— Man teko padaryti ką nors originalaus, kad pripažintų mane kaip gydytoją, tai aš sukūriau Voverį, — tarė Gyvatė. — Dar niekas nebuvo atskyręs to geno.
Gydytoja suprato, kad Melisa nesuvoks, apie ką ji kalbėjo; ji svarstė, ar užpuolimas ją paveikė labiau, nei ji manė.
— Jūs jį sukūrėte?
— Aš sukūriau… vaistus… kurie padarytų taip, kad jis gimtų tokios spalvos, kokios dabar yra. Man teko pakeisti gyvą padarą jo nesužeidžiant, kad įrodyčiau, jog esu pakankamai gabi dirbti su gyvatėmis.
— Norėčiau ir aš ką nors panašaus mokėti.
— Melisa, aš net negaliu prilygti tau jojime.
Melisa nieko neatsakė.
— Kas negerai?
— Aš ketinau būti žokėjė.
Mergaitė maža, liesa ir ji puikiai galėjo joti bet kuo.
— Tai kodėl…
Gyvatė nutilo, nes suprato, kodėl Kalnapusyje Melisa negalėjo būti žokėjė.
Galiausiai vaikas atsakė:
— Meras nori, kad žokėjai būtų gražūs, kaip ir jo žirgai.
Gyvatė paėmė Melisos ranką ir ją švelniai suspaudė.
— Man labai gaila.
— Viskas gerai, ponia.
Kiemo šviesos priartėjo prie jų. Greituolės kanopos caksėjo į akmenis. Melisa nusliuogė nuo kumelės nugaros.
— Melisa?
— Nesijaudinkit, ponia, aš parvesiu jūsų žirgą. Ei! — sušuko mergaitė. — Atidarykite duris!
Gyvatė lėtai nulipo ir atrišo gyvačių lagaminą. Gydytoja buvo sustabarėjusi ir jai labai skaudėjo kelį.
Rezidencijos durys atsivėrė, išlindo tarnas, vilkintis naktiniais apdarais. Jis paklausė:
— Kas ten?
— Tai Ponia Gyvatė, — iš tamsos tarė Melisa. — Ji sužeista.
— Man viskas gerai, — atsakė gydytoja, bet iš balso jautėsi, kad ji šoko būsenos, todėl tarnas nusisuko pakviesti pagalbos ir atbėgo į kiemą.
— Kodėl neįnešei jos į vidų?
Tarnas ištiesė ranką, kad Gyvatė pasiremtų. Gydytoja lengvai jį sulaikė. Kiti žmonės išbėgo į kiemą ir pradėjo maltis aplink Gyvatę.
— Ateik paimti žirgo, tu kvailas vaike!
— Palikite ją ramybėje! — griežtai riktelėjo gydytoja. — Ačiū, Melisa.
— Prašom, ponia.
Kai Gyvatė įėjo į skliautuotą holą, suktais laiptais žemyn dardėjo Gabrielius.
— Gyvate, kas negerai? Viešpatie, kas atsitiko?
— Man viskas gerai, — darkart pakartojo gydytoja. — Tiesiog pakliuvau į muštynes su nemokša vagimi.
Viskas buvo rimčiau. Gyvatė dabar tai žinojo.
Ji padėkojo tarnams ir su Gabrieliumi užlipo į pietinį bokštą. Kol Gyvatė tikrino Miglą ir Smėlį, Gabrielius neramiai stovėjo, nes norėjo, kad Gyvatė pirmiau pasirūpintų savimi. Gyvačių nesužeidė, todėl gydytoja paliko jas savo skyriuose ir nuėjo į vonią.
Ji žvilgtelėjo į save veidrodyje: veidą dengė kraujas, o plaukai prie šaknų buvo suvelti. Gydytoja spoksojo į save mėlynomis akimis.
— Atrodai beveik kaip nužudyta.
Gabrielius atsuko vandenį ir atnešė plaušinių bei rankšluosčių.
— Tikrai atrodau, ar ne?
Gabrielius pažvelgė į žaizdą kaktoje, kylančią iki plaukų linijos. Gyvatė veidrodyje matė žaizdos kraštus: tai buvo negilus, siauras įkirtimas, kurį tikriausiai paliko žiedo briauna, o ne akis.
— Gal tau reikėtų prigulti.
— Galvos žaizdos visada taip kraujuoja, — atsakė Gyvatė. — Nėra taip blogai, kaip atrodo.
Gydytoja pažvelgė į save ir liūdnai nusijuokė.
— Nauji marškiniai niekad nebūna patogūs, bet taip juos nudėvėti būtų sunku.
Gyvatės marškinių petys ir alkūnė buvo nuplėštos ir kelnių dešinysis kelis taip pat suplyšęs nuo kritimo ant grindinio; o į medžiagą susigėrė purvas. Per skyles Gyvatė galėjo įžiūrėti, kaip susidaro mėlynės.
— Gausiu tau kitus, — tarė Gabrielius. — Negaliu patikėti, kad taip atsitiko. Kalnapusyje retai kada įvyksta vagystės. O visi žino, kad tu gydytoja. Kas galėtų užpulti gydytoją?
Gyvatė paėmė iš Gabrieliaus audinį ir pabaigė plauti įkirtimą. Gabrielius žaizdą valė per daug švelniai; gydytoja nenorėjo, kad žaizda gytų joje likus purvui ir grunto gabalėliams.
— Mane užpuolė kažkas ne iš Kalnapusio, — pastebėjo ji.
Gabrielius sušlapino Gyvatės kelį, kad atmirktų sudžiūvusio kraujo prie odos prilipinti audinio gabalėliai. Gyvatė papasakojo Gabrieliui apie keistuolį.
— Bent jau tai nebuvo vienas iš mūsų žmonių, — tarė Gabrielius. — O svetimą bus lengviau surasti.
— Galbūt.
Bet keistuolis išsisuko nuo dykumos žmonių paieškos; mieste yra daugiau vietų, kuriose galima pasislėpti.
Gyvatė atsistojo. Jos kelis ėmė labiau skaudėti. Gydytoja nušlubčiojo į didįjį kubilą ir paleido vandenį, labai karštą vandenį. Gabrielius padėjo gydytojai nusivilkti likusias drapanas ir sėdėjo šalia, kol ji plovė visus savo skausmus. Jaunuolis nenustygo vietoje iš pykčio dėl to, kas nutiko.
— Kur buvai, kai keistuolis tave užpuolė? Aš ketinu ten nusiųsti miesto sargybinius, kad apieškotų.
— O, Gabrieliau, pamiršk tai šiam vakarui. Tai įvyko mažiausiai prieš valandą… jo jau seniai nebus. Viskas, ką tu padarysi, tai tik priversi žmones atsibusti, išlipti iš jų šiltų lovų ir jie turės lakstyt po miestą bei versti kitus žmones lipti iš jų šiltų lovų.
— Aš noriu padaryti kažką.
— Žinau. Bet dabar negalima nieko padaryti.
Gyvatė atsigulė ir užsimerkė.
— Gabrieliau, — po kelių minučių tylos staiga tarė Gyvatė, — kas atsitiko Melisai?
Gydytoja pažvelgė į jaunuolį; tas suraukė antakius.
— Kam?
— Melisai. Mažajai arklidžių prižiūrėtojo padėjėjai su nudegimo randais. Ji dešimties ar dvylikos ir jos plaukai raudoni.
— Aš nežinau — nemanau, kad esu ją matęs.
— Ji už tave jodinėja tavo žirgu.
— Jodinėja mano žirgu! Dešimtmetis vaikas? Tai juokinga.
— Ji man sakė, kad jodinėja. Neatrodė, jog meluotų.
— Gal ji sėdi ant mano žirgo nugaros, kai Rasas jį veda į ganyklą. Nors aš net nesu tikras, ar Rasas tai pakęstų. Rasas negali juo jodinėti — tai kaip vaikas galėtų?
— Na, nesvarbu, — pasakė Gyvatė.
Gal Melisa tik norėjo ją sužavėti; gydytoja nenustebtų, jei vaikas gyventų fantazijomis. Bet Gyvatė suprato, kad negali taip lengvai nekreipti dėmesio į mergaitės žodžius.
— Tai nesvarbu, — tarė gydytoja Gabrieliui. — Man tik įdomu, kaip ji nudegė.
— Nežinau.
Išsekusi ir jausdama, kad jei dar ilgiau gulės vonioje, tai užmigs, Gyvatė išniro iš kubilo. Gabrielius apvyniojo ją rankšluosčiu ir padėjo nusišluostyti nugarą bei kojas, nes jai vis dar skaudėjo.
— Arklidėse buvo gaisras, — staiga tarė jaunuolis. — Prieš penkerius ar šešerius metus. Bet aš maniau, kad niekas nenukentėjo. Rasas netgi išvedė daugumą žirgų.
— Melisa nuo manęs slėpėsi, — pasakė Gyvatė. — Ar galėjo ji slapstytis ketverius metus?
Akimirką Gabrielius tylėjo.
— Jei ji randuota…
Gabrielius nejaukiai gūžtelėjo pečiais.
— Nenoriu dabar apie tai galvoti, bet aš trejus metus slėpiausi beveik nuo visų. Manau, tai visai įmanoma.
Gabrielius padėjo gydytojai nueiti į kambarį ir staiga keistai sustojo pačiame tarpduryje. Gyvatė iškart suprato, kad ji Gabrielių dabar puikiai gundė, nors to ir netroško. Gydytoja norėjo, jog būtų galėjusi šiąnakt pasiūlyti jam vietą savo lovoje; kompanija jai būtų patikusi. Bet Gyvatė nėra neišsenkantis jėgų šaltinis. Būtent dabar ji neturėjo energijos seksui ar net simpatijoms ir nenorėjo jo dar labiau erzinti, leisdama gulėti šalia visą naktį nepaliestam.