Įkišusi rankas į vandenį, gydytoja juo apsitaškė veidą ir nusiplovė juodas dulkes, prakaitą, ašarų paliktus takelius.
Gyvatė tyliai vedėsi Greituolę krantu, jos praėjo palapines ir tyloje skendinčias stovyklavietes, kuriose dar miegojo karavano keliautojai. Kai pasiekė Grūmos stovyklą, ji sustojo, bet palapinių uždangos buvo nuleistos. Gydytoja nenorėjo pažadinti senosios moters ir jos anūkų. Toliau nuo kranto Gyvatė matė arklių aptvarą. Voveris, jos tigrinis ponis, stovėjo apsnūdęs šalia Grūmos žirgų. Jo juodas su auksu kailis buvo daug gražesnis po savaitės nuolatinio šukavimo, jis pastorėjo, atrodė laimingas ir jau buvo pakaustytas. Gyvatė nutarė šį rytą dar nedrumsti ramybės nei keliautojams, nei tigriniam poniui ir dar vienai dienai jį paliko su Gruma.
Kartkartėmis krimsteldama Gyvatei už klubo, Greituolė sekė krantu paskui ją. Gydytoja pakasė kumelei už ausų, ten, kur po apynasriu išdžiūvo prakaitas. Arevino žmonės Gyvatei buvo davę maišą šieno kubelių Voveriui šerti, bet ponį šėrė Gruma, todėl pašaras vis dar turėjo būti stovykloje.
— Pamiegoti, gerai susišukuoti ir pavalgyti, štai, ko mums reikia, — paaiškino kumelei Gyvatė.
Stovyklavietė atitolo nuėjus už akmens uolienų, kur prekiautojams buvo gan pavojinga. Ten buvo saugiau žmonėms ir gyvatėms, jei jos laikomos atskirai. Gyvatė apėjo nuožulnų akmens kraštą.
Viskas pasikeitė. Gydytoja paliko sujauktą miegmaišį, bet visa kita supakavo. Dabar kažkas sulankstė jos paklodes ir sudėjo jas į krūvą, šalia sukrovė geriausius drabužius ir ant smėlio į vieną eilę išdėliojo virtuvės indus. Gyvatė suraukusi antakius prisiartino. Gydytojai tie žmonės jautė pagarbią baimę; ji net nepagalvojo paprašyti Grūmos pasaugoti ne tik jos ponį, bet ir daiktus. Tas, kas judino Gyvatės daiktus, kol jos nebuvo, gali daugiau niekad nepasirodyti jos akyse.
Tuomet Gyvatė pastebėjo, kad ant virtuvės indų liko dantų žymės, metalas buvo perlenktas pusiau, puodelis sulamdytas, šaukštas sulankstytas. Gyvatė metė Greituolės vadeles ir nuskubėjo prie tvarkingo daiktų rinkinio. Sulankstytas paklodes kažkas aptaškė ir suplėšė. Iš drapanų krūvos Gyvatė pasiėmė švarius marškinius, bet jie jau buvo purvini. Marškinius kažkas sutrypė į purvą ant vandens telkinio kranto. Seni, minkšti, labai nudėvėti, nušiurę ir beveik be dėmių — tokie buvo Gyvatės patogūs, mėgstamiausi marškiniai. Dabar jų nugarą kažkas suplėšė, o rankovės sutrumpintos; marškinius sugadino.
Maišas, kuriame buvo pašaras, gulėjo eilėje tarp kitų daiktų, bet išmėtytus šieno kubus kažkas sutrynė į smėlį. Kol Gyvatė dairėsi į aplink ją esančią netvarką, Greituolė kramtė šieno likučius. Gyvatė nesuprato, kas galėjo apvogti jos stovyklą ir po to palikti tvarkingai sudėtus sudarkytus apdarus. Gydytoja nesuvokė, kam išvis reikėjo apvogti stovyklą — juk čia nieko vertinga nebuvo. Gyvatė papurtė galvą. Galbūt kažkas pagalvojo, kad ji užsidirbo daug aukso ir brangenybių. Kai kuriems gydytojams dosniai atsilygindavo už jų paslaugas. Bet vis tiek, visi gerbė dykumą, net ir bebaimiai ar bedarbiai žmonės nesugalvodavo be priežiūros palikti nieko vertingo.
Vis dar laikydama suplėšytus marškinius rankose, Gyvatė vaikščiojo aplink tą vietą, kur buvo stovykla, ji jautėsi per daug pavargusi ir sutrikusi, kad galėtų galvoti apie tai, kas čia atsitiko. Voverio nešulinis balnas gulėjo prie akmens; Gyvatė be jokios aiškios priežasties jį paėmė, galbūt todėl, kad jis atrodė nesugadintas.
Tuomet ji pamatė, kad nors balno šoninės kišenės užsegtos tik sagtimis, jas perpjovė ir nuplėšė.
Šoninėse kišenėse Gyvatė laikė savo žemėlapius, užrašus ir nebaigtą bandomųjų metų žurnalą. Ji apieškojo kiekvieną kampelį, bet nieko nerado. Gydytoja sviedė savo lagaminą ant žemės. Tikėdamasi rasti išmestus lapus ar pajusti jų šlamėjimą po savo kojomis, Gyvatė paskubomis vaikščiojo po stovyklą, spardė smėlį, bet nieko nerado, nieko neliko.
Gydytoja jautėsi fiziškai užpulta. Visa kita, ką ji turėjo, paklodės, apdarai, aišku, žemėlapiai, galėjo būti naudingi vagiui, bet žurnalai reikalingi tik jai vienai.
— Kad tave kur! — įsiutusi sušuko Gyvatė.
Kumelė prunkštelėjo ir, pliuškendama vandens telkinį, pasislėpė. Gydytoja drebėjo, bet bandė nusiraminti, tuomet apsisuko, ištiesė ranką ir, švelniai kalbėdama, lėtai ėjo Greituolės link, kol ši leido paimti vadeles. Gyvatė paglostė kumelę.
— Viskas gerai, — tarė ji. — Man viskas bus gerai, nekreipk dėmesio.
Visa tai ji sakė ir kumelei, ir sau. Jos abi iki kelių buvo skaidriame, vėsiame vandenyje. Pirštais šukuodama juodus karčius, Gyvatė paplekšnojo savo kumelei per pečius. Staiga gydytojai susiliejo vaizdas ir drebėdama ji pasilenkė prie Greituolės kaklo.
Klausydamasi stipraus, lygaus širdies plakimo ir tylaus kumelės kvėpavimo, Gyvatė nusiramino. Gydytoja atsitiesė, išbrido iš vandens. Krante ji atsegė gyvačių lagaminą, tada nubalnojo kumelę ir pradėjo ją trinti suplėšytos paklodės skiaute. Dėl nuovargio dirbo vangiai. Prabangus balnas ir apynasris galėjo palaukti, bet Gyvatė negalėjo palikti Greituolės purvinos bei prakaituotos, o pati ilsėtis.
— Gyvate-vaike, gydytoja-vaike, brangi mergaite…
Gyvatė atsisuko. Gruma šlubavo Gyvatės link pasiremdama gumbuota lazda. Grumą lydėjo viena išjos anūkių, aukšta kaip juodmedis, jauna moteris, visi Grūmos anūkai žinojo, kaip paremti smulkią, nuo artrito sulinkusią, seną moterį.
Retus Grūmos plaukus dengė baltas galvos apdangalas.
— Brangus vaike, kaip tu galėjai nepastebėta praeiti pro mane? Maniau, išgirsiu, kai įeisi. Arba ponis pradės žvengti tave užuodęs.
Grūmos tamsiame, amžiaus paženklintame veide iš susijaudinimo matėsi dar daugiau raukšlių.
— Gyvate-vaike, mes nenorėjome, kad tu tai pamatytum viena.
— Gruma, kas atsitiko?
— Paula, — tarė Gruma savo anūkei, — pasirūpink gydytojos arkliu.
— Taip, Gruma.
Kai Paula paėmė kumelės vadeles, ji, norėdama paguosti, palietė Gyvatės ranką. Grūmos anūkė paėmė balną ir nuvedė Greituolę atgal į Grūmos stovyklavietę.
Laikydama Gyvatę už alkūnės, bet ne tam, kad pati pasilaikytų, o kad prilaikytų gydytoją, Gruma palydėjo ją prie didelio akmens. Jos atsisėdo ir Gyvatė dar kartą nužvelgė stovyklą, nesugebėjimas viskuo patikėti buvo stipresnis už išsekimą. Ji pažvelgė į Grumą.
Gruma atsiduso.
— Viskas įvyko vakar, visai prieš aušrą. Mes išgirdome triukšmą ir balsus, o kai atėjome pažiūrėti, pamatėme tik vieną asmenį, vilkintį dykumos apdarus. Mes manėme, kad jis šoka. Bet kai priėjome arčiau, jis pabėgo. Smėlyje jis sudaužė savo žibintą ir mes jo negalėjome rasti. Pamatėme, kad tavo stovykla…
Gruma truktelėjo pečiais.
— Mes surinkome viską, ką tik radome, bet viskas buvo sugadinta.
Tylomis Gyvatė darkart nužvelgė stovyklą, bet vis tiek nesuprato, kodėl kažkam reikėjo knistis po jos stovyklą.
— Ryte vėjas paslėpė pėdsakus, — pasakė Gruma. — Tas padaras tikriausiai nuėjo į dykumą, bet tai nebuvo dykumos žmogus. Mes nevagiame. Mes nenaikiname.
— Žinau, Gruma.
— Eime su manim. Papusryčiausi. Pamiegosi. Pamiršk tą keistuolį. Mes visi turime saugotis keistuolių.
Gruma paėmė Gyvatės randuotą ranką į savo mažą, nuo darbo sukietėjusią rankelę.
— Bet tau nereikėjo čia ateiti vienai. Ne. Turėjau tave pastebėti, Gyvate-vaike.