Kai Gyvatė baigė, patinimas ant mero kojos pastebimai sumažėjo. Po kelių savaičių vyras pasveiks.
— Brajanai, gal galite prieiti?
Brajanas pakluso Gyvatės prašymui abejodamas, bet kai pamatė, ką ji padarė, nusiramino.
— Atrodo geriau, — tarė jis. — Geriau net negu tada, kai paskutinį kartą man leido pažiūrėti.
— Gerai. Žaizda drenuosis, todėl turite pasirūpinti, kad ji būtų švari.
Gyvatė parodė, kaip perrišti ir tvarstyti žaizdą. Brajanas pakvietė jauną tarną, kad šis išneštų purviną tvarsliavą ir greitai infekcijos bei mirštančių audinių dvokas dingo. Gabrielius sėdėjo ant lovos, drėgnu rankšluosčiu valė tėvo kaktą. Brendžiu suvilgytas audinys buvo nuslydęs nuo jo veido ir jis net nepasivargino jį pakelti. Dabar meras nebeatrodė toks išbalęs.
Gyvatė paėmė Smėlį ir leido jam užšliaužti ant pečių.
— Jeigu žaizdą labai skaudės ar vėl pakils temperatūra — jei įvyks kažkoks pakitimas į blogąją pusę — ateikite manęs pakviesti. Kitu atveju aš jį apžiūrėsiu iš ryto.
— Ačiū, gydytoja, — tarė Brajanas.
Gyvatė dvejodama praėjo pro Gabrielių, bet jis nepakėlė akių. Jo tėvas gulėjo ramiai, sunkiai kvėpuodamas, užmigęs ar beveik užmigęs.
Gydytoja gūžtelėjusi pečiais išėjo iš mero bokšto, grižo į savo kambarį ir padėjo Smėlį į jo skyrių, tuomet klajojo apačioje, kol rado virtuvę. Dar vienas mero visur spėjantis ir nepagaunamas tarnas pagamino gydytojai vakarienę ir ji nuėjo miegoti.
Rytą meras jautėsi geriau. Brajanas visą naktį prie jo budėjo, bet vis tiek vykdė visus paliepimu — ne linksmai, nes tai Brajanui nebūdinga, tačiau besąlygiškai ir be pasipiktinimo.
— Ar randas liks? — paklausė meras.
— Taip, — nustebusi atsakė Gyvatė. — Žinoma. Aš pašalinau pakankamai daug mirusio raumens ir jis niekad visas neatsinaujins. Bet jūs tikriausiai nešlubuosite.
— Brajanai, kur mano arbata? — mero tonas išdavė, kad jį suerzino Gyvatės atsakymas.
— Jau atneša, sere.
Kambaryje pasklido prieskonių kvapas. Meras, nekreipdamas dėmesio į jo koją perrišinėjančią gydytoją, vienas gėrė arbatą.
Kai Gyvatė rūsčiai išėjo į holą, paskui ją nusekė Brajanas.
— Gydytoja, atleiskite jam. Jis nepratęs sirgti. Jis tikisi, kad viskas eitų sava vaga.
— Tai aš pastebėjau.
— Aš turiu galvoje… jis galvoja apie save, kai bus randuotas… Jaučiasi, tarsi pats save išdavęs.
Nerasdamas tinkamų žodžių, Brajanas skėstelėjo rankomis.
Nebuvo labai neįprasta sutikti žmones, netikinčius, kad gali susirgti; Gyvatė įpratusi prie pacientų, kurie, nekreipdami dėmesio į tai, ko reikia sveikimui, nori grįžti į normalų gyvenimą per greitai, o kai tai neįmanoma, tampa irzlūs.
— Bet dėl to jis neturi teisės elgtis su žmonėmis nepagarbiai, — tarė Gyvatė.
Brajanas nuleido akis.
— Jis geras žmogus, gydytoja.
Apgailestaudama, kad parodė savo pyktį — ne, susierzinimą ir įžeistą savigarbą — palietė Brajaną ir darkart prabilo, tik švelniau.
— Ar jus čia kažkas laiko?
— Ne! Oi, ne, gydytoja, aš laisvas. Meras neleidžia nieko Kalnapusyje laikyti prievarta. Vairuotojai, kurie atvyksta su tarnais vergais, iš miesto išsiunčiami, o jų žmonės gali važiuoti su jais arba likti metams tarnauti mieste. Jei jie pasilieka, meras iš vairuotojų išperka jų popierius.
— Ar taip nutiko ir jums?
Brajanas dvejojo, bet galiausiai atsakė:
— Nedaug kas žino, jog buvau vergas. Mane vieną iš pirmųjų išlaisvino. Po metų meras suplėšė mano vergystės popierius. Jie dar galiojo dvidešimt metų, o aš jau atitarnavau penkerius. Iki tol nebuvau tikras, ar galiu pasitikėti juo — ar kuo nors kitu. Bet galėjau.
Brajanas gūžtelėjo pečiais ir tarė:
— Po to aš pasilikau.
— Suprantu, kodėl jaučiatės dėkingas merui, — atsakė Gyvatė.
— Bet tai vis tiek nesuteikia jam teisės nurodinėti jums dvidešimt keturias valandas per parą.
— Praėjusią naktį aš miegojau.
— Kėdėje?
Brajanas nusišypsojo.
— Suraskite ką nors kitą, kas galėtų jį trumpam prižiūrėti, — tarė Gyvatė. — Jūs eisite su manimi.
— Gydytoja, ar jums reikia pagalbos?
— Ne, aš einu į arklides. Bet jūs galite bent jau nusnausti, kol manęs nėra.
— Ačiū, gydytoja. Tačiau aš norėčiau likti čia.
— Kaip pasakysite.
Gyvatė išėjo iš rezidencijos ir perėjo per kiemą. Buvo malonu eiti tvyrant vėsiam rytui, net ir plaukų segtuko plonumu virtusiu uolos taku. Pirmyn ir atgal mojuodama galva, aukštai mosteldama uodega, prunkšdama, besiveržianti bėgti į priekį ir vėl besimetanti atgal — tokia žalioje pievoje buvo pilka kumelė. Jei ji būtų bėgusi į priekį, būtų beveik nepastebėdama praskyrusi tvorą sulig savo krūtine, bet ji bėgiojo norėdama tik pažaisti.
Gyvatė keliu ėjo iki daržinės. Kai priartėjo, išgirdo pliaukštelėjimą ir verksmą, tuomet garsų ir įsiutusį balsą.
— Marš dirbti!
Gydytoja bėgte nubėgo likusius žingsnius iki arklidžių ir plačiai atvėrė duris. Viduje buvo beveik tamsu. Ji sumirksėjo. Gydytoja girdėjo šieno čežėjimą ir įkvėpė maloniai sunkaus švarios žirgų daržinės kvapo. Po akimirkos Gyvatės akys prisitaikė prie prieblandos ir ji pamatė platų, šienu išklotą praėjimą, du atitvertus gardus ir į ją besisukantį arklidžių prižiūrėtoją.
— Labas rytas, gydytoja.
Arklidžių prižiūrėtojas atrodė įspūdingai: beveik dviejų metrų ūgio, stambaus sudėjimo. Jo garbanoti plaukai buvo šviesiai raudoni, o barzda šviesi.
Gyvatė pažiūrėjo į jį ir tarė:
— Koks čia triukšmas?
— Triukšmas? Aš ne… O, aš tik kovojau su tinginystės malonumais.
Jo kovos būdai turėjo būti efektyvūs, nes kad ir kas būtų tinginiavęs, jis greitai dingo.
— Tinginiavimas tokiu ryto metu skamba visai neblogai, — tarė Gyvatė.
— Na, mes pradedame anksti.
Arklidžių prižiūrėtojas palydėjo Gyvatę į vidų.
— Aš apgyvendinau jūsų žirgus čia. Kumelę išleidau pabėgioti, o ponį palikau viduje.
— Gerai, — pasakė Gyvatė. — Jį reikia kuo greičiau pakaustyti.
— Aš išsiunčiau žmogų, kad po pietų atvestų kalvį.
— Puiku.
Gyvatė nuėjo į Voverio gardą. Ponis juostinėjo Gyvatę, o ji jam davė gabalėlį atsineštos duonos. Ponio kailis blizgėjo, jam sušukavo keterą ir uodegą, net ištepė kanopas.
— Kažkas gerai juo pasirūpino.
— Mes stengiamės pamaloninti merą ir jo svečius, — atsakė stambusis vyras.
Jis rūpestingai buvo šalia tol, kol Gyvatė išėjo parvesti kumelės. Po tokio ilgo laiko dykumoje Greituolę ir Voverį reikėjo po truputį pratinti prie ganyklų, nes kitaip jie galėjo susirgti.
Kai Gyvatė grįžo jodama Greituole be balno ir keliais ją vadeliodama, prižiūrėtojas jau dirbo kitoje pastato dalyje. Gydytoja nuslydo nuo kumelės nugaros ir įleido ją į gardą.
— Tai aš, ponia, ne jis.
Krūptelėjusi Gyvatė atsisuko, bet to, kas sušnabždėjo, nebuvo nei garde, nei šienu nuklotame praėjime.
— Kas čia? — paklausė gydytoja. — Kur tu?
Grįžusi į gardą, Gyvatė pažvelgė viršun ir lubose pamatė skylę, pro kurią metamas pašaras. Ji užšoko ant ėdžių ir, paėmusi už angos krašto, prisitraukė, kad galėtų pamatyti pastogę. Iš išgąsčio maža figūra atšoko ir pasislėpė už šieno ryšulio.