Gyvatė lėtai judėjo. Gydytoja sulaikė kvapą ir sustingo. Jos kelį, labiausiai paveiktą artrito, nudiegė baisus skausmas. Kelis buvo sutinęs ir sustabarėjęs, be to, skaudėjo visus sąnarius. Prie skausmų Gyvatė įpratusi. Bet šiandien, pirmą kartą, aštriausi diegliai perėjo į jos dešinį petį. Gyvatė atsigulė atgal į lovą. Jei šiandien ji prisiverstų keliauti, greitai jai tektų gulėti dar ilgiau kažkur dykumoje. Gydytoja galėjo prisiversti ignoruoti skausmą, kai to reikėjo, bet tam reikėjo daug energijos, o po to vis tiek tektų už tai atkentėti. Dabar jos kūnas neturėjo energijos, kurią galėtų švaistyti.
Gyvatė vis dar negalėjo prisiminti, kur paliko savo diržą, dabar galvodama, kodėl jo ieškojo naktį — Gyvatė staiga atsisėdo ir vos nesuriko prisiminusi Melisą. Bet kaltės jausmas buvo toks pat svarbus, kaip ir kūno pasipriešinimas. Ji turėjo kažko imtis. Vis dėlto akistata su Rasų Gyvatės mažajai draugei nepadėtų. Gydytoja tai jau pastebėjo. Ji nežinojo, ką galėtų padaryti. Šią akimirką ji netgi nežinojo, ar pajėgtų nueiti į vonią.
Bent jau tiek Gyvatė sugebėjo. Ir jos diržas su maišeliais ten taip pat buvo, jis tvarkingai kabėjo ant kablio kartu su peiliu. Kiek Gyvatė sugebėjo prisiminti, visus daiktus ji paliko ten, kur jie nukrito. Gyvatė šiek tiek susigėdo, nes įprastai ji nėra tokia netvarkinga.
Gydytojai ant kaktos buvo mėlynė, o ant negilaus įkirtimo užsidėjo storas šašas: dėl šito nieko negalima padaryti. Iš diržo maišelio Gyvatė pasiėmė aspirino, išgėrė didelę dozę ir nušlubavo atgal į lovą. Prieš užmigdama ji svarstė, kaip artrito priepuoliai padažnės tada, kai pasens. Jų negalima išvengti, bet Gyvatei reikės turėti tokią patogią lovą, kurioje galės sveikti.
Kai gydytoja vėl pabudo, aukštai, iš po pilkų debesų švietė raudona saulė. Nuo aspirino Gyvatei užgulė ausis. Ji švelniai sulenkė dešinį kelį ir pajuto palengvėjimą, kai suprato, jog kelis lankstesnis ir mažiau sutinęs. Dvejojantis, toks kaip ją pažadinęs, vėl pasigirdo beldimas.
— Užeikite.
Gabrielius atvėrė duris ir įkišo galvą vidun.
— Gyvate, ar tau viskas gerai?
— Taip, užeik.
Gabrielius įėjo, kai gydytoja atsisėdo.
— Atsiprašau, jei pažadinau, bet aš porą kartų pažiūrėjau, o tu net nepajudėjai.
Gyvatė patraukė antklodę ir parodė Gabrieliui kelį. Beveik visas tinimas atslūgo, bet kelis dar tikrai nebuvo normalus, o mėlynės tapo juodos ir violetinės.
— O dievai, — tarė Gabrielius.
— Rytą man bus geriau, — atsakė Gyvatė.
Ji pasislinko, kad Gabrielius galėtų prisėsti šalia.
— Galėjo būti blogiau, aš manau.
— Kartą aš nikstelėjau kelį ir savaitę jis atrodė kaip melionas. Sakai, rytoj? Gydytojai turėtų greitai sveikti.
— Vakar aš kelio nenikstelėjau, aš jį nusibrozdinau. Patinimas daugiausiai nuo artrito.
— Artrito! Aš maniau, kad tu niekad nesergi.
— Aš niekad nesergu užkrečiamomis ligomis. Gydytojai visada serga artritu, nebent susergame kuo nors sunkesniu.
Gyvatė gūžtelėjo pečiais.
— Tai dėl imunitetų, apie kuriuos tau sakiau. Kartais jie veikia šiek tiek negerai ir užpuola tą patį kūną, kuris juos sukūrė.
Gydytoja nematė reikalo apibūdinti rimtas ligas, kuriomis sirgti linkę gydytojai. Gabrielius pasiūlė Gyvatei atnešti pusryčius ir ji labai nustebo supratusi, kad yra alkana.
Dieną Gyvatė praleido maudydamasi karštoje vonioje ir gulėdama lovoje, ji miegojo nuo didelio aspirino kiekio. Bent jau tokį poveikį gydytojai darė aspirinas. Kas kažkiek laiko ateidavo Gabrielius ir šiek tiek su ja pasėdėdavo arba Larilė atnešdavo arbatos, arba Brajanas pasakydavo, kaip laikosi meras. Nuo tos nakties, kai Gabrieliaus tėvas bandė atsikelti, Gyvatės pagalbos jam neprireikė; Brajanas jį daug geriau slaugė nei ji.
Gydytoja nerimavo dėl išvykimo, dėl kelionės per slėnį ir kitą kalnagūbrį, nerimavo dėl kelionės į miestą pradžios. Gyvatę žavėjo miesto galimybės. Gyvatė nerimavo dėl išvykimo iš mero pilies. Ji dar niekad taip patogiai nesijautė, net namuose, gydytojų poste. Bet vis tiek rezidencija nėra maloni vieta gyventi: pilies pažinimas padėjo geriau pamatyti žmonių charakterių bruožus. Pastatas labai didelis, o šeima maža; daug galios ir jokios apsaugos nuo tos galios. Meras savo jėgas taupė, be reikalo jų neeikvodamas, o Rasas jėgą naudojo ne pagal paskirtį. Gyvatė norėjo išvykti lygiai taip pat, kaip ir nežinojo, ką galėtų padaryti dėl Melisos. Melisa…
Meras turėjo biblioteką ir Larilė Gyvatei atnešė keletą knygų iš jos. Gydytoja bandė skaityti. Paprastai per dieną ji perskaito kelias knygas ir žinojo, jog skaito per daug greitai, kad viską gerai suprastų. Bet šį kartą Gyvatė jautėsi tingi, pavargusi, išsiblaškiusi ir sutrikusi.
Popietės vidurys. Gydytoja atsikėlė ir nušlubavo į kėdę prie lango, kur ji galėjo žiūrėti į slėnį. Gyvatė negalėjo pasikalbėti su Gabrieliumi, nes jis išvyko į Kalnapusį apibūdinti keistuolio. Ji vylėsi, kad kas nors sugaus tą beprotį ir tikėjosi, jog jam galima padėti. Gydytojos laukė ilga kelionė ir jai nepatiko mintis, kad teks visą laiką jaudintis dėl savo persekiotojo. Šiuo metų laiku Gyvatė nesutiks karavanų, keliaujančių į miestą; jai teks keliauti vienai. Arba ne vienai.
Dabar Grūmos pakvietimas žiemą praleisti kaime atrodė dar patrauklesnis. Bet pusės metų buvimas nepilnavertei profesinėje srityje ir nežinojimas, ar kada išpirks savo kaltes, galėjo atrodyti kaip amžinybė. Gyvatė keliaus į miestą arba grįš į gydytojų postą ir išklausys mokytojų nuosprendį.
Gruma. Galbūt Melisa galėtų keliauti pas ją, jei tik Gyvatė galėtų išlaisvinti vaiką iš Kalnapusio. Gruma nebuvo nei graži, nei apsėsta fizinio grožio; Melisos randas jai neužkliūtų.
Bet užtruktų keletą dienų, kol žinutė nukeliautų iki Grūmos ir sulauktumėm atsakymo, nes kaimas buvo pakankamai toli šiaurinėje pusėje. Gyvatei teko ir sau pačiai pripažinti, kad ji nepažinojo Grūmos taip gerai, jog galėtų prašyti prisiimti tokią atsakomybę. Gyvatė atsiduso ir pirštais perbraukė plaukus, norėdama, kad problema nugrimztų į pasąmonę ir vėl pasirodytų jau išsisprendusi, kaip svajonė. Gydytoja dairėsi po kambarį lyg jame būtų kažkas, kas jai pasakytų, ką daryti.
Ant stalo prie lango stovėjo vaisių pintinė, sausainių lėkštė, sūrio ir padėklas su mažais mėsos gabalėliais. Mero darbuotojai per daug gerai rūpinosi neįgaliaisiais; per visą dieną Gyvatei net nekilo mintis apie maistą, nereikėjo jo laukti. Gydytoja prašė, kad Gabrielius, Larilė, Brajanas ir visi kiti tarnai, kurie atėjo pakloti lovos, nuvalyti langų, sušluoti trupinių (gydytoja vis dar negalėjo suprasti, kiek žmonių dirbo rezidencijoje ir patarnavo Gabrieliui bei jo tėvui; vos tik j i įsidėmėdavo vieną vardą, pasirodydavo naujas veidas) pasivaišintų, bet dauguma patiekalų buvo beveik nepaliesti.
Impulsyviai Gyvatė iš pintinės išėmė visus vaisius, išskyrus pačius sultingiausius, tuomet į jį sudėjo nosinaitėse suvyniotus sausainius, sūrį bei mėsos gabalėlius. Gydytoja pradėjo rašyti žinutę, apsigalvojo ir ant lapo nupiešė spirale susisukusią gyvatę. Lapelį Gyvatė sulankstė į gumulėlį ir, ant visko uždėjusi nosinaitę, paskambino varpeliu.
Atėjo berniukas — dar vienas tarnas, kurio gydytoja nebuvo mačiusi — ir Gyvatė jo paprašė, kad pintinę nuneštų į arklides ir padėtų į palėpę virš Voverio gardo. Berniukui buvo tik trylika ar keturiolika, ištįsęs, todėl gydytoja privertė j į pažadėti nieko neimti iš krepšio. Už tai Gyvatė jam pažadėjo visko, ko tik jis norės iš to, kas liko lėkštėje. Berniukas neatrodė nepavalgęs, bet ji dar nepažinojo augančio vaiko, kuris nebūtų šiek tiek alkanas.