— Taip. Kalnapusyje tikrai nedaug darbo. Jūs apskritai per sveiki.
Gyvatė nusišypsojo.
Leinė irgi šyptelėjo, bet jos tonas išliko rimtas.
— Jei jūs išvykstate, nes vieta, kurioje apsistojote… nes jums reikia darbui tinkamesnės vietos, — dvejodama tarė moteris, — mano užeigoje esate visada laukiama.
— Ačiū. Jei aš būčiau apsistojusi ilgesniam laikui, aš persikelčiau. Nenorėčiau… piktnaudžiauti mero svetingumu. Bet man tikrai reikia išvykti.
Gyvatė pažvelgė į vėl nusišypsojusią Leinę. Jos suprato viena kitą.
— Ar pasiliksite pernakvoti? — paklausė Leinė. — Jūs turėtumėt būti pavargusi, o kelias tolimas.
— O, jojimas malonus, — atsakė gydytoja. — Atpalaiduojantis.
Gyvatė jojo per tamsias gatves mero rezidencijos link, ritmingas Greituolės pasagų garsas buvo jos minčių fonas. Jodama kumele, gydytoja snaudė. Šįvakar debesys aukšti ir ploni; nuo išblyškusio mėnulio šešėliai krito ant akmenų.
Staiga Gyvatė išgirdo žingsnius. Stipriai pasibaidžiusi Greituolė metėsi į kairę. Stengdamasi prisitraukti į viršų, beviltiškai griebėsi už balno gugos ir kumelės keteros. Kažkas sugriebė Gyvatę už marškinių ir, tempdamas žemyn, pakibo. Ji pasileido viena ranka ir smogė užpuolikui. Gydytojos kumštis nuslydo šiurkščiu audiniu. Gyvatė darkart smogė ir pataikė. Vyras sukriokęs paleido gydytoją. Ji vėl užsiropštė ant kumelės ir paspaudė Greituolės šonus. Greituolė nušuoliavo į priekį. Užpuolikas vis dar laikėsi už balno. Gyvatė girdėjo, kaip bandydamas išsilaikyti ant kojų, užpuolikas daužė batus. Staiga kumelė pasviro į dešinę, nes užpuolikas nebeišsilaikė.
Bet vos po sekundės dalies Gyvatė sukontroliavo Greituolę. Gyvačių lagamino nebebuvo.
Gydytoja apsuko Greituolę ir nušuoliavo paskui sprunkantį vyrą.
— Stok! — sušuko Gyvatė.
Ji nenorėjo, kad Greituolė pargriautų užpuoliką, bet šis nepakluso. Jis galėjo nerti į žirgui ir raitelei per siaurą alėją, o kol Gyvatė nuliptų ir pultų sekti, pabėgtų.
Gydytoja pasilenkė, sugriebė užpuoliką už drabužių ir užšoko ant jo. Jie stipriai vertėsi kūliais. Kai užpuolikas apsisuko, Gyvatė atsitrenkė į grįstą gatvę ir užpuolikas ją užgulė savo svoriu. Kai jis bandė pabėgti, Gyvatė kažkaip sugebėjo jį išlaikyti ir atgauti kvapą. Gydytoja norėjo jam pasakyti, kad jis mestų lagaminą, bet dar negalėjo kalbėti. Užpuolikas trenkė ir Gyvatė, pajutusi stiprų skausmą tarp kaktos bei plaukų linijos, parkrito. Ji trenkė atgal ir jie abu vartėsi bei mušėsi ant grindinio. Gyvatė išgirdo, kaip lagaminas atsitrenkė į akmenį: ji metėsi į priekį ir jį sučiupo, tą patį padarė ir vyras su gobtuvu. Kai viduje įniršęs Smėlis sujudino savo barškutį, Gyvatė ir užpuolikas kaip vaikai žaidė virvės traukimą su lagaminu.
— Paleisk jį! — suriko Gyvatė.
Atrodė, kad temo ir gydytoja vos begalėjo matyti. Gyvatė žinojo, kad galvos nesusitrenkė, nes nesijautė apsvaigusi. Sumirksėjusi pajuto, kaip aplink ją visas pasaulis skrieja ratu. Ji tarė:
— Jame nėra nieko tau naudingo!
Beviltiškai vaitodamas, užpuolikas patraukė lagaminą savęs link. Akimirką Gyvatė apsimetė pasiduodanti, o tada pačiupo lagaminą ir jį išplėšė. Gydytoja buvo tokia priblokšta, kai akivaizdus triukas suveikė, kad net nukrito aukštielninka ant klubo bei alkūnės ir suspiegė nusibrozdinusi alkūnkaulį. Kol Gyvatė pajėgė atsistoti, užpuolikas nubėgo gatve.
Tvirtai prispaudusi alkūnę prie šono, o kitoje rankoje spausdama lagamino rankeną, Gyvatė atsistojo. Per muštynes antroji ranka labai nenukentėjo. Mirksėdama ir atgaudama aiškų regėjimą, Gyvatė nusivalė veidą. Jos akyse buvo kraujo iš prakirstos galvos. Žengdama žingsnį, gydytoja krūptelėjo; ji nusibrozdino dešinį kelį. Gyvatė nušlubavo prie kumelės, kuri baikščiai šnopavo, bet nesibaidė. Patapšnojo kumelę. Jai šįvakar jau nesinorėjo vaikytis užpuolikų ar kažkuo panašiu užsiimti. Norėdama iš lagamino išleisti Miglą su Smėliu ir pažiūrėti, ar joms viskas gerai, bet žinodama, kad tai dar labiau išgąsdins Greituolę, Gyvatė lagaminą pririšo atgal prie balno ir nujojo.
Gyvatė pristabdė Greituolę, kai prieš akis iš tamsos staiga išniro kluonas. Gydytoja jautėsi įsiaudrinusi ir apsvaigusi. Nors ji neprarado daug kraujo, o užpuoliko smūgiai negalėjo sukelti sutrenkimo, adrenalino poveikis praėjo, ir ji jautėsi visiškai netekusi jėgų.
Gyvatė įkvėpė.
— Prižiūrėtojau!
Kurį laiką niekas neatsiliepė, tuomet, penkių metrų aukštyje virš gydytojos, pastogės durys atsivėrė.
— Jo čia nėra, ponia, — tarė Melisa. — Jis miega pilyje. Ar galiu padėti?
Gyvatė pažvelgė į viršų. Melisa liko šešėliuose, toliau nuo mėnulio šviesos.
— Maniau, kad tavęs nepažadinsiu..
— Ponia, kas atsitiko? Jūs visa kruvina.
— Ne, kraujavimas sustojo. Patekau į muštynes. Ar negalėtum su manimi pakilti į kalną? Tu galėtum sėdėti man už nugaros kol nujosim į viršų, o tada pagotum su Greituole atgal.
Melisa pačiupo kabančią virvę ir nusliuogė ant žemės.
— Padarysiu viską, ko tik manęs paprašysite, ponia, — švelniai tarė mergaitė.
Gyvatė ištiesė ranką, Melisa į ją įsikibo ir užšoko už gydytojos. Pasaulyje visi vaikai dirba, Gyvatė tai žino, bet ją sučiupusi ranka, dešimtmetės ranka, buvo tokia sukietėjusi ir šiurkšti, kaip bet kurio suaugusio, dirbančio fizinį darbą.
Gyvatė kojas prispaudė prie Greituolės šonų ir kumelė nušuoliavo taku. Melisa laikėsi už balno nuožulnios dalies — keistas ir nepatogus būdas išlaikyti pusiausvyrą. Gydytoja ištiesė ranką ir uždėjo mergaitės rankas sau ant liemens. Melisa buvo tokia pat susikausčiusi ir drovi kaip Gabrielius, o Gyvatė svarstė, ar mergaitė nelaukė dar ilgiau, kad prie jos kažkas švelniai prisiliestų.
— Kas atsitiko? — paklausė Melisa.
— Kažkas bandė mane apiplėšti.
— Ponia, tai baisu. Kalnapusyje niekas nieko neapiplėšinėja.
— Kažkas bandė mane apiplėšti. Jis bandė pavogti gyvačių lagaminą.
Nuo prisiminimo Gyvatės nugara nuėjo pagaugai. Ji tarė:
— O, dievai.
Gydytoja prisiminė dykumų chalatą, kurį vilkėjo jos užpuolikas, audinį, kuris retai sutinkamas Kalnapusyje.
— Tai buvo…
— Kas?
— Keistuolis. Ne, ne keistuolis. Keistuolis taip toli manęs nesektų. Jis kažko ieškojo, bet ko? Aš neturiu nieko, ko kažkas galėtų norėti. Niekas, išskyrus gydytojus, negali nieko daryti su gyvatėmis.
— Gal tai dėl Greituolės, ponia. Ji puiki kumelė, aš dar niekad nemačiau tokios patrauklios.
— Jis sunaikino mano stovyklavietę tada, kai neturėjau Greituolės.
— Tuomet tikras keistas keistuolis, — tarė Melisa. — Niekas neapiplėštų gydytojos.
— Norėčiau, kad žmonės man to nebesakytų, — atsidūsėjo Gyvatė. — Jei jis nenori manęs apiplėšti, tai ko jis nori?
Melisa tvirčiau įsikibo į Gyvatės liemenį, jos ranka trynėsi į gydytojos peilio rankeną.
— Kodėl jūs jo nenužudėte? — paklausė mergaitė. — Arba neįdūrėte jam gerai.
Gyvatė palietė lygią, kaulėtą rankeną ir tarė:
— Aš niekad net nepagalvojau apie tai. Niekad prieš nieką nesu panaudojusi peilio.
Gydytoja svarstė, ar iš tikrųjų galėtų tai padaryti. Melisa neatsakė.
Greituolė užkopė taku. Plokšti akmenys lakstė iš po kanopų ir dardėjo nuo pakrypusio uolos šono.
— Ar Voveris gerai elgėsi? — galiausiai paklausė Gyvatė.
— Taip, ponia. Ir dabar ponis visai nešlubuoja.
— Tai gerai.
— Linksma juo joti. Dar niekad nemačiau tokio dryžuoto žirgo.