— Todėl, jei kas nors norite, kad randas būtų mažiau matomoje vietoje, prašau pasakyti tai dabar.
Pamatęs nekenksmingą randą, nusiramino net ir Ao, jis be jokio įsitikinimo murmėjo, kad gydytojai atsparūs bet kokiems nuodams, o dabar užsičiaupė.
Gruma stovėjo pirma eilėje, o Gyvatė nustebo pamačiusi, kad ji išbalusi.
— Gruma, ar viskas gerai?
— Tai kraujas, — atsakė Gruma. — Turi būti kraujas, Gyvate-vaike. Aš negaliu matyti kraujo.
— Vargu ar pamatysi kažkiek. Tiesiog atsipalaiduok.
Kalbindama Grumą raminančiu balsu, Gyvatė spirituotu jodu vilgė senolės ranką. Gyvačių lagamino vaistų skyriuje buvo likęs tik vienas buteliukas dezinfekavimo priemonės, bet to turėjo šiandienai pakakti, o daugiau Gyvatė galės nusipirkti Kalnapusio vaistinėje. Ant viršutinės Grūmos rankos dalies Gyvatė užlašino serumo ir per šį lašą į odą įspaudė skiepintuvą.
Kai nuodai pateko po oda, Gruma krūptelėjo, bet jos veido išraiška nepasikeitė. Gyvatė padėjo skiepintuvą į spirituotą jodą ir darkart suvilgė Grūmos ranką.
— Štai.
Nustebusi Gruma žvilgtelėjo į Gyvatę, tada į savo petį. Įdūrimai buvo skaisčiai raudoni, bet nekraujavo.
— Viskas?
— Taip.
Gruma nusišypsojo ir atsisuko į Ao.
— Matai, senas liekana, nieko.
— Mes laukiame, — atsakė Ao.
Viskas vyko sklandžiai. Keli vaikai pravirko, bet labiau nuo spirito dilgčiojimo nei nuo paviršutiniškų skiepintuvo įdūrimų. Paula pasisiūlė padėti ir, kol Gyvatė dirbo, linksmino mažuosius istorijomis bei juokais. Dauguma vaikų ir ne mažiau suaugusiųjų pasiliko paklausyti Paulos po to, kai juos paskiepijo Gyvatė.
Kadangi nuo skiepų dar niekas nemirė, tikriausiai Ao ir kiti rinkėjai įsitikino vakcinos saugumu. Jie ramiai priėmė adatų dūrius ir spirito perštėjimą.
— Jokių mėšlungiškų žandikaulių sukandimų? — darkart paklausė Ao.
— Skiepai apsaugos nuo to maždaug dešimčiai metų. Po to saugiausia darkart pasiskiepyti.
Gyvatė prie Ao odos prispaudė skiepintuvą, tada suvilgė odą. Po akimirkos dvejonių, Ao pirmą kartą nusišypsojo, jo šypsena buvo plati ir patenkinta.
— Mes bijome mėšlungiško žandikaulių sukandimo. Ir baisių ligų. Lėtų. Skausmingų.
— Taip, — tarė Gyvatė. — Ar žinote, kas jas sukelia?
Ao pridėjo smilių prie kitos rankos delno ir parodė gestą, panašų į prismeigimą.
— Mes atsargūs, bet…
Gyvatė linktelėjo. Gydytoja matė, kad rinkėjai dėl savo darbo patiria daugiau rimtų durtinių žaizdų nei kiti žmonės. Bet Ao žinojo, jog per žaizdą galima užsikrėsti; paskaita apie tai būtų globėjiška.
— Mes anksčiau nematėme gydytojų. Ne šioje dykumos pusėje. Žmonės iš kitos pusės mums pasakoja.
— Na, mes kalnų žmonės, — atsakė Gyvatė. — Mes mažai žinome apie dykumą, todėl tik nedaugelis iš mūsų čia ateina.
Tai tik iš dalies tiesa, bet tai lengviausias paaiškinimas, kokį Gyvatė galėjo pasakyti.
— Niekas prieš tave. Tu pirma.
— Galbūt.
— Kodėl?
— Man buvo smalsu. Maniau, gal būsiu naudinga.
— Pasakyk, kad ir kiti ateitų. Čia jiems nepavojinga.
Staiga susiraukšlėjęs Ao veidas aptemo. Jis tarė:
— Keistuoliai, taip, bet ne labiau nei kalnuose. Keistuoliai visur.
— Žinau.
— Kada nors mes jį rasime.
— Ar padarysi man vieną paslaugą, Ao?
— Bet ką.
— Keistuolis pasiėmė tik mano žemėlapius ir žurnalus. Aš manau, jei jis pakankamai protingas, jog mokėtų naudotis žemėlapiais, jis juos pasiliks, bet žurnalai vertingi tik man. Galbūt keistuolis juos išmes, o tavo žmonės juos ras.
— Mes juos saugosime tau!
— Aš to norėčiau.
Gyvatė apibūdino žurnalus.
— Prieš išvykdama aš tau duosiu laišką, skirtą gydytojų punktui šiauriniuose kalnuose. Jei pasiuntinys, keliaujantis ta kryptimi, paimtų žurnalus ir laišką, ten jam dosniai atsilygintų.
— Mes ieškosime. Mes randame įvairiausių daiktų, bet knygų retai.
— Aš žinau, kad jie gali niekad neatsirasti. Galbūt keistuolis, supratęs, jog žurnalai beverčiai, juos sudegino.
Ao krūptelėjo nuo minties, kad puikus popierius galėjo būti sudegintas ir paverstas į nieką.
— Mes atidžiai ieškosime.
— Ačiū.
Ao nusekė paskui kitus rinkėjus.
Kai Paula pabaigė pasaką apie Rupūžę bei Tris Medlaipes Varles, Gyvatė patikrino vaikus ir pasidžiaugė, kad nebuvo jokių patinimų, paraudimų ar alerginių reakcijų.
— „Ir Rupūžė daugiau nesikrimto, kad negali laipioti medžiais“, — tarė Paula. — Tai pabaiga. Dabar keliaukit namo. Jūs visi buvot labai geri.
Tuomet visi vaikai šūkaudami ir kvarkdami kaip varlės kartu nubėgo. Paula atsidususi atsipalaidavo.
— Aš tikiuosi, kad tikros varlės negalvoja, jog poravimasis prasidėjo ne laiku. Jos pradės šokinėti po visą mūsų stovyklavietę
— Štai tuo artistas ir rizikuoja, — pasakė Gyvatė.
— Artistas! — Paula nusijuokusi pradėjo raitotis rankoves.
— Tu geriausia dainė iš visų mano girdėtų.
— Pasakotoja, galbūt, — atsakė Paula. — Bet ne dainė.
— Kodėl ne?
— Aš neturiu klausos, negaliu dainuoti.
— Dauguma mano sutiktų dainių negalėjo suregzti pasakojimo. Tu turi dovaną.
Gyvatė paruošė skiepintuvą ir pridėjo jį prie švelnios kaip aksomas Paulos odos. Nuo mažų adatėlių atšoko ant jų buvusi vakcina.
— Ar tu tikra, kad nori rando čia? — staiga paklausė Gyvatė.
— Taip, o kodėl ne?
— Tavo oda tokia graži, nenoriu jos paženklinti.
Gyvatė parodė Paulai savo laisvą ranką, randus. Ji tarė:
— Aš manau, kad tau pavydžiu šiek tiek.
Paula paplekšnojo Gyvatei per ranką, jos prisilietimas buvo toks pat švelnus kaip ir Grūmos, tik stabilesnis ir slepiantis daugiau jėgos.
— Šiais randais reikia didžiuotis. Aš didžiuosiuos šiuo randu, kurį man suteiki. Bet kuris mane pamatęs žinos, kad sutikau gydytoją.
Nenoromis Gyvatė prispaudė skiepintuvą prie Paulos rankos.
Kaip ir visi stovykloje, Gyvatė karštą popietę ilsėjosi. Po to, kai ji parašė Ao laišką, jai nebuvo ką veikti, ko pakuotis. Gyvatė nebeturėjo nieko. Voveriui teks nešti tik jos lagaminą, kadangi lagamino rėmas buvo sveikas, odą galima pakeisti. Be odinio lagamino, ji dar turėjo drabužius, kuriais vilkėjo, gyvačių lagaminą, Miglą, Smėlį ir toje vietoje, kur turėtų būti Žaltys, bjaurią angį.
Nepaisydama tvyrančio karščio, Gyvatė nuleido palapinės uždangą ir atidarė du gyvačių lagamino skyrius. Keldama galvą, plokštindama ją ir liežuviu bandydama susipažinti su palapine, iš skyriaus kaip vanduo išslydo Migla. Smėlis kaip visada laisvai išsliuogė. Stebėdama, kaip gyvatės slysta šiltoje prieblandoje, ant jų žvynų atsispindint tik mėlynai bioliuminescencinei žibintų šviesai, gydytoja svarstė, kas galėjo atsitikti, jei keistuolis būtų nuniokojęs stovyklą jai esant. Jei gyvatės būtų buvusios savo skyriuose, gydytoja nebūtų pastebėjusi keistuolio, nes būtų kietai miegojusi nuo angies įkandimo. Keistuolis galėjo Gyvatei trenkti per galvą ir pradėti siaubti arba ieškoti. Ji vis dar negalėjo suprasti, kodėl keistuoliui reikėjo taip metodiškai viską niokoti, nebent jis tikrai ieškojo, ir dėl to tai visai ne keistuolis. Gydytojos žemėlapiai visai nesiskyrė nuo tų, kuriuos nešiojosi kiti žmonės ir dalinosi su kitais. Ji būtų leidusi bet kuriam paprašiusiam juos nusikopijuoti. Žemėlapiai buvo gyvybiškai svarbūs, bet lengvai gaunami. Tačiau žurnalai reikalingi tik Gyvatei. Ji beveik norėjo, kad keistuolis būtų užpuolęs stovyklą jai esant, nes jei jis būtų atidaręs gyvačių skyrius, daugiau jau niekieno stovyklos nebenuniokotų. Gyvatė neturėtų jaustis gerai, svarstydama tokią galimybę su malonumu, bet ji taip jautėsi.