Gyvatė ir Gabrielius gulėjo šalia, abu prakaituoti ir sunkiai kvėpuodami, vienas kitą apsikabinę. Gyvatei buvimas kartu toks pat svarbus kaip ir pats seksas. Dar svarbesnis, nes su seksualinėmis įtampomis susidorojama gan lengvai. Apskritai vienišumas ir vienatvė yra skirtingi dalykai. Gyvatė pasilenkė virš Gabrieliaus ir pabučiavo jį į kaklą ir į žandą.
— Ačiū, — sušnabždėjo jaunuolis.
Gyvatė jautė, kaip prie jos lūpų virpėjo Gabrieliaus žodžiai.
— Prašom, — atsakė Gyvatė. — Bet juk stengėmės abu.
Akimirką jis gulėjo nieko nekalbėdamas, pirštus ištiesęs ant Gyvatės liemens išlinkimo. Ji paplekšnojo per jo ranką. Gabrielius — mielas vaikinas. Gyvatės mintis buvo globėjiška ir ji nieko negalėjo sau padaryti, kaip ir negalėjo nustoti svajoti, jog dabar Arevinas būtų šalia jos. Gydytoja norėjo ko nors, su kuo galėtų dalintis, o ne kažko, kas būtų jai dėkingas.
Staiga Gabrielius tvirtai prispaudė Gyvatę ir jos pečiuose paslėpė savo veidą. Gyvatė glostė Gabrieliaus garbanas prie jo sprando.
— Ką reikės man daryti?
Gabrieliaus balsas buvo užslopintas, o šiltas iškvėptas oras lietė jos odą.
— Kur aš eisiu?
Gyvatė laikė ir siūbavo Gabrielių. Staiga gydytoja pagalvojo, ar būtų buvę geriau priimti jo pasiūlymą atsiųsti kitą žmogų ir taip leisti jam toliau gyventi nenutraukiant susilaikymo. Vis tiek Gyvatė negalėjo patikėti, kad jis buvo vienas iš tų nesusikaupusių, savęs gailinčių žmonių, kurie niekad negalės išmokti valdyti savo biologijos.
— Gabrieliau, kokie buvo tavo apmokymai? Kai tave tikrino, kiek laiko galėjai išlaikyti kitokią temperatūrą? Ar jie tau nedavė žetono?
— Kokio žetono?
— Mažo disko su viduje esančiais chemikalais, kuris keičia spalvą pagal temperatūrą. Dauguma iš mano matytų diskų paraudonuoja, vos tik vyras pakankamai aukštai pakelia savo genitalijų temperatūrą.
Gyvatė nusišypsojo prisiminusi, kaip ji sugebėjo nukreipti Gabrieliaus kalbą apie jo disko spalvos intensyvumą tada, kai jie ėjo į lovą.
Bet Gabrielius suraukė antakius ir paklausė;
— Pakankamai aukštai?
— Taip, žinoma, pakankamai aukštai. Argi tu ne taip tai darai?
Gabrieliaus antakiai susiliejo, o veide susimaišė nerimo ir nuostabos išraiškos.
— Mūsų mokytojai moko mus palaikyti žemą temperatūrą.
Gyvatė prisiminė nevykusį draugą ir nešvankius juokelius.
Jai norėjosi garsiai nusijuokti. Bet kažkaip sugebėjo atsakyti Gabrieliui rimtu veidu:
— Gabrieliau, brangus drauge, kiek metų buvo tavo mokytojui? Šimtas?
— Taip, — atsakė Gabrielius. — Bent jau. Labai išmintingas, senas žmogus. Jis vis dar gyvas.
— Aš tikra, kad išmintingas, bet veikiausiai atsiskyrėlis, — tarė Gyvatė. — Atsiliekantis aštuoniasdešimt metų. Kapšelio temperatūros mažinimas pavers tave nevaisingu. O temperatūros kėlimas yra kur kas veiksmingesnis. Ir manoma, kad to tikrai lengviau išmokti.
— Bet jis sakė, kad aš niekad nesugebėsiu savęs tinkamai kontroliuoti…
Gyvatė suraukė antakius, tačiau nepasakė to, ką galvojo: apie nieką joks mokytojas negali šitaip sakyti savo mokiniui.
— Na, dažnai žmogus nesutaria su kitu žmogumi ir viskas, ko reikia, tai tik kitas mokytojas.
— Ar manai, kad aš galiu išmokti?
— Taip.
Gyvatė nutylėjo dar vieną savo mintį apie Gabrieliaus mokytojo išmintį ir sugebėjimus. Bus geriau, jei jaunuolis pats supras mokytojo kaltę. Aišku, jis vis dar jautė didelį susižavėjimą ir pagarbą; Gyvatė nenorėjo jo pastūmėti ginti senolio — žmogaus, kuris tikriausiai labiausiai jį įskaudino.
Gabrielius paėmė Gyvatę už rankos.
— Ką man daryti? Kur man eiti?
Šį kartą Gabrielius kabėjo su viltimi ir užsidegimu.
— Bet kur, kur mokytojo žinios apie vyro technikas yra naujesnės nei amžiaus senumo. Kuria kryptimi eisi, kai išvyksi?
— Aš… Aš dar neapsisprendžiau.
Gabrielius nusuko žvilgsnį.
— Sunku išvykti, — tarė Gyvatė. — Žinau, kad sunku. Bet tai geriausia. Praleisk šiek tiek laiko tyrinėdamas. Nuspręsk, kas tau bus geriau.
— Susirasti naują vietą, — liūdnai tarė Gabrielius.
— Galėtum keliauti į Vidurkelį, — pasakė Gyvatė. — Girdėjau, kad ten gyvena geriausi mokytojai. Ir tuomet, kai viskas baigsis, galėsi grįžti. Nebus jokios priežasties, dėl kurios galėtum negrįžti.
— Manau, kad bus. Manau, niekad nebepasiryšiu grįžti namo, nes net jei ir išmoksiu, ko man reikia, šio krašto žmonės visada manimi abejos. Vis tiek sklis gandai.
Gabrielius gūžtelėjo pečiais.
— Tačiau turiu išvykti bet kokiu atveju. Aš pažadu, keliausiu į Vidurkelį.
— Gerai.
Gyvatė ištiesė ranką ir sumažino lempos šviesą iki mažos kibirkštėlės.
— Man sakė, kad naujos technologijos turi pranašumų.
— Ką tu turi galvoje?
Gyvatė palietė jaunuolį.
— Atliekant šią techniką, reikia paspartinti genitalijų srities kraujotaką. Tai turėtų padidinti ištvermingumą. Ir jautrumą.
— Kažin, ar dabar aš išvis turiu ištvermės?
Gyvatė pradėjo rimtai atsakinėti ir tada suprato, jog tai buvo pirmas bandymas pasakyti pokštą apie seksą.
— Pažiūrėkim, — tarė Gyvatė.
Skubus beldimas į duris pažadino Gyvatę dar gerokai prieš aušrą. Kambarys buvo pilkas ir vaiduokliškas, jį paryškino rožinės ir oranžinės lempos formos. Gabrielius kietai miegojo, šiek tiek šypsojosi, jo ilgos, šviesios blakstienos lietė skruostus. Gabrielius nusistūmė antklodę ir jo gražus, aukštas kūnas buvo atklotas iki šlaunų vidurio. Gyvatė nenoriai patraukė prie durų.
— Užeikite.
Stulbinamai miela, jauna tarnaitė dvejodama įėjo ir koridoriaus šviesa užliejo kambarį.
— Gydytoja, meras…
Tarnaitė iš nuostabos išsižiojo ir, pamiršusi apie kraują ant savo rankų, stovėjo žiūrėdama į Gabrielių. Ji tęsė:
— Meras…
— Aš tuoj ateisiu.
Gyvatė atsistojo, užsimovė naujas kelnes, užsivilko standžią, naują palaidinę ir nusekė paskui jauną moterį į mero apartamentą.
Patalynė permirko krauju iš žaizdos, bet Brajanas ėmėsi tinkamų priemonių: kraujavimas beveik sustabdytas. Meras buvo siaubingai išbalęs, jam drebėjo rankos.
— Jei neatrodytumėt toks ligotas, — tarė Gyvatė, — iš manęs sulauktumėt pylos.
Gydytoja ėmėsi bintuoti žaizdą.
— Jūs palaimintas, kad turite tokį gerą slaugą, — ištarė Gyvatė, kai Brajanas grįžo su švariomis paklodėmis ir galėjo viską girdėti. — Aš tikiuosi, kad jam mokate tiek, kiek jis yra vertas.
— Aš galvojau…
— Galvokite kiek norite, — tarė Gyvatė. — Tai pagirtinas užsiėmimas. Bet daugiau nemėginkite atsistoti.
— Gerai, — sumurmėjo meras, o gydytoja tai suprato kaip pažadą.
Gyvatė nutarė, kad jos pagalbos nereikia pakeičiant paklodes. Kai to reikėdavo arba tai tekdavo padaryti patinkantiems žmonėms, gydytoja neprieštaravo atlikti liokajaus paslaugas. Bet kartais ji galėdavo būti nepaprastai išdidi. Gydytoja žinojo, kad jos kalbos grubumas buvo neatleistinas, bet ji nieko negalėjo padaryti.
Jaunoji tarnaitė buvo aukštesnė už Gyvatę, šiek tiek stipresnė už Brajaną; gydytoja tikėjosi, kad ji padės pakelti merą, aišku, labiausiai padės Brajanas. Bet tarnaitė su nerimu veide stebėjo, kaip Gyvatė išeina miegoti, ir basomis holu nusekė paskui ją.
— Ponia…
Gydytoja atsisuko. Jaunoji tarnaitė apsidairė aplink taip, lyg bijotų, kad kas nors pamatys jas kartu.
— Koks tavo vardas?