— Gruma, viskas gerai.
— Leisk, aš tau padėsiu persikelti į mano palapines. Juk nenori čia likti viena.
— Nėra ko neštis.
Stovėdama šalia Grūmos, Gyvatė žiūrėjo į netvarką. Senoji moteris švelniai paplekšnojo per Gyvatės ranką.
— Gruma, jis viską sunaikino. Aš suprasčiau, jei jis būtų viską pasiėmęs.
— Brangioji, niekas nesupranta keistuolių. Jie viską daro be priežasties.
Būtent dėl to Gyvatė negalėjo patikėti, kad tikras keistuolis galėtų visiškai sunaikinti tiek daug daiktų. Visą šią žalą kažkas padarė tyčia, keistu būdu, apgalvotai, viskas padaryta ne iš beprotystės, o iš įniršio. Gyvatę vėl apėmė drebulys.
— Einam su manim, — tarė Gruma. — Keistuoliai atsiranda ir dingsta. Jie mėgsta smėlio muses, vieną vasarą jie visur, kur tik pasisuksi, kitą jau nieko apie juos negirdėti.
— Manau, tu teisi.
— Taip, teisi, — atsakė Gruma. — Aš žinau apie šiuos padarus. Jis čia negrįš, jis keliaus kažkur kitur, bet greitai mes visi jo ieškosim. Kai surasim tą keistuolį, nuvesim jį pas taisytojus, gal jie sutvarkys jį.
Gyvatė vangiai linktelėjusi tarė:
— Tikiuosi.
Gydytoja užsimetė Voverio balną sau ant peties ir pasiėmė lagaminą su gyvatėmis. Kadangi Smėlis savo skyriuje šliaužiojo, lagamino rankena lengvai vibravo.
Per daug pavargusi, kad dar galvotų apie tai, kas įvyko, klausydama gražių Grūmos paguodos ir užuojautos žodžių, Gyvatė kartu su Gruma ėjo senosios moters stovyklos link. Žalčio netektis, Džesės mirtis, o dabar šis antpuolis: Gyvatė neprietaringa, bet dabar ji galėtų galvoti, jog buvo užkeikta. Žmonės, tikintys užkeikimais, tikėdavo ir būdais, kuriais jų galima atsikratyti. Būtent dabar Gyvatė nežinojo, ką galvoti ar kuo tikėti, ar kaip atsikratyti jos gyvenimą nelaimėmis užvertusio prakeiksmo.
— Kodėl jis pavogė tik mano žurnalus? — staiga tarė Gyvatė.
— Kodėl mano žemėlapius ir žurnalus?
— Žemėlapiai! — sušuko Gruma. — Keistuolis pavogė žemėlapius? Aš maniau, kad tu juos pasiėmei. Tuomet tai buvo keistuolis.
— Manau, kad tai jis. Turėjo būti jis.
Bet vis tiek Gyvatė dar neįsitikino.
— Žemėlapiai! — dar kartą sušuko Gruma.
Tą akimirką atrodė, kad Grūmos įniršis ir pasipiktinimas buvo didesni už Gyvatės. Bet senolės balse nuskambėjusi nuostaba sutrikdė gydytoją.
Gyvatė įdėmiai žiūrėjo į aštrų įtrūkimą savo virvėje. Tiek pat išsigandęs rinkėjas atšoko atgal. Kai Gyvatė pamatė, ką sutiko, nurimo: tai buvo vienas iš tų rinkėjų, kurie renka bet kokius metalo, medžio, audinio, odos gabalėlius, stovyklaviečių liekanas ir kažkaip sugeba visu tuo pasinaudoti. Rinkėjai rengdavosi margaspalviais chalatais iš išmoningai susiūtų geometrinių gabalėlių.
— Gydytoja, ar mes galime visa tai pasiimti? Kas jums netinka…
— Ao, eik iš čia! — piktai pasakė Gruma. — Dabar netrukdyk gydytojos. Tu turėtum geriau žinoti.
Rinkėjas žiūrėjo į žemę, bet nepasitraukė.
— Ji su tuo nesusidoros. O mes galime. Leiskite mums. Mes sutvarkysime.
— Dabar netinkamas laikas prašyti.
— Tiek to, Gruma.
Gyvatė jau norėjo sakyti rinkėjui, kad pasiimtų viską. Galbūt jie dar pasinaudos suplėšytomis paklodėmis ir sulaužytais šaukštais; ji jau nebegalėjo tuo pasinaudoti. Gydytoja jau netgi nebenorėjo viso to dar kartą pamatyti; ji nenorėjo, kad kas nors primintų apie tai, kas atsitiko. Bet rinkėjo prašymas atitraukė Gyvatę nuo klausimų ir sutrikimo ir grąžino ją į realybę; ji atgamino tai, ką Gruma jai buvo sakiusi apie Ao žmones tada, kai jos pirmą kartą kalbėjosi.
— Ao, kai aš skiepysiu kitus, ar leisit, kad ir jus visus paskiepyčiau?
Atrodė, kad rinkėjas abejoja. Jis tarė:
— Ropliai, nuodai, magija, kerai — ne, tai ne mums.
— Skiepai — visai ne tai. Tu net nepamatysi gyvačių.
— Ne, tai ne mums.
— Tuomet man teks susirinkti visas šias šiukšles, nusinešti į oazės vidurį ir nuskandinti.
— Atliekos? — išlemeno rinkėjas. — Ne! Teršti vandenį? Tu darai gėdą mano profesijai. Tu pati save gėdini.
— Aš jaučiuosi lygiai taip pat, kai tu man neleidi jūsų apsaugoti nuo ligų. Atliekos. Žmonių gyvenimų atliekos. Nereikalingos mirtys.
Rinkėjas žvilgtelėjo į Gyvatę iš apačios per vešlius antakius.
— Jokių nuodų? Jokios magijos?
— Nieko.
— Jei nori, eik paskutinis, — tarė Gruma. — Pamatysi, kad skiepai manęs nenužudys.
— Jokių roplių?
Gyvatė nesusilaikė ir susijuokė:
— Ne.
— Ir tuomet atiduosi mums viską? — rinkėjas mostelėjo į išniekintą Gyvatės stovyklavietę.
— Po to — taip.
— Po skiepų nebus jokių ligų?
— Mažiau. Aš negaliu apsaugoti nuo visų ligų. Nesirgsit tymais, skarlatina, mėšlungišku žandikaulių sukandimu.
— Mėšlungiškas žandikaulių sukandimas! Galite apsaugoti nuo to?
— Taip. Ne visam, bet ilgam laikui.
— Mes ateisime, — pasakė rinkėjas, apsisuko ir nuėjo.
Grūmos stovykloje Paula stipriai masažavo Greituolę, o tuo metu kumelė iš ryšulio kuokštais traukė šieną.
Paulos rankos buvo pačios gražiausios, kokias Gyvatė buvo mačiusi: didelės, bet gležnos, ilgais, stipriais pirštais ir, nepaisant jos atliekamo darbo, švelnios. Net jei Paula būtų aukšta, jos rankos vis tiek turėtų atrodyti per ilgos, bet taip nebuvo. Jos rankos grakščios ir išraiškios. Jos abi su Gruma buvo tiek skirtingos, kiek gali skirtis du žmonės; anūkę, kaip ir visus jos pusbrolius, kuriuos sutiko Gyvatė, ir močiutę siejo tik švelnumas. Gyvatė per mažai laiko praleido Grūmos stovykloje, kad žinotų, kiek anūkų buvo su ja, arba kad žinotų šalia sėdinčios ir Greituolės balną blizginančios mergaitės vardą.
— Kaip Voveris? — paklausė Gyvatė.
— Sveikas ir laimingas, vaike. Ponį gali pamatyti ten, po medžiu, jis per daug tingus, kad bėgiotų. Bet jis vėl tvirtas. Tau dabar reikia lovos ir poilsio.
Gyvatė žiūrėjo į savo dryžuotą kaip tigras ponį, mojuojantį uodega. Atrodė, kad jis jautėsi taip patogiai ir buvo toks patenkintas, kad Gyvatė jo nepakvietė.
Gydytoja jautė nuovargį, bet visi jos sprando ir pečių raumenys buvo įsitempę. Kol įtampa bent šiek tiek neatslūgs, miegoti nebus įmanoma. Gyvatė norėjo galvoti apie stovyklą. Galbūt ji nuspręs, kad stovyklą tiesiog, kaip Gruma sakė, nuniokojo keistuolis. Jei taip, Gyvatė turi tai suprasti ir su tuo susitaikyti. Bet ji neįpratusi, kad tiek daug nutiktų atsitiktinai.
— Aš ketinu išsimaudyti, Gruma, — tarė Gyvatė, — ir tuomet galite man skirti kokį kampą, kur aš jums netrukdyčiau. Tai ilgai netruks.
— Gali būti čia tiek, kiek ir mes. Gydytoja-vaikeli, tu čia laukiama.
Gyvatė apkabino Grumą. Gruma paplekšnojo jai per petį.
Netoli Grūmos stovyklos vienas iš šaltinių, maitinančių oazę, ištryško iš po akmens ir lašėjo žemyn ant akmenų. Gruma užkopė prie šaltinio, kur vandens įkaitintas vanduo susitelkė į vienodus telkinukus. Gruma matė visą oazę: penkias stovyklavietes ant kranto, žmones, gyvūnus. Tolimi vaikų balsai ir aukštas šuns kiauksėjimas atklydo iki jos per tirštą, dulkėtą orą. Ratu aplink ežerą vasaros medžiai stovėjo kaip plunksnos, kaip šviesiai žalias vainikas.
Prie Grūmos kojų akmenį, supantį maudymosi telkinį, dengė minkštos samanos. Gyvatė nusiėmė gobtuvą ir užlipo ant vėsaus gyvojo kilimo.
Gydytoja nusirengė ir paniro į vandenį. Vanduo vos vėsesnis už kūno temperatūrą, malonus, bet ne atgaivinantis ryto karštyje. Aukščiau akmenyse tyvuliavo gaivesnis telkinys, o žemiau — šiltesnis. Gyvatė pakėlė akmenį nuo vandens ištekėjimo vietos, pro kurią vanduo išsiliedavo ant smėlio. Ji nė neketino išleisti purviną vandenį į oazę. Jei ji tai padarytų, keli karavano keliautojai prieitų prie jos ir lieptų liautis. Jie tai padarytų taip tyliai ir užtikrintai, kaip perkeldami gyvūnus, pririštus per arti kranto, arba paprašytų ko nors, kas netinkamai ilsisi ant telkinio kranto, pasišalinti. Dykumoje nebuvo nešvariame vandenyje plintančių ligų.