Pirmą kartą Gyvatė suprato, koks Gabrielius jautėsi vienišas visus tuos trejus metus, kaip visi turėjo į jį reaguoti ir kaip jis jautėsi. Jausdama liūdesį dėl Gabrieliaus, Gyvatė atsiduso ir ištiesusi ranką pirštų galiukais glostė jo kūną, pamažu jį pažadindama, nuvijusi visas savo dvejones ir nerimą.
Nešdamasi savo gyvačių lagaminą, gydytoja nuėjo žemyn kalva pasiimti Greituolės. Reikėjo vėl apžiūrėti kelis miesto pacientus, o popietę praleis skiepydama. Gabrielius liko savo tėvo namuose pakuotis daiktų ir ruoštis kelionei.
Voveris ir Greituolė blizgėjo nuo šukavimo. Arklidžių prižiūrėtojo Rašo niekur nesimatė. Gyvatė įėjo į Voverio gardą, kad apžiūrėtų naujas pakaustytas kanopas. Ji pakasė ponio ausis ir garsiai pasakė, kad jam reikia pasimankštinti, nes kitaip apšlubs. Virš Gyvatės švelniai čežėjo palaidas šienas, bet nors ji ir laukė, daugiau nieko neišgirdo.
— Reikės prižiūrėtojo paprašyti, kad pavaikytų tave po lauką, — gydytoja tarė poniui ir vėl laukė.
— Aš pajodinėsiu juo už jus, ponia, — sušnabždėjo vaikas.
— Iš kur man žinoti, kad moki jodinėti?
— Aš moku jodinėti.
— Prašau, nusileisk.
Lėtai vaikas perlipo per angą lubose, pasikabino ant rankų ir nušoko šalia Gyvatės kojų. Vaikas stovėjo nuleidęs galvą.
— Kuo tu vardu?
Mergaitė sumurmėjo kažką iš trijų skiemenų. Gyvatė priklaupė ant vieno kelio ir švelniai paėmė ją už pečių.
— Atsiprašau, aš tavęs neišgirdau.
Mergaitė pažvelgė žvairuodama per baisų randą. Mėlynė pradėjo nykti.
— M-Melisa.
Po dvejonės mergaitė vardą ištarė taip, tarsi besigindama, lyg leisdama Gyvatei jį paneigti. Gydytoja svarstė, ką ji pasakė pirmą kartą.
— Melisa, — darkart tarė vaikas ir užsiklausė garsų.
— Mano vardas Gyvatė, Melisa.
Gydytoja ištiesė ranką ir mergaitė atsargiai ją paspaudė.
— Ar už mane pajodinėsi Voveriu?
— Taip.
— Jis gali šiek tiek spardytis.
Melisa pačiupo gardo durų viršutines skląstis ir ant jų pasirėmė smakrą.
— Matote jį štai ten?
Skersai kelio stovinėjo milžiniškas keršas žirgas, daugiau nei septyniolikos plaštakų aukščio. Gyvatė jau anksčiau buvo jį pastebėjusi; kai tik kas praeidavo pro šalį, žirgas karpė ausimis ir šiepė dantis.
— Aš juo joju, — tarė Melisa.
— Viešpatie aukščiausias, — su nuoširdžiu susižavėjimu tarė Gyvatė.
— Aš vienintelė galiu juo jodinėti, — pasakė Melisa. — Išskyrus tą kitą.
— Ką, Rasą?
— Ne, — su panieka pasakė Melisa. — Ne jis. Tas iš pilies. Geltonais plaukais.
— Gabrielius.
— Turbūt. Bet jis retai ateina, todėl jo žirgu jodinėju aš.
Melisa nušoko atgal ant žemės.
— Jis linksmas. Bet jūsų ponis mielas.
Gyvatė nebeabejojo vaiko veide atsispindinčia patirtimi.
— Tuomet ačiū tau. Džiaugiuosi, kad poniu jodinės tas, kas puikiai tai išmano.
Dar prieš Gyvatei sugalvojant, kuo mergaitę sudominti, kad ji dar šiek tiek pakalbėtų, Melisa užlipo ant ėdžių krašto, pasiruošusi vėl pasislėpti šieno angoje. Pusiaukelėje Melisa atsisuko į Gyvatę ir tarė:
— Ponia, jūs jam pasakysite, kad davėte leidimą?
Iš Melisos balso dingo visas pasitikėjimas.
— Žinoma, pasakysiu.
Melisa pradingo.
Gyvatė pabalnojo Greituolę ir išleido ją į lauką. Čia susitiko su arklidžių prižiūrėtoju.
— Melisa pajodinės Voveriu vietoj manęs, — pasakė Gyvatė prižiūrėtojui. — Aš jai leidau.
— Kas?
— Melisa.
— Kažkas iš miesto?
— Jūsų arklidžių padėjėja, — tarė Gyvatė. — Raudonplaukė mergaitė.
— Turite galvoje Bjaurybę? — nusijuokė prižiūrėtojas.
Gyvatė jautė, kaip rausta iš pradžių nuo šoko, po to iš pykčio.
— Kaip drįstate taip juoktis iš vaiko?
— Juoktis? Kaip? Sakydamas tiesą? Niekas nenori į ją žiūrėti ir geriau, jei ji tai atsimins. Ar ji jums trukdė?
Gyvatė užlipo ant kumelės ir pažvelgė į prižiūrėtoją.
— Nuo dabar geriau jau kumščius paleiskite į darbą prieš ką nors savo ūgio.
Gydytoja kulnais spustelėjo Greituolės šonus ir kumelė metėsi į priekį, už nugaros palikdama klojimą, Rasą, pilį ir merą.
Diena praėjo greičiau, nei Gyvatė to tikėjosi. Išgirdę, kad į Kalnapusį atkeliavo gydytoja, viso slėnio žmonės ėjo pas ją, nešė skiepyti vaikus, vedė chroniškomis ligomis sergančius senolius, kuriems, kaip ir artritu sergančiai Grumai, Gyvatė negalėjo padėti. Nors gydytoja apžiūrėjo pacientus, užsikrėtusius infekcijomis, turinčius auglius, net sergančius užkrečiamomis ligomis, Gyvatei vis dar sekėsi, nes neatėjo niekas, kas būtų prie mirties. Kalnapusio gyventojai buvo beveik tokie pat sveiki, kaip ir gražūs.
Gyvatė beveik visą dieną praleido dirbdama užeigos, kurioje ketino apsistoti, pirmame aukšte esančiame kambaryje. Tai buvo pagrindinė miesto vieta, o užeigos savininkai maloniai priėmė Gyvatę. Vakare paskutinis gimdytojas iš kambario išsivedė verkšlenantį vaiką. Norėdama, kad šalia būtų Paula ir padėtų savo pasakojimais bei juokais, Gyvatė atsilošė kėdėje, pasirąžė, nusižiovavo ir, vis dar pakeltomis rankomis, atlenktu kaklu ir užmerktomis akimis, atsipalaidavo. Gydytoja išgirdo atsidarančias duris, žingsnius, ilgo apdaro šlamėjimą ir pajuto šiltą žolelių arbatos aromatą.
Kai Leinė, užeigos savininkė, ant šalia stovinčio stalelio padėjo padėklą, Gyvatė atsisėdo. Leinė buvo vidutinio amžiaus graži, maloni ir gan apkūni moteris. Moteris atsisėdo, įpylę du puodelius arbatos ir vieną padavė gydytojai.
— Ačiū.
Moteris įkvėpė arbatos garų.
Po kelių minučių arbatos gurkšnojimo, Leinė nutraukė tylą:
— Aš džiaugiuosi, kad atvykote. Jau per ilgai Kalnapusyje nebuvo gydytojos.
— Žinau, — tarė Gyvatė. — Mes negalime dažnai nusigauti taip toli į pietus.
Ji svarstė, ar ir Leinė žinojo, kad bėda buvo ne atstumas tarp Kalnapusio ir gydytojų posto.
— Jei koks gydytojas apsigyventų čia, — Leinė ištarė, — žinau, kad miestas būtų nepaprastai dėkingas. Aš įsitikinusi, jog meras su jumis pasikalbės apie tai, vos tik jam bus geriau. Bet aš esu taryboje ir galiu jums užtikrinti, kad jo pasiūlymas bus patvirtintas.
— Ačiū, Leine. Aš tai atsiminsiu.
— Tai jūs galite pasilikti?
— Aš?
Nustebusi Gyvatė spoksojo į arbatą. Gydytoja to nesuprato kaip tiesioginio kvietimo. Kalnapusis, su savo grožiu, sveikais žmonėmis, — ta vieta, kur gydytojai apsistotų po sunkaus darbo metų, vieta pailsėti tam, kuris nenorėtų mokyti.
— Ne, aš negaliu. Rytą aš išvykstu. Bet kai grįšiu namo, aš apie jūsų pasiūlymą pasakysiu kitiems gydytojams.
— Ar jūs tikra, kad nenorite pasilikti?
— Aš negaliu. Neturiu tiek patirties, kad galėčiau užimti tokią vietą.
— Ir turite išvykti rytoj?