— Ar šios derybos tau tinka? — paklausė Gyvatė.
Berniukas nušypsojo. Jo dantys buvo dideli, balti, šiek tiek kreivi; iš jo išaugs gražus vyras. Gyvatė pamąstė, kad net Kalnapusio paauglių bruožai aiškūs.
— Taip, ponia, — tarė berniukas.
— Gerai. Žiūrėk, jog prižiūrėtojas tavęs nepamatytų. Kiek aš žinau, jis pats gali pasirūpinti maistu.
— Taip, ponia!
Berniukas darkart nusišypsojo, paėmė krepšį ir išėjo iš kambario. Iš jo balso Gyvatė suprato, kad Melisa nebuvo vienintelis bejėgis vaikas, kuris kenčia nuo Rašo būdo. Bet tai Melisai negalėjo padėti. Berniukas nebuvo geresnėje padėtyje nei Melisa, jog galėtų kalbėti prieš Rasą.
Gyvatė norėjo šnektelti su mergaite, bet diena praslinko, o vaikas nepasirodė. Gydytoja bijojo siųsti daugiau tokių aiškių žinučių, kurią ji įdėjo į krepšį; ji nenorėjo, kad dėl nepažįstamosios kišimosi Melisą vėl sumuštų.
Kai Gabrielius grįžo į pilį ir atėjo pas Gyvatę, jau buvo tamsu. Jaunuolis atrodė susirūpinęs, bet jis nepamiršo savo pažado pakeisti sugadintą palaidinę.
— Nieko, — tarė Gabrielius. — Nieko dykumų chalatu. Nieko keistai besielgiančio.
Gyvatė pasimatavo marškinius, kurie jai nuostabiai gerai tiko. Tie, kuriuos ji pirko, buvo rudi, austi namie. Šitie pagaminti iš daug minkštesnės medžiagos, šilkinės, tvirtos, baltos medžiagos, išmarginti gražiais mėlynais kvadratais. Gyvatė gūžtelėjo pečiais ir ištiesusi rankas pirštais braukė per sodrią spalvą.
— Jis perka naujus drabužius — jis kitas žmogus. Kambarys užeigoje — ir niekas jo nepastebi. Jis turbūt niekuo nesiskiria nuo kito prašalaičio.
— Dauguma prašalaičių keliavo per čia prieš kelias savaites, — Gabrielius tarė ir atsiduso. — Bet tu teisi. Net ir dabar jo niekas nepastebėtų.
Gyvatė pažvelgė per langą. Ji matė keletą šviesų, tai kitų slėnio ūkių išsisklaidžiusios šviesos.
— Kaip tavo kelis?
— Dabar jau gerai.
Tinimas atslūgo, o skausmas buvo toks, kaip besikeičiant orams. Gyvatei juodoje dykumoje patiko tik vienas dalykas: nepaisant nepakeliamo karščio, oras ten buvo pastovus. Ten, pabudusi iš ryto, gydytoja niekad nesijautė kaip ligota šimtametė.
— Tai gerai, — įsitempusiu balsu, tarsi klausdamas, vylingai paklausė Gabrielius.
— Gydytojai tikrai greitai sveiksta, — atsakė Gyvatė. — Kai tam turime gerą priežastį.
Ji nustūmė visus rūpesčius į šalį, nusišypsojo ir sulaukė spinduliuojančios Gabrieliaus šypsenos.
Šįkart atidaromų durų garsas Gyvatės neišgąsdino. Gydytoja lengvai pabudo ir pasirėmė ant alkūnės.
— Melisa?
Gyvatė padidino lempos šviesą tiek, kad jos galėtų viena kitą matyti, nes nenorėjo trikdyti Gabrieliaus.
— Aš gavau pintinę, — tarė Melisa. — Produktai buvo geri. Voveris mėgsta sūrį, bet Greituolė ne.
Gyvatė nusijuokė.
— Džiaugiuosi, kad atėjai. Norėjau pasikalbėti.
— Aha, — Melisa lėtai atsikvėpė. — Kur aš eičiau. Jei galėčiau.
— Nežinau, ar tu tuo gali patikėti, po visko, ką tau sakė Rasas. Galėtum būti žokėjė, jei tu to nori, beveik visur, išskyrus Kalnapusį. Iš pradžių gal tektų dirbti šiek tiek sunkiau, bet žmonės tave įvertins už tai, kas esi ir ką darai.
Net ir Gyvatei žodžiai skambėjo tuščiai: tu kvaile, ji galvojo, sakai išgąsdintam vaikui eiti vienai į pasaulį ir siekti vienai sėkmės. Gydytoja galvojo, ką geriau pasakyti.
Gulėdamas šalia gydytojos, viena ranka ją apsikabinęs, Gabrielius sujudėjo ir sumurmėjo. Gyvatė per petį pažvelgė į Gabrielių ir ant jo rankos uždėjo savo.
— Viskas gerai, Gabrieliau, — tarė gydytoja. — Miegok toliau.
Gabrielius atsiduso ir vėl užmigo.
Gyvatė atsisuko į Melisą. Akimirką blankioje šviesoje vaikas, išbalęs kaip popierius, spoksojo į Gyvatę. Staiga mergaitė apsisuko ir pabėgo.
Gyvatė iššoko iš lovos ir nusekė paskui Melisą. Verkšlendama mergaitė apgraibomis ieškojo durų ir atidarė jas kaip tik tada, kai gydytoja ją pasiekė. Vaikas puolė į holą, bet Gyvatė ją pasivijo ir sustabdė.
— Melisa, kas negerai?
Melisa susikūprino ir nesustodama verkė. Gydytoja priklaupė ir ją apkabino, tada, lėtai apsukdama, glostė jos plaukus.
— Viskas gerai, viskas gerai, — murmėjo Gyvatė tik tam, kad kažką pasakytų.
— Aš nežinojau, aš nesupratau…
Melisa nusisuko nuo jos ir tarė:
— Aš maniau, kad jūs stipresnė — aš maniau, kad galite daryti tai, ką norite, bet jūs tokia kaip ir aš.
Gyvatė nepaleido Melisos rankos. Gydytoja nusivedė mergaitę į kitą svečių kambarį ir uždegė šviesą. Tame kambaryje grindys nešildomos ir atrodė, kad akmuo siurbia šilumą per nuogus Gyvatės padus. Kai ji vedė Melisą sofos prie lango link, nuo tvarkingai paklotos lovos nusiėmė antklodę ir apsisiautė pečius. Jos atsisėdo, nors Melisa ir nenorėjo.
— Dabar pasakyk man, kas negerai.
Nuleidusi galvą, Melisa prie krūtinės prisitraukė kelius ir juos apsikabino.
— Jūs taip pat turite daryti tai, ko jie nori.
— Aš neturiu daryti to, ko nori kažkas.
Melisa pakėlė akis. Iš jos dešinės akies skruostu tekėjo ašaros. Iš kairės akies dėl rando audinio ašaros tekėjo į šonus. Melisa vėl nuleido galvą. Gyvatė prisėdo arčiau ir viena ranka apkabino mergaitės pečius.
— Tiesiog nusiramink. Nėra reikalo skubėti.
— Jie… jie daro dalykus…
Visiškai susipainiojusi Gyvatė suraukė antakius ir tarė:
— Kokius dalykus? Kas tie jie?
— Jis.
— Kas? Ne Gabrielius!
Melisa, nežvelgdama Gyvatei į akis, greitai linktelėjo.
Gyvatė negalėjo įsivaizduoti Gabrieliaus ką nors tyčia užgaunant.
— Kas atsitiko? Jei jis tave užgavo, aš esu tikra, kad netyčia.
Melisa spoksojo į Gyvatę. Ji tarė paniekinančiu balsu:
— Man jis nieko nepadarė.
— Melisa, brangioji, iš to, ką tu pasakei, aš nesupratau nė žodžio. Jei Gabrielius tau nieko nepadarė, kodėl taip nusiminei, kai jį pamatei? Jis tikrai labai mielas.
Galbūt Melisa girdėjo apie Lei ir jaudinosi dėl Gyvatės.
— Jis verčia jus eiti su juo į lovą.
— Tai mano lova.
— Jokio skirtumo, kieno lova. Rasas negali rasti, kur aš miegu, bet kartais…
— Rasas?
— Aš ir jis. Jūs ir visi kiti.
— Palauk, — tarė Gyvatė. — Rasas verčia tave eiti su juo į lovą? Kai tu nenori? — Tai buvo kvailas klausimas, ji suprato, bet geresnio sugalvoti negalėjo.
— Noriu! — su pasišlykštėjimu tarė Melisa.
Negalėdama patikėti, Gyvatė ramiai paklausė:
— Ar jis verčia tave daryti dar ką nors?
— Sakė, kad nustos skaudėti, bet taip ir nenustojo…
Mergaitė paslėpė veidą ant kelių.
Su gailesčiu ir pasibjaurėjimu Gyvatė puikiai suprato, ką Melisa jai bandė pasakyti. Gydytoja apkabino mergaitę ir ją plekšnojo, glostė jos plaukus, kol galiausiai, lyg bijodama, kad kažkas pastebės ir lieps sustoti, Melisa apsikabino Gyvatę ir verkė prisiglaudusi prie jos pečių.
— Tau nereikia daugiau man pasakoti, — tarė Gyvatė. — Iškart nesuvokiau, bet dabar supratau. O, Melisa, neturėtų taip būti. Negi tau niekas to niekad nesakė?
— Jis sakė, kad man pasisekė, — sušnabždėjo Melisa. — Jis sakė, kad turėčiau būti dėkinga, jog jis mane liečia.