Gyvatė giliai įkvėpė švaraus oro ir patraukė žemyn.
Gražūs Kalnapusio žmonės jau buvo sutikę gydytojų. Šių žmonių pagarboje slypėjo susižavėjimas ir šiek tiek atsargumo, bet ne baimė, su kuria Gyvatė susidūrė kitoje dykumos pusėje. Prie atsargumo Gyvatė įpratusi; tai natūralus jausmas, nes Migla ir Smėlis nepavojingi tik Gyvatei. Gyvatė priėmė pagarbius sveikinimus, išreikštus šypsena, ir toliau vedė kumelę su poniu per akmenimis grįstas gatves.
Tuo metu uždarinėjo parduotuves, o tavernos atvėrė duris. Jau rytoj žmonės ateis prašyti Gyvatės pagalbos, bet ji tikėjosi, kad šįvakar visi paliks ją vieną užeigos kambaryje, duos gerą vakarienę ir butelį vyno. Dykumoje gydytoja mirtinai pavargo. Jei kas nors ateitų taip vėlai, tai tik dėl rimtos ligos. Gyvatė tikėjosi, kad Kalnapusyje šiąnakt niekas nesiruošia mirti.
Gydytoja arklius paliko prie dar atidarytos parduotuves ir viduje, neturėdama jėgų matuotis, kelnes bei palaidinę nusipirko iš akies ir išklausiusi pardavėjo patarimo.
— Nieko tokio, — tarė pardavėjas, — vėliau galėsiu pakeisti, jei norėsi. Arba galėsi grąžinti, jei nepatiks. Gydytojai daiktus pakeisiu.
— Viskas bus gerai, — atsakė Gyvatė. — Ačiū.
Ji susimokėjo už prekes ir išėjo iš parduotuvės. Kitame kampe buvo vaistinė, o savininkė jau buvo ją beuždaranti.
— Atsiprašau, — tarė Gyvatė.
Vaistininkė atsisuko nuolankiai besišypsodama. Tuomet ji pažvelgė už Gyvatės į įrangą ir pamatė gyvačių lagaminą. Šypsena virto nuostaba.
— Gydytoja! — sušuko vaistininkė. — Užeik. Ko tau reikia?
— Aspirino, — atsakė ji.
Gyvatė aspirino turėjo tik kelis gramus ir, dėl savo pačios gerovės, nenorėjo jo pritrūkti. Ji tęsė:
— Ir, jei turite, spirituoto jodo.
— Taip, žinoma. Aš pati gaminu aspiriną ir išgryninu jodą, kai tik jo gaunu. Mano prekėse nėra jokių priemaišų.
Vaistininkė pripildė gydytojos buteliukus ir tarė:
— Jau seniai Klanapusyje nebuvo gydytojo.
— Jūsų žmonės garsėja sveikata ir grožiu, — tarė Gyvatė, ir tai nebuvo tik tuščias komplimentas.
Gyvatė nužvelgė vaistinę ir pridūrė:
— Jūsų atsargos puikios. Manau, kad galit susitvarkyt beveik su viskuo.
Viename lentynų skyriuje vaistininkė laikė skausmą malšinančius vaistus, kurie buvo tokie stiprūs, kad vietoj to, jog stiprintų organizmą, jį kaip tik silpnino. Gėdydamasi įsigyti kažkiek šių vaistų ir taip vėl pripažinti, kad neteko Žalčio, Gyvatė stengėsi į nuskausminamuosius nežiūrėti. Nors, jei Kalnapusyje kažkas rimtai sirgtų, gydytojai tektų jais naudotis.
— O, mes sutariam, — pasakė vaistininkė. — Kur apsistosi? Ar galiu pas tave siųsti žmones?
— Žinoma, — atsakė Gyvatė.
Ji paminėjo užeigą, kurią rekomendavo Gruma, susimokėjo už vaistus ir kartu su vaistininke išėjo, bet vaistininkė nuėjo kita kryptimi. Gyvatė viena patraukė žemyn gatve.
Jos akyse išdygo kažkokia apsimuturiavusi figūra. Gyvatė greitai apsisuko, susigūžė ir pasiruošė gintis. Greituolė prunkštelėjo ir paėjo į šoną. Apsisiautusi figūra sustojo.
Susigėdusi Gyvatė atsitiesė. Asmuo, artėjantis jos link, visai nevilkėjo dykumų chalato, bet buvo apsisiautęs apsiaustu su gobtuvu. Po gobtuvo šešėliu Gyvatė nematė veido, bet tai nebuvo keistuolis.
— Ar galiu su jumis šnektelti? — paklausė nepažįstamasis dvejojančiu balsu.
— Žinoma, — atsakė Gyvatė.
Jei jis sugebėjo nekreipti dėmesio į neįprastą Gyvatės elgesį, ji taip pat galėjo ištverti pokalbį.
— Mano vardas Gabrielius. Mano tėvas — miesto meras. Aš atvykau jus pakviesti pasisvečiuoti mūsų rezidencijoje.
— Jūs labai malonus. Aš planavau apsistoti užeigoje…
— Tai puiki užeiga, — atsakė Gabrielius. — Savininkui būtų garbė, jei apsilankytumėt. Bet mes su tėvu užtrauktumėm Kalnapusiui gėdą, jei nepasiūlytumėm jums visko, kas čia geriausia.
— Ačiū, — tarė Gyvatė.
Gyvatė buvo bepradedanti jaustis jei ne nesmagiai, tai bent jau dėkinga už gydytojams rodomą dosnumą ir svetingumą. Ji kalbėjo toliau:
— Aš priimu jūsų kvietimą. Nors man vis tiek reikia palikti žinutę užeigoje. Vaistininkė sakė, kad gali man atsiųsti žmonių.
Gabrielius pažiūrėjo į Gyvatę. Nors ji nematė gobtuvo šešėlio slepiamo veido, manė, kad jis turėtų šypsotis.
— Gydytoja, iki vidurnakčio visi šiame slėnyje žinos, kur jūs apsistojot.
Gabrielius rodė Gyvatei kelią vingiuojančiais kalno kontūrais, tarp vieno aukšto juodo, skaldyto akmens pastatų. Arklių kanopos ir Gyvatės bei Gabrieliaus batai garsiai skambėjo atsitrenkę į grindinį, o jų keliamas aidas sklido pirmyn ir atgal. Pastatai baigėsi ir gatvė išplatėjo į grįstą kelią, kurį nuo šlaito iki slėnio paklotės skyrė tik stora, klubus siekianti siena.
— Jus pasveikinti turėtų mano tėvas.
Gabrieliaus balse slypėjo ne tik atsiprašymas, bet ir netikrumo jausmas, tarsi jis turėtų ką pasakyti Gyvatei, bet nežinojo kaip.
— Aš nepratusi, kad mane sutiktų aukštą postą užimantys žmonės, — pasakė Gyvatė.
— Noriu, jog žinotumėt, kad būtumėm jus pakvietę apsistoti bet kokiomis aplinkybėmis, net jei… — staiga Gabrielius nutilo.
— O, — tarė Gyvatė. — Jūsų tėvas serga.
— Taip.
— Tau nereikia abejoti, norint papašyti mano pagalbos, — atsakė Gyvatė. — Tai mano darbas galų gale. O jei aš gausiu laisvą kambarį, tai bus netikėtas atlygis.
Gyvatė vis dar nematė Gabrieliaus veido, bet jo balse nebebuvo įtampos.
— Aš nenorėjau, kad galvotumėt, jog mes iš tų žmonių, kurie kažką siūlo tik tikėdamiesi kažką už tai gauti.
Toliau jie ėjo tylėdami. Kelias vingiavo apjuosdamas uolų atodangą, per kurią nieko nesimatė, ir Gyvatė pirmą kartą išvydo mero rezidenciją. Rezidencija buvo plati ir aukšta, pastatyta prie nuožulnios uolos priekio. Įprastą juodą akmenį paryškino iškart po stogu esantys balti dryžiai, kurie saulėje atspindėjo sąnašas iš rytų ir pietų. Viršutinių kambarių langai buvo išlenkti taip, kad derėtų su bokštais ant abiejų pagrindinių pastatų pusių. Languose švytinčioje šviesoje nesimatė jokių įtrūkimų. Nepaisant langų ir raižinių ant medinių durų, rezidencija kartu buvo ir tvirtovė, ir graži vieta. Pirmame aukšte langų nebuvo, o durys atrodė tvirtos bei sunkios. Tolimesnį tvirtovės šoną dengė antra uolų atodanga. Grįstas kiemas baigėsi prie uolos, kuri iš tos vietos, kur stovėjo Gyvatė, neatrodė nei tokia stati, nei tokia aukšta. Apšviestas takas vedė prie uolos apačios, kur stovėjo arklidės ir plytėjo šiek tiek ganyklų.
— Viskas atrodo įspūdingai, — tarė Gyvatė.
— Nors mano tėvas čia gyveno dar prieš man gimstant, visa tai priklauso Kalnapusiui.
Jie toliau ėjo akmeniniu taku.
— Papasakokit apie savo tėvo ligą.
Gyvatė jautė, kad liga ne iš rimčiausių, nes tada Gabrielius būtų labiau susirūpinęs.
— Tai nelaimingas atsitikimas medžiojant. Vienas iš tėvo draugų ietimi perdūrė jam koją. Tėvas netgi nenori pripažinti, kad žaizdoje infekcija. Jis bijo, jog kas nors amputuos koją.
— Kaip atrodo žaizda?
— Nežinau. Tėvas neleidžia man pažiūrėti. Jis manęs neįsileidžia nuo vakar.
Gabrieliaus balse jautėsi nuolankus liūdesys.
Gyvatė pažvelgė į Gabrielių ją kamavo nerimas, kad jeigu jo tėvas yra labai užsispyręs bei išsigandęs ir sugeba iškęsti didelį skausmą, vadinasi, jo koja gali būti sunkiai užkrėsta, o audiniai jau gali būti mirę.