— Tai ne prietarąs, — tarė jaunasis vyriškis. — Bent jau ne tai, apie ką jūs galvojate. Mes nebijome, kad mus užkerės.
— Kadangi negaliu perprasti visų žemės žmonių papročių, aš laikausi savų. O mano paprotys — kreiptis vardu į tuos, su kuriais aš dirbu.
Blausioje šviesoje stebėdama jaunąjį vyriškį, Gyvatė bandė iššifruoti jo išraišką. Vyriškis tarė:
— Mūsų šeimos žino vieni kitų vardus, taip pat pasakome juos savo partneriams.
Gyvatė apmąstė šį paprotį ir pagalvojo, jog jis jai visiškai netiktų. Tada ji pasakė:
— Ir daugiau niekam? Niekada?
— Na… draugas galėtų žinoti vardą.
— Aha, — tarė Gyvatė. — Suprantu. Aš vis dar nepažįstama, o gal netgi ir priešė.
— Draugas žinotų vardą, — dar kartą pakartojo jaunasis vyriškis. — Nenorėčiau jūsų įžeisti, bet dabar jau jūs mane blogai suprantate. Pažįstamas — tai ne draugas. Mes labai vertiname draugystę.
— Kiekvienas šioje žemėje turėtų sugebėti greitai pasakyti, ar žmogus yra vertas draugo vardo.
— Mes retai su kuo nors susidraugaujame. Draugystė — tai didžiulis įsipareigojimas.
— Skamba taip, lyg reikėtų kažko bijoti.
Vyriškis apmąstė tokią galimybę ir tarė:
— Galbūt mes bijome draugų išdavystės. Tai labai skausmingas dalykas.
— Ar tave kas nors kada nors išdavė?
Jaunasis vyriškis pažvelgė į Gyvatę griežtu žvilgsniu, lyg ji būtų peržengusi visas padorumo ribas.
— Ne, — tarė jis tvirtu, visai kaip jo veidas, balsu. — Nė vienas draugas. Aš neturiu nieko, ką galėčiau vadinti draugu.
Vyriškio reakcija apstulbino Gyvatę. Ji tarė:
— Labai liūdna.
Gydytoja nutilo ir lygindama savo vienatvę iš būtinybės su šių žmonių jų pačių pasirinkta vienatve, bandė suvokti, kokie patirti sunkumai galėjo juos atkirsti taip toli nuo kitų žmonių. Gyvatė ištarė:
— Vadink mane Gyvate, jei tik gali prisiversti ištarti mano vardą. Kreipimasis į mane vardu tavęs niekuo neįpareigoja.
Atrodė, kad jaunasis vyriškis tuoj pradės kalbėti; galbūt jis ir vėl pagalvojo, jog įžeidė Gyvatę, o gal ir vėl norėjo pasiteisinti savo papročiu. Tačiau Migla pradėjo rangytis jų rankose, ir kad kobra neįgeltų pati sau, Gyvatė su vyriškiu turėjo ją laikyti. Kobra, palyginti sujos ilgiu, buvo liesa, bet stipri, o jos traukuliai — smarkesni nei kada anksčiau. Ji bandė suplokštinti savo galvą, tačiau Gyvatė ją laikė per daug tvirtai. Kobra išsižiojo ir sušnypštė, bet iš jos ilčių neiškrito nė lašelio nuodų.
Gyvatė tarė:
— Ji ne smauglys. Ji tavęs nesužeis. Palik ją…
Bet buvo per vėlu; Migla staiga atsipalaidavo ir jaunasis vyriškis prarado pusiausvyrą. Kobra išsisuko ir ėmė raitytis smėlyje. Gyvatė kovojo su kobra, tuo metu vyriškis bandė ją išlaikyti, tačiau kobra apsivyniojo aplink Gyvatę ir pakilo į viršų. Migla bandė atsistumti nuo gydytojos rankų. Gyvatė kartu su kobra metėsi atgal į smėlį; tada Migla pakilo virš jos, išsižiojo ir visa įniršusi šnypštė. Jaunasis vyriškis puolė ir sugavo kobrą tiesiai po jos galvos suplokštėjimu. Migla smogė vyriškiui, tačiau Gyvatė sugebėjo ją kažkaip sulaikyti. Kartu jie sugebėjo sulaikyti kobrą ir vėl galėjo ją kontroliuoti. Gyvatė vis dar kovojo, bet staiga Migla nurimo ir gulėjo tarp jų beveik nejudėdama. Ir gydytoja, ir vyriškis prakaitavo; nors ir buvo įdegęs, jaunasis vyriškis atrodė išbalęs, net pati Gyvatė drebėjo.
— Mes turime šiek tiek laiko poilsiui, — pasakė gydytoja.
Gyvatė pažvelgė į jaunąjį vyriškį ir ant jo skruosto, kur prieš tai savo uodega trenkė Migla, pastebėjo tamsią liniją. Ji ištiesė ranką ir palietė vyro skruostą.
— Bus mėlynė, — pratarė Gyvatė. — Bet rando nebus, — pridūrė.
— Jei tai būtų tiesa, kad gyvatės gelia su uodegomis, jūs būtumėt sulaikiusi ne tik jos iltis, bet ir uodegą ir iš manęs būtų buvę mažai naudos.
— Šiąnakt man reikia ko nors, kad padėtų neužmigti ir visai nesvarbu, ar tas kažkas padėtų susitvarkyti su Migla. Tik šį kartą man būtų buvę sunku ją sulaikyti.
Nuo kovos su kobra Gyvatei išsiskyrė adrenalino, bet dabar, kai jo poveikis ėmė slūgti, Gyvatė vėl pajuto nuovargį ir alkį, tik šį kartą dar stipriau.
— Gyvate…
— Taip?
Jaunasis vyriškis nusišypsojo ir tuoj pat susigėdo. Jis tarė:
— Aš bandžiau ištarti.
— Gan neblogai, — atsakė gydytoja.
— Kiek jūs užtrukot, kol perėjot dykumą?
— Net labai ilgai. Per ilgai. Šešias dienas. Manau, kad pasirinkau ne patį geriausią kelią.
— Kaip jūs išgyvenot?
— Juk yra vanduo. Mes keliavome naktimis, o dienomis ilsėdavomės, kur tik galėjom rasti kokį pavėsį.
— Jūs nešėtės visą savo maistą?
Gyvatė gūžtelėjo pečiais ir tarė:
— Šiek tiek.
Ji norėjo, kad vyriškis nekalbėtų apie maistą.
— Kas kitoje pusėje? — paklausė vyriškis.
— Kalnai. Upeliai. Kiti žmonės. Vieta, kur aš užaugau ir mokiausi. Tuomet kita dykuma ir kalnas su miestu viduje.
— Aš norėčiau pamatyti miestą. Kada nors.
— Girdėjau, kad į miestą neįsileidžia pašalinių žmonių, tokių kaip tu ir aš. Bet kalnuose yra daug miestų, o dykumą galima pereiti.
Vyriškis nieko nesakė, tačiau Gyvatės prisiminimai apie išvykimą iš namų buvo dar tokie gyvi, kad ji galėjo įsivaizduoti, ką jis galvojo.
Daug anksčiau, nei Gyvatė tikėjosi, prasidėjo kita traukulių serija. Dėl traukulių tankumo ji galvojo apie Steivino būklę ir troško, kad jau būtų rytas. Jei ji prarastų vaiką, nieko kito jau nebepadarytų, sielvartautų ir stengtųsi pamiršti. Jei Gyvatė ir jaunasis vyriškis nebūtų laikę kobros, ji būtų mirtinai užsitrankiusi į smėlį. Staiga Migla nebejudėjo, o iš jos visiškai sučiauptos burnos kabojo dvišakis liežuvis.
Kobra nustojo kvėpuoti.
— Laikyk ją, — tarė Gyvatė.
— Laikyk jos galvą. Greičiau, imk ją, o jei ji paspruks — bėk. Imk ją! Dabar ji tau neįgels, gali tik netyčia įdrėksti.
Vyriškis dvejojo tik akimirką ir čiupo Miglą už galvos. Gyvatė slysdama per gilų smėlį bėgo nuo palapinių rato krašto link vietos, kur dar augo krūmai. Gydytoja nulaužė sausas, spygliuotas šakas, kurios draskė jos randuotas rankas. Šiek tiek toliau ji pastebėjo krūvą raguotų angių, tokių bjaurių ir deformuotų, susisukusių lizdą iš krūvelės sudžiūvusios augalijos. Angys šnypštė Gyvatei, bet ši nekreipė į jas dėmesio. Radusi ploną, tuščiavidurį stiebą, jį parsinešė. Jos rankos kraujavo nuo gilių įdrėskimų.
Priklaupusi prie Miglos galvos, Gyvatė atvėrė kobros nasrus ir įstūmė vamzdelį giliai į gerklę, per orui skirtą tarpelį prie liežuvio šaknies. Pasilenkusi arčiau, pasiėmė vamzdelį į bumą ir švelniai pūtė orą į Miglos plaučius.
Gydytoja pastebėjo, kad jaunasis vyriškis laikė kobrą taip, kaip ji jam liepė; jo kvėpavimas iš pradžių buvo padažnėjęs iš nuostabos, o vėliau nurimo; kur Gyvatė pasiremdavo, smėlis braižė jos alkūnes; šlykštus skystis skverbėsi iš Miglos ilčių; gydytoja manė, kad nuo išsekimo, apie kurį ji stengėsi negalvoti, jai svaigo galva.
Gyvatė įpūtė oro, vėl įpūtė, sustojo ir vėl kartojo tą patį, kol Migla pajuto ritmą ir jau pati kvėpavo.
Gyvatė atsisėdo pariesdama kojas ir tarė:
— Manau, kad jai bus viskas gerai. Tikiuosi, kad bus.
Gydytoja perbraukė ranka sau per kaktą. Prisilietimas sukėlė skausmą: ji patraukė ranką atgal ir agonija užplūdo jos kaulus, kilo ranka aukštyn, per pečius, krūtinę, apimdama širdį. Gyvatė vos galėjo išlaikyti pusiausvyrą. Ji pargriuvo, bandė atsisėsti, tačiau judėjo per lėtai, jai beveik pavyko sutramdyti pykinimą ir galvos svaigimą, bet staiga Gyvatei pasirodė, kad žemė ėmė slysti iš po kojų ir, neturėdama už ko pasilaikyti, ji prapuolė tamsoje.