Gabrielius priėjo prie Gyvatės.
— Jūs geriau pasilikite šalia tėvo, — tarė gydytoja.
Gyvatė jautė šleikštulį keliantį infekcijos dvoką.
Koja atrodė labai blogai. Prasidėjo gangrena. Audiniai labai patinę, o raudoni dryžiai siekė mero šlaunį. Po kelių dienų audiniai mirtų ir pajuostų, tada neliktų nieko kito kaip tik amputuoti koją.
Dvokas sustiprėjo ir dar labiau pykino. Gabrielius išbalo smarkiau nei jo tėvas.
— Tau nebūtina pasilikti, — tarė Gyvatė.
— Man… — jis nurijo seiles ir tęsė toliau. — Man viskas gerai.
Gyvatė rūpestingai, nespausdama patinusios kojos, pakeitė antklodes. Mero žaizdos gydymas neturėtų kelti problemų. Gyvatei teks kovoti su mero agresija, kuria jis stengiasi apsiginti.
— Ar galite jam padėti? — paklausė Gabrielius.
— Aš pats galiu kalbėti! — tarė meras.
Gabrielius su nesuprantama išraiška veide pažvelgė žemyn, tėvas tai ignoravo, bet Gyvatei atrodė, kad Gabrielius buvo nuolankus, sielvartaujantis ir visai nepyko. Sūnus nusisuko ir užsiėmė dujinėmis lempomis.
Gyvatė atsisėdo ant lovos krašto ir palietė mero kaktą. Kaip gydytoja ir tikėjosi, vyras labai karščiavo.
Meras nusisuko.
— Nežiūrėk į mane.
— Galite į mane nekreipti dėmesio, — atsakė Gyvatė. — Jūs netgi galite man įsakyti išeiti. Bet negalite nekreipti dėmesio į infekciją ir ji neatsitrauks, nors jūs jai ir liepsite.
— Tu man kojos nenupjausi, — pasakė meras, kiekvieną žodį ištardamas atskirai, be jokios išraiškos.
— Aš ir neketinu. To visai nereikia.
— Man tik reikia, kad Brajanas nuplautų žaizdą.
— Jis gangrenos nenuplaus!
Dėl mero vaikiškumo Gyvatė ėmė vis labiau pykti. Jeigu mero protas būtų aptemęs nuo karščio, Gyvatė jam rodytų begalinį kantrumą; jei jis būtų prie mirties, ji suprastų jo nenorą pripažinti, kad kažkas negerai. Bet nebuvo nei vieno, nei kito. Atrodė, kad jis įpratęs, jog viskas vyktų taip, kaip jis nori, todėl niekaip negali susitaikyti su nelaime.
— Tėve, paklausyk jos, prašau.
— Neapsimesk, kad tau rūpiu, — atsakė Gabrieliaus tėvas. — Tu būtum visai laimingas, jei aš mirčiau.
Kelias sekundes Gabrielius stovėjo baltas kaip popierius ir nieko nesakė, tuomet lėtai apsisukęs išėjo iš kambario.
Gyvatė atsistojo.
— Jūsų žodžiai labai baisūs. Kaip jūs taip galėjote? Bet kas gali pastebėti, kad jūsų sūnus nori, jog gyventumėt. Jis jus myli.
— Man nereikia nei jo meilės, nei tavo vaistų. Tai man nepadės.
Gyvatė suspaudė kumščius ir nusekė paskui Gabrielių.
Jaunuolis sėdėjo bokšto kambaryje veidu į langą, pasilenkęs prie laiptelio, kurį formavo viršutinis ir apatinis grindų lygiai. Gyvatė prisėdo šalia.
— Jis taip negalvoja, kaip kalba.
Gabrieliaus balse skambėjo įtampa ir pažeminimas. Jis tęsė:
— Iš tikrųjų jis…
Užsidengęs veidą rankomis ir verkdamas, Gabrielius palinko į priekį. Gyvatė jį apkabino, bandė paguosti laikydama, plekšnodama per pečius, glostydama švelnius plaukus. Kad ir kokia mero priešiškumo priežastis, Gyvatė įsitikinusi, kad tai nebuvo nei neapykanta, nei pavydas Gabrieliui.
Jaunuolis nusivalė veidą į rankovę.
— Ačiū, — tarė jis. — Atsiprašau. Kai jis toks…
— Gabrieliau, ar jūsų tėvas dažnai nepastovus?
Akimirką Gabrielius atrodė suglumęs. Staiga jis nusijuokė, bet jautėsi kartėlis.
— Turite omenyje, ar jis sveiko proto? Taip, jis pakankamai protingas. Tai dėl mūsų tarpusavio santykių. Aš manau…
Gabrielius dvejojo.
— Turbūt kartais jis norėtų, kad aš būčiau miręs ir jis galėtų įsivaikinti tinkamesnį, vyresnį vaiką arba susilaukti kito. Bet jis neketina daugiau ieškoti partnerių. Galbūt jis teisus. Gal ir aš kartais noriu, kad jis būtų miręs.
— Ar jūs tuo tikite?
— Aš visai tuo netikiu.
Gabrielius pažvelgė į Gyvatę ir jau atrodė, kad jo veide nušvis šypsena, bet jis ir vėl pravirko.
— Kas bus, jei nieko nedarysim?
— Maždaug po dienos jis praras sąmonę. Tada… tada teks nupjauti koją prieš jo valią arba leisti jam mirti.
— Ar dabar negalite jo gydyti? Be jo sutikimo?
Gyvatė norėjo, kad galėtų atsakyti taip, kaip jis nori.
— Gabrieliau, man nelengva tai sakyti, bet jei jis praras sąmonę, vis dar sakydamas, kad nieko nedaryčiau, man teks leisti jam numirti. Pats sakėte, jog jis sveiko proto. Aš neturiu jokios teisės prieštarauti jo norams. Kad ir kokie kvaili ar beprasmiai jie būtų.
— Bet galėtumėt išgelbėti jo gyvybę.
— Tačiau tai jo gyvenimas.
Gabrielius pirštų galiukais pasitrynė akis, atrodė, kad jis pavargęs.
— Aš dar kartą su juo pasikalbėsiu.
Gyvatė nusekė paskui Gabrielių iki jo tėvo kambario, bet sutiko pabūti už durų, kol Gabrielius bus viduje. Jaunuolį užvaldė drąsa. Nepaisant to, kad ne kartą nuvylė tėvą — ir tikriausiai pats savimi nusivylė — drąsos jis turėjo. Bet, matyt, baimė dar neišnyko, nes kitaip Gabrielius nebūtų pasilikęs ir leidęsis koneveikiamas. Gyvatė galvojo, kad šioje situacijoje ji nesusivaldytų. Gydytoja mąstė apie savo labai stiprius santykius su kitais gydytojais, savo šeima, bet viskas tikriausiai labiau priklausė nuo kraujo ryšių.
Gyvatė visai nesijautė kalta, kad klausosi pokalbio.
— Tėve, aš noriu, jog leistum gydytojai tau padėti.
— Man niekas negali padėti. Jau nebe.
— Tau tik keturiasdešimt devyneri. Kas nors gali pagalvoti, kad tu taip jauteisi ir dėl mamos.
— Apie mamą geriau nė žodžio.
— Ne, gana jau. Aš jos niekad nepažinojau, bet pusė manęs — tai ji. Man labai gaila, kad tave nuvyliau. Aš apsisprendžiau iš čia išvykti. Po kelių mėnesių tu galėsi pasakyti „ne“, po kelių mėnesių ateis pasiuntinys ir praneš, jog aš miręs, o tu niekad nesužinosi, ar tai tiesa.
Meras nieko neatsakė.
— Ką nori iš manęs išgirsti? Kad aš gailiuosi neišvykęs anksčiau? Gerai, gailiuosi.
— Tai vienas dalykas, ko tu dėl manęs nepadarei, — tarė Gabrieliaus tėvas. — Tu užsispyręs ir įžūlus, bet anksčiau tu man nemeluodavai.
Įsivyravo tyla. Gyvatė jau rengėsi užeiti, bet Gabrielius vėl prabilo.
— Aš maniau, kad išpirksiu savo kaltę. Galvojau, jei aš tik būčiau pakankamai naudingas…
— Aš turiu galvoti apie šeimą, — tarė meras. — Ir apie miestą. Kad ir kas nutiktų, tu visada būsi mano pirmagimis, net jei ir nebūtum mano vienintelis vaikas. Aš negalėčiau tavęs išsižadėti viešai nepažeminęs.
Gyvatė nustebo, kai šiurkščiame balse išgirdo užuojautos gaidelę.
— Žinau. Dabar aš tai suprantu. Bet nebus nieko gero, jei tu mirsi.
— Ar laikysiesi savo plano?
— Prisiekiu, — atsakė Gabrielius.
— Gerai. Įleisk gydytoją.
Jei Gyvatė nebūtų prisiekusi padėti sužeistiems ir sergantiems, ji turbūt būtų iškart išėjusi iš pilies. Ji dar niekad nėra girdėjusi tokio ramaus ir paremto atsisakymo; ir dar tarp tėvo bei sūnaus…
Gabrielius priėjo prie durų ir Gyvatė tylėdama užėjo vidun.
— Aš apsigalvojau, — pasakė meras.
Bet supratęs, kaip arogantiškai nuskambėjo jo žodžiai, jis pridėjo:
— Jei vis dar sutinki mane gydyti.
— Gydysiu, — trumpai tarė Gyvatė ir išėjo iš kambario.
Susirūpinęs Gabrielius nusekė iš paskos.