— Labos nakties, Gabrieliau, — gydytoja pasakė. — Norėčiau, kad darkart galėtumėm išgyventi vakarykščią naktį.
Jaunuolis puikiai slėpė nusivylimą ir gėdą dėl parodyto nusivylimo, nors jis žinojo, kad Gyvatė sužeista ir pavargusi. Jie paprasčiausiai pasibučiavo linkėdami labos nakties. Gydytoja pajuto staigią geismo bangą. Nuo prašymo pasilikti Gyvatę laikė tik žinojimas, kaip po šios nakties fizinio ir emocinio streso ji jausis rytą. Didesnė kūno bei proto įtampa, nors ir malonios aistros, dar labiau viską pablogintų.
— Po velnių, — tarė Gyvatė, kai Gabrielius atsitraukė. — Tas keistuolis mane vis labiau intriguoja.
Iš gilaus, išsekusio žmogaus miego Gyvatę pažadino kažkoks garsas. Ji galvojo, kad Larilė atėjo dėl mero, bet niekas nekalbėjo. Akimirką šviesa iš koridoriaus apšvietė kambarį, tuomet durys užsidarė ir vėl įsivyravo tamsa. Gyvatė gulėjo visai nejudėdama. Ji jautė, kaip plaka jos širdis, ir prisiminė, ką Melisa jai sakė apie peilį. Stovykloje peilis visada būdavo šalia, nors ji nesitikėjo būti užpulta keliaujant tiek pat, kiek nesitiki būti užpulta mieganti mero pilyje. Bet šiąnakt jos diržas ir peilis gulėjo kažkur ant grindų, kur ji juos numetė, o gal net vonioje. Gyvatė neatsiminė. Jai skaudėjo galvą ir kelį.
Apie ką aš galvoju? — svarstė Gyvatė. Aš net nežinau, kaip kautis su peiliu.
— Ponia Gyvate?
Balsas buvo toks švelnus, kad gydytoja vos jį girdėjo.
Apsisukusi Gyvatė staiga atsisėdo visiškai pabudusi ir atpalaiduodama reflekso suspaustą kumštį.
— Kas… Melisa?
— Taip, ponia.
— Ačiū dievams, kad prabilai — vos tau netrenkiau.
— Atsiprašau. Aš iš tikrųjų nenorėjau jūsų pažadinti. Aš tik… norėjau įsitikinti…
— Kas nors negerai?
— Ne, bet aš nežinojau, ar jums viskas gerai. Mačiau šviesas visą tą laiką, todėl pagalvojau, kad niekas nenuėjo miegoti. Pagalvojau, jog galėsiu ko nors paklausti. Tik… aš negalėjau. Geriau jau eisiu.
— Ne, palauk.
Gyvatės akys jau buvo apsipratusios su tamsa ir ji geriau galėjo įžiūrėti Melisos siluetą, vaiduokliškus šviesos dryžius ant jos raudonų plaukų; ir Gyvatė užuodė malonų šieno bei švarių žirgų kvapą.
— Labai malonu, kad atėjai tokį kelią pasiteirauti, kaip aš jaučiuosi.
Gyvatė patraukė Melisą arčiau, pasilenkė ir pabučiavo ją į kaktą. Stori, garbanoti kirpčiukai neuždengė viso netolygiai išsidėsčiusio rando.
Melisa sustabarėjo ir atsitraukė atgal.
— Kaip jūs galite ištverti mane liesdama?
— Melisa, brangioji…
Gyvatė ištiesė ranką ir uždegė šviesą dar prieš spėjant Melisai ją sulaikyti. Vaikas nusisuko. Gydytoja paėmė mergaitę už pečių ir švelniai suko tol, kol jų veidai susitiko. Melisa nenorėjo žiūrėti į Gyvatę.
— Tu man patinki. Aš visada liečiu žmones, kurie man patinka. Ir kiti žmonės tave pamėgtų, jei tu jiems suteiktum galimybę.
— Rasas taip nesako. Jis tvirtina, kad niekas Kalnapusyje nenori žiūrėti į bjaurybes.
— Na, aš manau, kad Rasas yra žmogus, kupinas neapykantos, ir jis turbūt turi savų priežasčių, dėl kurių nori, jog tu visų bijotum. Jis prisiima tavo padarytus darbus, ar ne? Jis apsimeta, kad tik jis rūpinasi žirgais ir jais jodinėja.
Nuleidusi galvą, kad randas mažiau matytųsi, Melisa gūžtelėjo pečiais.
— O gaisras, — tarė Gyvatė. — Kas iš tikrųjų nutiko? Gabrielius sakė, kad Rasas išgelbėjo žirgus, bet juk tu sužeista.
— Visi žino, jog mažas aštuonmetis vaikas negalėtų išvesti žirgų iš gaisro, — pastebėjo Melisa.
— O, Melisa…
— Man nesvarbu.
— Ar tikrai?
— Man duoda gyvenamą vietą. Duoda pavalgyti. Man leidžia būti su žirgais, jie neprieštarauja…
— Melisa, dievai! Kodėl tu ten būni? Žmonėms reikia daugiau nei vien tik pavalgyti ir vietos miegoti!
— Aš negaliu išvykti. Man nėra keturiolikos.
— Ar jis tau sakė, kad jam priklausai? Vergystė Kalnapusyje draudžiama.
— Aš nesu tarnaitė vergė, — suirzusi tarė Melisa. — Man dvylika. Kaip manėte, kiek man metų?
— Maniau, kad tau maždaug dvylika, — tarė Gyvatė, nenorėdama pripažinti, kad manė, jog Melisą palaikė jaunesne. — Koks nuo to skirtumas?
— Ar jūs galėjote keliauti, kur norite, kaip buvote dvylikos?
— Taip, žinoma, kad galėjau. Aš buvau laiminga vietoje, iš kurios nenorėjau išvykti, bet aš galėjau tai padaryti.
Melisa sumirksėjo.
— O, — tarė mergaitė. — Na… čia viskas kitaip. Jei išvyksti, tavo saugotojas atkeliauja iš paskos. Kartą aš išvykau ir štai kas atsitiko.
— Bet kodėl?
— Nes aš negaliu pasislėpti, — piktai atšovė Melisa. — Maniau, jog žmonės neprieštaraus, bet jie pasakė Rasui, kur aš esu, kad jis mane pasiimtų atgal…
Gyvatė ištiesė ranką ir palietė Melisos ranką. Mergaitė nutilo.
— Man labai gaila, — tarė Gyvatė. — Aš ne tai turėjau galvoje. Aš turėjau galvoje, kas turi teisę tave versti būti ten, kur tu nenori? Kodėl tau reikėjo slėptis? Argi negalėjai pasiimti savo algos ir eiti, kur nori?
Melisa garsiai nusijuokė.
— Mano atlyginimo! Vaikai atlyginimo negauna. Rasas yra mano saugotojas. Aš turiu daryti tai, ką jis man liepia. Turiu būti su juo. Toks įstatymas.
— Tai baisus įstatymas. Aš žinau, kad jis tave žaloja — įstatymas nevers tavęs būti su tokiu kaip jis. Leisk man pasikalbėti su meru, gal jis galės viską sutvarkyti taip, kad tu galėtum daryti tai, ko nori.
— Ponia, ne!
Mergaitė metėsi prie lovos galo, priklaupė ir rankomis glamžė paklodes.
— Kas kitas mane pasiims? Niekas! Jie paliks mane su juo, bet lieps apie jį blogai kalbėti. Ir tada jis bus dar blogesnis. Prašau, nieko nekeiskite.
Gyvatė pakėlė Melisą nuo kelių ir apkabino ją, bet mergaitė susigūžė ir stūmėsi nuo gydytojos, bet tada, kai Gyvatė paleisdama jai brūkštelėjo per mentę, mergaitė krūptelėjo ir aiktelėjo.
— Melisa, kas tau?
— Nieko!
Gyvatė atlaisvino mergaitės palaidinės galą ir pažvelgė į jos nugarą. Ją sumušė botagu arba rykšte: kažkuo, kas sukeltų skausmą, bet nebūtų kraujo, kad Melisa galėtų dirbti.
— Kaip… — Gyvatė nutilo. — Po velnių, Rasas ant manęs supyko, ar ne? Aš jam priekaištavau ir taip tau pridariau problemų, juk taip?
— Ponia Gyvate, kai jis nori trenkti, jis trenkia. Jis to neplanuoja. Jam tas pats, ar jis muša mane, ar žirgus.
Žvelgdama į duris, mergaitė žengė žingsnį atgal.
— Neišeik. Pasilik šiąnakt čia. Rytoj galėsime ką nors sugalvoti.
— Ne, prašau, ponia, viskas gerai. Nekreipkite dėmesio. Aš čia prabuvau visą savo gyvenimą. Žinau, kaip su juo sutarti. Nieko nedarykite. Prašau. Man reikia eiti.
— Palauk…
Bet Melisa dingo iš kambario. Durys užsivėrė už jos nugaros. Kol Gyvatė išlipo iš lovos ir nušlubavo paskui mergaitę, ji jau buvau pusiaukelėje į arklides. Hole gydytoja įsikibo į durų staktą.
— Mes turime apie tai pasikalbėti! — sušuko Gyvatė, bet Melisa tyliai nubėgo laiptais žemyn ir pradingo.
Gydytoja nušlubčiojo atgal į savo prabangią lovą, palingo po šiltomis antklodėmis ir, galvodama apie Melisą tamsioje, vėsioje naktyje, išjungė šviesą.
Lėtai busdama, Gyvatė gulėjo labai ramiai, norėdama miegoti visą dieną, kol ji pasibaigs. Gydytoja taip retai serga, todėl, kai serga, jai sunku su tuo susitaikyti. Prisiminusi griežtus pamokslus, sakytus Gabrieliaus tėvui, Gyvatė pakankamai apsikvailintų, jei dabar pati nesilaikytų savo patarimo. Ji atsiduso. Gydytoja galėjo visą dieną sunkiai dirbti; ji galėjo ilgai keliauti pėsčiomis arba jodama ir jai viskas būtų gerai. Bet pyktis, adrenalinas ir kautynės nualino Gyvatę.