— Larilė.
— Larile, aš vardu Gyvatė ir man nepatinka, kai į mane kreipiasi „ponia“. Gerai?
Larilė linktelėjo, bet Gyvatės vardo neištarė.
Gydytoja atsiduso ir paklausė:
— Kas negerai?
— Gydytoja… jūsų kambaryje aš mačiau… kai kurių dalykų tarnai neturėtų matyti. Nenoriu, kad kas nors iš šeimos narių gėdytųsi manęs.
Merginos balsas buvo aštrus ir įtemptas. Ji tęsė:
— Bet… bet Gabrielius — jis…
Susigėdusi ir sutrikusi tarnaitė nutilo.
— Jei aš paklausčiau Brajano, ką daryti, jis turėtų pasakyti šeimininkui. Tai būtų… nemalonu. Bet jūs negalite nukentėti. Aš niekad nemaniau, kad mero sūnus galėtų…
— Larile, — tarė Gyvatė, — viskas gerai. Jis man viską papasakojo. Tai mano atsakomybė.
— Jūs žinote tą… tą pavojų?
— Jis man viską papasakojo, — pakartojo Gyvatė. — Man jokio pavojaus nėra.
— Jūs labai gražiai pasielgėte, — staiga pasakė Larilė.
— Nesąmonė. Aš jo norėjau. Ir aš sugebu geriau kontroliuotis nei trylikametė. Šiuo atveju geriau ir nei aštuoniolikametis.
Larilė vengė Gyvatės žvilgsnio.
— Aš taip pat, — tarė Larilė. — Ir aš jo gailėjau. Bet aš… aš bijojau. Jis toks gražus, galėtum pagalvoti… galėtum pasiduoti to net nenorėdama. Negalėjau pasinaudoti galimybe. Liko dar šeši mėnesiai, kol mano gyvenimas vėl priklausys man.
— Ar tu buvai vergė?
Larilė linktelėjo.
— Gimiau Kalnapusyje. Tėvai mane pardavė. Kol nebuvo mero įstatymų, tai buvo leidžiama.
Įtampa jos balse slėpė abejingus žodžius.
— Tai įvyko daug anksčiau, nei išgirdau, kad vergystė čia uždrausta, bet kai išgirdau, aš pabėgau ir grįžau.
Tarnaitė pažvelgė beveik verkdama.
— Aš savo pažado nesulaužiau…
Larilė atsitiesė ir kalbėjo su didesniu pasitikėjimu:
— Aš buvau vaikas ir negalėjau rinktis vergystės. Bet miestas išpirko mano dokumentus. Esu skolinga savo ištikimybę merui.
Gyvatė suprato, kiek daug drąsos reikėjo Larilei, kad ji galėtų pasakyti tai, ką pasakė.
— Ačiū, — padėkojo Gyvatė. — Kad pasakei man apie Gabrielių. Viskas liks tik tarp mūsų. Aš tau skolinga.
— Oi ne, gydytoja, aš ne tai turėjau galvoje…
Larilės balse kažkas jautėsi, staiga užklupusi gėda, kuri trikdė Gyvatę. Ši svarstė, ar Larilė galvojo, kad jos kalbėjimo su gydytoja motyvai buvo įtartini.
— Aš kalbu rimtai, — darkart pakartojo Gyvatė. — Ar aš galiu kaip nors tau padėti?
Larilė greitai, vieną kartą papurtė galvą, tai neigimo gestas, kuriuo „ne“ ištarė labiau sau nei Gyvatei.
— Man niekas negali padėti, aš manau.
— Papasakok man.
Larilė dvejojo, tuomet atsisėdo ant grindų ir piktai pasikėlė kelnių klešnę.
Gyvatė pritūpė šalia Larilės.
— O dievai, — tarė Gyvatė.
Larilės kulnai buvo perdurti tarp kaulo ir Achilo sausgyslės. Gyvatei atrodė, kad kažkas panaudojo karštą geležį. Randas virto pilku kristalinio audinio žiedu. Viena ranka Gyvatė paėmė Larilės koją ir palietė žiedą. Nebuvo matyti jokio sujungimo.
Gyvatė suraukė antakius ir tarė:
— Tai ne kas kita kaip žiaurumas.
— Jei jiems nepaklūsti, jie turi teisę tave pažymėti, — pasakė Larilė. — Anksčiau aš bandžiau pabėgti ir jie pasakė, kad turi padaryti taip, jog žinočiau savo vietą.
Ramų Larilės balsą užvalgė pyktis. Gyvatė drebėjo.
— Žiedai visada mane sies su jais, — tarė Larilė. — Jei tai būtų tik randai, aš nekreipčiau daug dėmesio.
Larilė ištraukė koją iš Gyvatės rankų.
— Ar jūs matėte kalnuose kupolus? Iš jų daromi žiedai.
Gydytoja pažvelgė į kitą Larilės kulną, jis taip pat randuotas ir
žieduotas. Dabar Gyvatė atpažino pilką, permatomą medžiagą. Bet dar niekad nematė, kad iš jų gamintų kažką kita, o ne kupolus, kurie mįslingai ir nepažeidžiamai stūksojo netikėtose vietose.
— Šitą kalvis bandė pašalinti, — tarė Larilė. — Kai kalvis žiedo net neįlenkė, jis taip susigėdo, kad netgi sulaužė geležinį virbą tam, jog įrodytų, kad jis tai sugeba.
Larilė palietė savo sausgyslę, apjuostą delikačiu žiedu.
— Kai kristalas sukietėja, jis čia lieka visam laikui. Kaip kupolai. Nebent nusipjauni sausgysles ir lieki luoša. Kartais galvoju, jog galėčiau tai iškęsti.
Tarnaitė nuleido klešnę, kad uždengtų žiedą.
— Kaip matote, niekas negali padėti. Tai tuščias darbas, aš žinau. Greitai aš būsiu laisva, nesvarbu, apie ką bylos šie daiktai.
— Čia aš tau negaliu padėti, — tarė Gyvatė. — Ir tai gali būti pavojinga.
— Turite galvoje, kad galėtumėte pabandyti nuimti žiedus?
— Galima padaryti, galima pabandyti, bet gydytojų poste.
— O, gydytoja…
— Larile, rizika bus.
Ant savo pačios kulkšnies Gyvatė parodė, ką reikėtų padaryti.
— Sausgyslės mes nenupjautumėm, mes ją atskirtumėm. Tada žiedas nusimautų. Bet gan ilgai tau būtų iškilusi grėsmė. Ir nėra jokios garantijos, kad sausgyslės sugis visiškai tinkamai, tavo kojos gali niekad nebebūti tokios stiprios, kokios yra dabar. Sausgyslės gali išvis nesuaugti.
— Suprantu… — tarė Larilė, jos balse skambėjo viltis ir džiaugsmas, galbūt ji net negirdėjo Gyvatės.
— Ar pažadėsi man vieną dalyką?
— Taip, gydytoja, žinoma.
— Dar nesvarstyk ką daryti. Neapsispręsk iškart po to, kai baigsis tavo pareiga Kalnapusiui. Palauk kelis mėnesius. Būk įsitikinusi. Kai būsi laisva, gal tu nuspręsi, jog žiedai tau visai netrukdo.
Larilė ironiškai pažvelgė ir Gyvatė žinojo, kad ji būtų paklaususi, kaip gydytoja jaustųsi jos vietoje, bet klausimą jį tyliai apsvarstė.
— Ar pažadi?
— Taip, gydytoja. Pažadu.
Jos atsistojo.
— Na, labanakt, — pasakė Gyvatė.
— Labanakt, gydytoja.
Gyvatė patraukė koridoriumi.
— Gydytoja?
— Taip?
Larilė ištiesė rankas į Gyvatę ir ją apkabino.
— Ačiū.
Susigėdusi Larilė atsitraukė. Jos abi nusisuko ir patraukė savo keliais, bet Gyvatė grįžtelėjo.
— Larile, o iš kur vairuotojai gauna žiedus? Aš dar negirdėjau, kad galima ką nors pagaminti iš kupolų medžiagos.
— Miesto žmonės duoda, — atsakė Larilė. — Duoda per mažai, kad galėtų pasigaminti ką nors naudingo. Užtenka tik žiedams.
— Ačiū.
Mąstydama apie Centrą, kuris vergvaldžiams duoda grandines, bet atsisako kalbėtis su gydytojais, nuėjo atgal į lovą.
Gyvatė pabudo anksčiau už Gabrielių, visai prieš rytą. Išaušus neryškiai pilka šviesa apšvietė miegamąjį. Gydytoja, pasirėmusi alkūne, gulėjo savo pusėje ir stebėjo miegantį Gabrielių. Miegantis, jei tai įmanoma, jis atrodė dar gražesnis.
Gyvatė ištiesė ranką, bet, prieš paliesdama Gabrielių, sustojo. Paprastai jai patikdavo pasimylėti rytais. Bet nenorėjo žadinti Gabrieliaus.
Suraukusi antakius, Gyvatė atsigulė ant nugaros ir bandė paanalizuoti situaciją. Vakarykštis seksas nebuvo pats įsimintiniausias jos gyvenime, bet Gabrieliaus — taip, jis buvo ne visai nerangus, tačiau keistas ir nepatyręs. Nors Gyvatė ir nepatyrė viso malonumo, bet miegoti su Gabrieliumi jai buvo malonu.
Gydytoja panarstė savo mintis giliau ir suprato, kad jos ją jaudina. Aišku, Gyvatė Gabrieliaus nebijojo: pati mintis buvo juokinga. Bet ji dar nėra buvusi su vyru, kuris nesugeba kontroliuoti savo vaisingumo. Gyvatė negalėjo paneigti, kad jis ją privertė nerimauti. Gydytoja puikiai kontroliavosi; šiuo klausimu ji savimi pasitikėjo. Ir net jei kažkokiu keistu būdu Gyvatė pastotų, ji galėjo pasidaryti abortą be tokių rimtų pasekmių, nuo kurių Gabrieliaus draugė Lei vos nemirė. Ne, jos nerimas neturėjo jokio pagrindo dėl to, kas iš tikrųjų galėjo nutikti. Labiausiai Gyvatę nuo Gabrieliaus sulaikė mintis apie jo nesugebėjimą, nes ji užaugo žinodama, kad jos meilužiai sugebės susivaldyti ir taip pat galės ja pasitikėti. Gabrieliui šio pasitikėjimo Gyvatė negalėjo suteikti, nepaisant to, kad šie sunkumai ne dėl jo kaltės.