Melisa pradėjo stipriai drebėti.
Gyvatė sūpavo mergaitę savo glėbyje.
— Jam pasisekė, — tarė gydytoja. — Jis buvo laimingas niekam nežinant.
Atsidarė durys ir Gabrielius pažvelgė vidun — Gyvate? O, štai kur tu.
Gabrielius ėjo jos link, o nuo jo auksinio kūno spindėjo šviesa. Krūptelėjusi Melisa pažvelgė į jį. Gabrielius sustojo, jo veide atsirado nuostaba ir siaubas. Melisa vėl paslėpė galvą ir, drebėdama nuo bandymo sulaikyti verkimą, dar tvirčiau įsikibo į Gyvatę.
— Kas?
— Grįžk į lovą.
Gydytoja tarė daug griežčiau, nei to norėjo, bet negrabiai.
— Kas vyksta? — graudžiai paklausė Gabrielius, suraukęs antakius jis pažvelgė į Melisą.
— Išeik! Aš pakalbėsiu su tavimi rytoj.
Gabrielius pradėjo prieštarauti, pamatė, kaip pasikeitė Gyvatės išraiška, nutilo ir išėjo iš kambario. Ilgą laiką Melisa ir gydytoja sėdėjo tyloje. Melisos kvėpavimas lėtai rimo ir darėsi vienodesnis.
— Matote, kaip žmonės į mane žiūri?
— Taip, brangioji. Matau.
Po Gabrieliaus reakcijos Gyvatė sunkiai galėjo įsivaizduoti, kad ir toliau galės per rožinius akinius žiūrėti į žmonių toleranciją. Bet dabar gydytoja dar labiau tikėjosi, jog Melisa apsispręs išvykti. Bet kas būtų geriau. Bet kas.
Gyvatės pyktis didėjo lėtu, pavojingu ir neišsenkančiu būdu. Randuotas, įskaudintas ir išgąsdintas vaikas turėjo tokią pačią teisę į švelnų susipažinimą su seksu, kaip ir koks kitas gražus, savimi pasitikintis vaikas, gal net ir didesnę teisę. Bet Melisa tik buvo labiau randuota, užgauta ir išgąsdinta. Ir pažeminta. Gyvatė laikė mergaitę ir ją sūpavo. Melisa prie jos glaudėsi kaip daug mažesnis vaikas.
— Melisa…
— Taip, ponia.
— Rasas — blogas žmogus. Jis tave įskaudino taip, kaip joks geras žmogus nieko neskaudintų. Aš tau pažadu, jis daugiau tavęs neskaudins.
— Koks skirtumas, ar tai jis, ar kas nors kitas?
— Pameni, kokia tu buvai nustebusi, kad kažkas bandė mane apiplėšti?
— Bet tai buvo keistuolis. Rasas — ne keistuolis.
— Keistuolių yra daugiau nei tokių žmonių kaip Rasas.
— Tas kitas irgi kaip Rasas. Jums reikėjo būti su juo.
— Ne, man nereikėjo. Aš jį pakviečiau likti su manimi. Yra dalykų, kuriuos žmonės gali padaryti vieni dėl kitų…
Melisa pakėlė žvilgsnį. Gyvatė nesuprato, ar jos išraiška slėpė susidomėjimą, ar rūpestį, ar jos veidas toks sustabarėjęs nuo siaubingo nudegimo rando. Pirmą kartą Gyvatė pamatė, kad randas tęsėsi ir po mergaitės apykakle. Gyvatė pajuto, kaip jos veide neliko kraujo.
— Ponia, kas negerai?
— Pasakyk man šį tą, brangioji. Kaip labai tu nudegei? Kur randai?
Melisos dešinė akis susiaurėjo; tik tiek jau išėjo iš antakių suraukimo.
— Mano veide.
Mergaitė atsitraukė ir palietė savo raktikaulį į kairę nuo gerklės.
— Čia.
Mergaitės rankos judėjo krūtine žemyn iki šonkaulių apačios, tuomet iki šono.
— Iki čia.
— Žemiau nėra?
— Ne. Ilgą laiką mano ranka nejudėjo.
Melisa pasukiojo petį: jis nebuvo suluošintas, nors turėjo būti.
— Man pasisekė. Jei būtų buvę blogiau ir aš nebūčiau galėjusi jodinėti, tuomet niekam neapsimokėtų manęs laikyti gyvos.
Su palengvėjimu Gyvatė lėtai atsikvėpė. Jai teko matyti taip sunkiai apdegusių žmonių, kurie būdavo netekę lyties, jiems nebuvo likę nei išorinių organų, nei galimybės maloniems pojūčiams. Už tai, ką Melisa jai pasakė, Gyvatė dėkojo viso pasaulio visų žmonių visiems dievams. Rasas Melisą užgavo, bet jai skaudėjo ne todėl, kad gaisras sunaikino visus pojūčius, išskyrus skausmą, o todėl, kad ji vaikas, o Rasas stambus, brutalus suaugęs vyras.
— Žmonės gali daryti kitiems žmonėms dalykus, kurie jiems abiem suteikia malonumo, — tarė Gyvatė. — Štai todėl Gabrielius ir aš buvome kartu. Aš norėjau, kad jis liestų mane, o jis norėjo, kad aš liesčiau jį. Bet kai kas nors liečia kitą žmogų, negalvodamas, kaip tas jaučiasi — prieš jo valią!
Gyvatė nutilo, nes negalėjo suprasti, kaip kažkas gali būti toks iškrypęs, kad seksualumą paverstų prievarta.
— Rasas — negeras žmogus, — darkart pakartojo gydytoja.
— Tas kitas jūsų neskaudino?
— Ne. Mums buvo malonu.
— Gerai, — nenoriai tarė Melisa.
— Aš tau galiu parodyti.
— Ne! Prašau, nerodykite.
— Nesijaudink, — tarė Gyvatė. — Nesijaudink. Nuo dabar niekas nevers tavęs daryti to, ko tu nenori.
— Ponia Gyvate, jūs jo negalite sustabdyti. Aš negaliu jo sustabdyti. Jūs turite išvykti, aš turiu likti čia.
Gydytoja buvo mąsčiusi, kad bet kas būtų geriau nei pasilikti čia. Bet kas. Net tremtis. Kaip svajonė, kurios ji siekia, klausimai užplūdo Gyvatės mintis ir ji juokėsi iš savęs ir verkė, kad anksčiau jų nepamatys.
— Ar tu keliautum su manimi, jei galėtum?
— Keliaučiau su jumis?
— Taip.
— Ponia Gyvate!..
— Gydytojai vaikus įsivaikina, ar žinojai tai? Anksčiau to nesuvokiau, bet jau seniai ko nors ieškau.
— Bet jūs galėtumėte įsivaikinti bet ką.
— Aš noriu tavęs, jei leisi man būti tavo mama.
Melisa puolė prie Gyvatės.
— Jie niekad manęs neišleis, sušnabždėjo mergaitė. — Aš bijau.
Gyvatė glostė Melisos plaukus ir pro langą žiūrėjo į tamsą, į slėnyje išsibarsčiusias šviesas, į gražų Kalnapusį. Po kiek laiko, visai prieš užmigdama, Melisa sušnabždėjo:
— Aš bijau.
Gyvatė pabudo nuo pirmų raudonos ryto saulės spindulių. Melisos nebebuvo. Ji tikriausiai išsmuko ir grįžo atgal į arklides, o Gyvatė dėl jos jaudinosi.
Gydytoja atsikėlė nuo sofos prie lango ir, pečius apsivyniojusi antklode, nuėjo atgal į savo kambarį. Bokšte buvo tylu ir vėsu. Gyvatės kambarys — tuščias. Ir gerai, kad Gabrieliaus nebuvo, nes jis suerzino gydytoją, o ji nenorėjo be reikalo išlieti savo pykčio. Ne Gabrielius to nusipelnė ir Gyvatė turėjo kur geriau tą pyktį panaudoti. Nusipraususi ji rengėsi žiūrėdama į slėnį. Rytinių viršūnių šešėliai vis dar dengė didžiąją slėnio dalį. Gyvatei bestebint, tamsa pasitraukė nuo arklidžių ir geometrinių, aptvertų baltomis tvoromis, pievų. Visur vyravo ramuma.
Staiga iš šešėlio į saulės šviesą žengė žirgas. Milžiniškai pailgėjęs jo šešėlis tęsėsi nuo kanopų ir žingsniavo per žibančią rasą. Tai buvo didelis keršas eržilas, o ant jo nugaros sėdėjo Melisa.
Eržilas atjojo į centrą ir tolygiai judėjo per lauką. Gyvatė taip pat norėjo joti rytą ir jausti vėją ant savo veido; ji beveik galėjo girdėti tuščiavidurį kanopų bildesį į žemę, užuosti šviežios žolės kvapą, matyti nuo jojimo kylančius žėrinčius rasos lašus.
Eržilas šuoliavo per lauką, jo karčiai ir uodega plaikstėsi vėjyje. Melisa pasilenkė arti žirgo gugos. Prieš juos išniro viena iš akmeninių sienų.
Įsitikinusi, kad Melisa nebesuvaldė eržilo, Gyvatė sulaikė kvapą. Eržilas niekaip nesulėtino žingsnio. Gydytoja pasilenkė į priekį, tarsi galėtų juos pasiekti ir sustabdyti dar prieš arkliui numetant mergaitę prie sienos. Gyvatė matė, kad eržilas įsitempęs, bet Melisa sėdėjo nejudėdama bei rami. Eržilas surimtėjo ir peršoko per barjerą jo nepaliesdamas.
Po kelių šuolių eržilas sulėtino tempą; kelis žingsnius jis dar bėgo risčia, o tada oriai, įspūdingai ėjo arklidžių link, tarsi jis, kaip ir Melisa, visai neskubėtų ten grįžti.