Aleksas švelniai apsuko Gyvatę ir nukreipė ją į stovyklą.
Meridetės nesimatė, tikriausiai ji jau palapinėje šalia Džesės kūno arba gedėjo viena.
Džesė Gyvatei paliko žirgą, juodai pilką kumelę, beveik juodą, puikių kaulų gyvūną, įdėmaus ir dvasingo žvilgsnio. Nepaisant jos pačios įsitikinimų ir fakto, kad tai nebuvo gydytojams skirtas žirgas, Gyvatės širdis ir rankos vedė pas kumelę.
Jai atrodė, kad kumelė buvo nežinia kiek laiko nematytas padaras, trykštantis grožiu ir jėga, be jokio jokio tragedijos ženklo. Aleksas padavė gydytojai vadeles ir savo rankose ji pajuto švelnią odą. Apynasris buvo inkrustuotas auksu delikačiu Meridetės stiliumi.
— Jos vardas Greituolė, — pasakė Aleksas.
Naktinėje kelionėje per lavą Gyvatė buvo viena. Kumelės pasagos skambėjo, kai atsitrenkdavo į tuščiavidurius akmenis, o iš nugaros odinis lagaminas trynėsi į Gyvatės koją.
Ji žinojo, kad negali grįžti į gydytojų punktą. Dar ne dabar. Šis vakaras įrodė, jog, nepaisant jos netinkamų priemonių, ji negalėjo liautis būti gydytoja. Ji žinojo, kad nepakeltų, jei mokytojai atimtų Miglą ir Smėlį, o ją išmestų. Ji išprotėtų žinodama, jog šiame mieste ar šioje stovykloje liga ir mirtis nugalėjo tai, ką ji būtų išgydžiusi ar nuo to apsaugojusi, ar bent palengvinusi kančias. Ji visada stengtųsi ką nors padaryti.
Augindami ją mokė didžiuotis ir savimi pasitikėti. Jei ji dabar grižtų, turėtų nepaisyti šių savybių. Gyvatė Džesei pažadėjo nunešti į miestą jos paskutinę žinutę ir pažadą ji tęsės. Į miestą gydytoja eis dėl Džesės ir dėl savęs.
Ant didelio akmens sėdėjo Arevinas, o jam ant krūtinės pririštuose diržuose lingavo pusseserės kūdikis. Naujos būtybės teikiama šiluma ir judrumas jam buvo kaip paguoda žiūrint į dykumą ta kryptimi, kuria iškeliavo Gyvatė. Steivinas jautėsi gerai, o naujasis vaikelis buvo sveikas; Arevinas žinojo, kad turi būti dėkingas ir džiaugtis klano sėkme, todėl jautėsi šiek tiek kaltas dėl vis dar jį kamuojančio liūdesio. Arevinas palietė tą skruosto vietą, kur uodega trenkė kobra. Kaip Gyvatė ir žadėjo, nebuvo jokio rando. Kadangi Arevinas apie gydytoją atsiminė viską taip aiškiai, lyg ji būtų vis dar čia, atrodė neįtikėtina, kad jos jau nebėra, nors ant įkirtimo jau užsidėjo šašas ir jis užgijo. Gyvatės pamiršti nepadėjo nei atstumas, nei laikas. Tuo pačiu metu Arevinui atrodė, kad Gyvatės nėra jau visą amžinybę.
Viena iš muskato spalvos galvijo patelių palengva priėjo, pradėjo trintis į akmenį ir taip gerai pasikasė šoną. Uostinėdama ir rožiniu liežuviu laižydama batą, ji alsavo tiesiai į Areviną. Netoliese jos ūgtelėjęs veršelis rupšnojo belapes dykumos krūmo šakas. Per kiekvieną sunkią vasarą visi bandos gyvuliai suliesėdavo; dabar jų kailiai atrodė nublukę ir šiurkštūs. Jei per pavasarinį šėrimąsi galvijų apsauginė povilnė gerai iššukuojama, jie gan lengvai ištveria karštį; gyvuliai visada šukuojami, kadangi klanas juos augino dėl puikios ir švelnios žieminės vilnos. Bet galvijams, kaip ir žmonėms, vasaros ir karščių jau pakako, jiems jau atsibodo ieškoti sauso ir beskonio maisto. Iš noro grįžti į žiemos ganyklas, pilnas šviežios žolės, gyvuliai buvo šiek tiek neramūs. Aišku, ir Arevinas apsidžiaugtų grįžęs į plokščiakalnius.
Kūdikis ore sumojavo mažutėmis rankytėmis, sugriebė Arevino pirštą ir j į patraukė žemyn. Arevinas nusišypsojo.
— Šito aš dėl tavęs negaliu padaryti, — tarė Arevinas.
Kūdikis čiulpė Arevino piršto galą ir, nekreipdamas dėmesio, kad nebėga pienas, su malonumu jį kramtė. Vaikelio akys buvo mėlynos, visai kaip Gyvatės. Daugelio vaikų akys mėlynos, galvojo Arevinas. Bet jam pakako vaiko akių mėlynės, kad vėl pasinertų į svajones.
Arevinas beveik kas naktį sapnuodavo Gyvatę, tiksliau, kiekvieną naktį, kai tik užmigdavo. Jis dar niekad nieko taip nesiilgėjo. Arevinas paniro į prisiminimus apie tuos retus kartus, kai jie lietė vienas kitą; lenkėsi vienas prie kito dykumoje; kai tvirti pirštai prisilietė priėjo nubrozdinto skruosto; kaip jis guodė Gyvatę Steivino palapinėje. Absurdiška, kad Arevinui gražiausios jo gyvenimo akimirkos buvo prieš sužinant apie Gyvatės išvykimą, tada, kai jis ją apkabino ir tikėjosi, jog gydytoja nuspręs pasilikti. Ir ji būtų pasilikusi, galvojo Arevinas. Dėl to, kad mums iš tikrųjų reikia gydytojos, o gal iš dalies ir dėl manęs. Jei tik būtų galėjusi, ji būtų pasilikusi ilgiau.
Tai buvo vienintelis kartas, kai jis galėjo prisiminti save verkiantį. Nors suprato, kad Gyvatė nenorėjo pasilikti būdama nepilnavertė, bet dabar jis pats jautėsi nepilnavertis. Arevinas buvo niekam tikęs. Jis tai žinojo, bet negalėjo nieko padaryti. Kasdien tikėjosi, kad Gyvatė grįš, nors jautė, jog to nebus. Jis nežinojo, kaip dykumoje dabar klostėsi gydytojos likimas. Nutarusi kirsti dykumą tam, kad sutiktų naujų žmonių ir naujų vietų, ji galėjo iš stovyklos keliauti savaitę ar mėnesį, o gal pusę metų.
Jam reikėjo keliauti su Gyvate. Dabar jis tuo įsitikinęs. Dėl savo apmaudo gydytoja negalėjo su tuo sutikti, bet jam iškart reikėjo suprasti, jog ji nesugebės paaiškinti savo mokytojams to, kas čia nutiko. Net ir Gyvatės įžvalgumas nebūtų padėjęs suprasti Arevino žmonių baimės angims. Arevinas tai supranta iš savo patirties apie mažosios sesers mirtį, iš šalto prakaito, tekančio jo kūnu, kai Gyvatė paprašė padėti palaikyti Miglą. Jo supratimą dar pagerino ir patirta mirtina baimė, kai gydytojai į ranką įgėlė smėlinė angis, jau tada jis ją mylėjo ir žinojo, kad ji gali mirti.
Gyvatė buvo susijusi su vieninteliais dviem stebuklais Arevino gyvenime. Pirma, ji nemirė, o antra — ji išgelbėjo Steivino gyvybę.
Kūdikis mirksėjo ir dar stipriau čiulpė Arevino pirštą. Arevinas nusliuogė nuo akmens ir ištiesė vieną ranką. Didelė muskato spalvos galvijų patelė padėjo savo galvą Arevinui į delną ir jis pakasė jai pažandę.
— Ar duosi šiek tiek vakarienės šiam vaikui? — paklausė Arevinas.
Jis paplekšnojo patelei per nugarą, šoną, pilvą ir priklaupė šalia jos. Tokiu metų laiku jos niekas nebemelždavo, bet veršelis dar visai neseniai atjaukintas. Arevinas rankove patrynė jos spenį, tuomet ištiesė pusbrolio kūdikį taip, kad šis pasiektų spenį. Daugiau nesibaimindamas už Areviną didesnio gyvulio, kūdikis godžiai žindo.
Kai kūdikis numalšino alkį, Arevinas vėl pakasė muskato spalvos galvijų patelės pažandę ir užlipo atgal ant akmens.
— Pusbroli!
Arevinas apsidairė aplinkui. Klano vadė užlipo akmens šonu ir atsisėdo šalia jo, jos palaidi plaukai judėjo švelniame vėjyje. Ji pasilenkė ir nusišypsojo kūdikiui.
— Kaip elgėsi vaikas?
— Puikiai.
Lyderė nubraukė plaukus nuo veido ir tarė:
— Ant nugaros juos nešti daug lengviau. Ir kartais juos reikia paleisti.
Moteris plačiai nusišypsojo. Ji nebuvo tokia konservatyvi ir ori kaip tada, kai priiminėjo klano svečius.
Arevinas šiaip taip išspaudė šypseną.
Vadė uždėjo savo ranką ant Arevino rankos, kuria jis laikė mažylį.
— Brangusis, ar man reikia klausti, kas tau yra?
Arevinas patraukė pečiais.
— Aš pasistengsiu daryti geriau, — pasakė jis. — Pastaruoju metu iš manęs mažai naudos.
— Negi manai, kad aš atėjau kritikuoti?
— Kritikavimas čia tiktų.
Užuot žvelgęs į klano lyderę, savo pusseserę, Arevinas spoksojo į kūdikį. Jo pusseserė paleido ranką ir apkabino jį per pečius.
— Arevinai, — pasakė ji, trečią kartą per savo gyvenimą kreipdamasi į jį vardu, — Arevinai, tu man svarbus. Jei norėsi, po kažkiek laiko galėsi būti išrinktas klano vadu. Bet turi nuraminti savo mintis. Jei ji tavęs nenorėjo…