abi įskaudintos ir piktos. Meridetė pirma nuleido akis ir tarė:
— Atsiprašau, aš neturėjau teisės..
— Prašau dievų, kad būčiau visagalė, bet aš tokia nesu.
Jų pokalbis pažadino Aleksą, jis atsikėlė ir besirąžydamas bei besikasydamas priėjo.
— Laikas…
Jis pažiūrėjo į Gyvatę, vėl į Meridetę, tada pažvelgė į Džesę ir tarė:
— O dievai…
Per žymę, likusią ant Džesės kaktos po Gyvatės prisilietimo, sunkėsi kraujas.
Aleksas puolė prie Džesės norėdamas ją paliesti, bet Gyvatė jį sulaikė. Jis bandė nustumti gydytoją.
— Aleksai, aš ją vos vos paliečiau. Šitaip jai nepadėsi.
Aleksas pažiūrėjo į Gyvatę buku žvilgsniu ir tarė:
— Tai kaip?
Gyvatė papurtė galvą.
Trykštant ašaroms, Aleksas atsistūmė nuo Gyvatės.
— Taip neteisinga, — tarė jis ir išbėgo iš palapinės.
Meridetė puolė paskui jį, stabtelėjo prie išėjimo ir atsisukusi pasakė:
— Jis negali suprasti, jis toks jaunas.
— Jis supranta, — tarė Gyvatė.
Stengdamasi netrinti ir nespausti odos, Gyvatė patepė Džesės kaktą.
— O jis teisus, tai neteisinga. Kas kada nors yra sakęs, jog kažkas teisinga?
Ji nutilo, norėdama parodyti Meridetei, kad jai taip pat gaila, jog likimas, nemokšiškumas ir likusi kitos kartos beprotystė atėmė iš Džesės tokias galimybes.
— Mere? — drebančia ranka apgraibomis ieškojo Džesė.
— Aš čia.
Meridetė ištiesė ranką, bet, bijodama paliesti, sustojo.
— Kas yra? Kodėl tu… — Džesė lėtai mirktelėjo, jos akys buvo pasruvusios krauju.
— Švelniai, — sušnabždėjo Gyvatė.
Meridetė paėmė Džesės pirštus švelniai, lyg paukščio sparnais.
— Ar jau laikas keliauti?
Jos troškime keliauti jautėsi baimė ir nenoras sužinoti, kad kažkas buvo negerai.
— Ne, mieloji.
— Taip karšta…
Džesė pradėjo kelti galvą. Staiga ji sustingo. Gyvatei į galvą atėjo mintis be jokių suvokiamų priežasčių, tai buvo šalta, nežmoniška analizė, tokia, kokios ją mokė: kraujavimas į sąnarius. Vidinis kraujavimas. Kraujavimas į smegenis?
— Dar niekad taip neskaudėjo, — tarė Džesė ir nejudindama galvos pažiūrėjo į Gyvatę. — Tai kažkas kita, kažkas blogiau.
— Džese, aš…
Gyvatė ant savo lūpų pajuto sūrų ašarų, susimaišiusių su smėliu nuo dykumos dulkių, skonį. Jos žodžiai strigo gerklėje. Aleksas grįžo atgal į palapinę. Džesė bandė vėl kalbėti, bet galėjo tik aikčioti.
Meridetė griebė Gyvatei už rankos. Gydytoja jautė, kaip Meridetės nagai dreskia jai odą.
— Ji miršta.
Gyvatė linktelėjo.
— Gydytojai žino, kaip padėti… kaip…
— Meridete, ne, — sušnabždėjo Džesė.
— …kaip numalšinti skausmą.
— Ji negali…
— Nužudė vieną iš mano gyvačių, — apimta apmaudo ir pykčio Gyvatė pasakė garsiau, nei pati tikėjosi.
Meridetė daugiau nepratrūko, bet Gyvatė jautė nebylų kaltinimą: tu negalėjai padėti jai pasveikti, o dabar negali padėti numirti. Šį kartą Gyvatė nuleido akis. Ji nusipelnė pasmerkimo. Meridetė paleido gydytoją ir atsisuko į Džesę, ji grėsmingai artėjo, tarsi būtų pasiruošusi kovoti su žvėrimis ir šešėliais.
Norėdama paliesti Meridetę, Džesė ištiesė ranką, bet staigiai ją atitraukė. Ji pažvelgė į minkštą delno centrą tarp nuospaudų nuo darbo. Ten formavosi nauja mėlynė.
— Kodėl?
— Paskutinis karas, — tarė Gyvatė. — Krateriuose… — jos balsas užstrigo.
— Vadinasi, tai tiesa, — pasakė Džesė. — Mano šeima tiki, kad žemė už miesto ribų žudo, bet aš maniau, kad jie meluoja.