Jei Gyvatė abejojo nors kuo nors, ką jai Melisa buvo sakiusi, dabar abejonių jau nebuvo. Gydytoja neabejojo, kad Rasas smurtavo prieš mergaitę: Melisos sielvartas ir sutrikimas per daug realiai atrodė. Gyvatė svarstė, ar svajonė pajodinėti Gabrieliaus žirgu atrodė suprantama, bet ji buvo taip pat ir reali ir tai privertė gydytoją suprasti, kaip gali būti sunku išlaisvinti jos jaunąją draugę. Rasui Melisa naudinga ir jis jos nenorės paleisti. Gyvatė bijojo kreiptis tiesiai į merą, su kuriuo ji nesutarė, ir pareikšti, koks Rasas iškrypęs. Kas ja patikėtų? Dienos šviesoje ir ji pati sunkiai patikėtų, kad tokie dalykai galėtų vykti, o Melisa per daug išgąsdinta, jog tiesiogiai apkaltintų Rasą. Gyvatė jos nekaltino.
Gydytoja nuėjo į kitą bokštą ir pasibeldė į mero duris. Kai beldimo garsas nuaidėjo tuščiuose koridoriuose, Gyvatė suvokė, koks dar ankstyvas metas. Bet jai nelabai tai rūpėjo; gydytoja nebuvo nusiteikusi mandagiems pokalbiams.
Brajanas atidarė duris.
— Taip, ponia?
— Atėjau pasikalbėti su meru apie mano atlygį.
Nusilenkdamas Brajanas įleido Gyvatę vidun.
— Jis nemiega. Esu tikras, jis jus priims.
Išgirdusi, kad meras galėtų jos ir nepriimti, Gyvatė kilstelėjo vieną antakį. Bet tarnas kalbėjo taip, kaip kalba žmogus, kuris gerbia kitą žmogų, nepaisant visų kitų aplinkybių. Brajanas nenusipelnė gydytojos pykčio.
— Meras nemiegojo visą naktį, — tarė Brajanas, lydėdamas Gyvatę į kambarį bokšte. — Šašas labai peršti — gal jūs galėtumėt?..
— Jei nėra infekcijos, tai reikia kreiptis ne į mane, o į vaistinę, — šaltai atsakė Gyvatė.
Brajanas atsisuko į gydytoją ir tarė:
— Bet, ponia…
— Aš pakalbėsiu su juo viena, Brajanai. Gal būtumėte malonus ir nusiųstumėte ką nors, kas pakviestų arklidžių prižiūrėtoją ir Melisą?
— Melisą?
Dabar jau Brajano eilė suraukti antakį.
— Tą raudonplaukį vaiką?
— Taip.
— Ponia, ar jūs tikra, kad norite, jog ji ateitų čia?
— Padarykite tai, ko prašau.
Brajanas lengvai nusilenkė, jo veidas vėl buvo su idealaus tarno kauke. Gyvatė praėjo pro Brajaną į mero kambarį.
Iškreiptu veidu meras gulėjo lovoje, aplink jį ir ant žemės mėtėsi krūvos paklodžių bei antklodžių. Nuo jo kojos nusmuko tvarsčiai ir bintas, todėl matėsi rudas šašas. Su malonumo bei palengvėjimo išraiška meras lėtai kasėsi žaizdą.
Pamatęs Gyvatė, meras, kaltai šypsodamasis, bandė atgal užtraukti tvarsčius.
— Tikrai niežti, — tarė meras. — Manau, tai reiškia, kad žaizda gyja?
— Kasykitės, kiek tik norit, — tarė Gyvatė. — Po dviejų dienų, kai ją vėl užkrėsite, manęs čia nebebus.
Meras patraukė ranką ir padėjo atgal ant pagalvės. Nerangiai bandydamas ištiesinti patalynę, vėl susinervinęs meras apsidairė aplink.
— Kur Brajanas?
— Jis daro man paslaugą.
— Mat kaip.
Mero tone Gyvatė pajuto dar daugiau susierzinimo, bet jis nusuko temą.
— Dėl ko atėjai?
— Dėl atlygio.
— Žinoma — man pačiam reikėjo jį atnešti. Aš nemaniau, kad taip greitai mus paliksi, brangioji.
Gyvatė neapkentė meilumo iš žmonių, kurie jai nebuvo mieli. Gruma tikriausiai jai šiuos žodžius sakė penkiasdešimt kartų, šimtą kartų per dieną ir taip neerzino, kaip erzina mero žodžiai.
— Nežinau nė vieno miesto, kuris atsisakytų Kalnapusio valiutos, — tarė meras. — Jie žino, kad mes niekad nefalsifikuojam monetų. Tačiau mes galime tau sumokėti brangiais akmenimis, jei pageidauji.
— Man nereikia nei vieno, nei kito, — atsakė Gyvatė. — Man reikia Melisos.
— Melisos? Pilietės? Gydytoja, man prireikė dvidešimties metų, kad įveikčiau Kalnapusio, kaip vergystės vietos, reputaciją. Mes išlaisviname vergaujančius tarnus, mes jų neimam į vergiją.
— Gydytojams nereikia tarnų vergų. Man reikėjo pasakyti, kad noriu jos laisvės. Ji nori keliauti su manimi, bet jūsų arklidžių prižiūrėtojas Rasas — kaip jūs tai vadinate? — jos saugotojas.
Meras spoksojo į Gyvatę.
— Gydytoja, aš negaliu liepti žmogui išsiskirti su savo šeima.
Gyvatė prisivertė nereaguoti. Ji nenorėjo aiškinti savo pasišlykštėjimo. Kai gydytoja neatsakė, meras nesusilaikė, patrynė koją ir vėl patraukė ranką nuo tvarsčio.
— Tai labai sudėtinga. Ar tu tikrai nenori pasirinkti ko nors kito?
— Jūs nesutinkate su mano prašymu?
Meras suprato, kad Gyvatės tonas slėpė baimę; vyras palietė varpelį ir Brajanas vėl buvo čia.
— Nusiųsk Rasui žinutę. Paprašyk jo ateiti, kai tik galės. Jis turi atsivesti ir vaiką.
— Gydytoja to jau paprašė, sere.
— Supratau.
Kai Brajanas pasitraukė, meras pažiūrėjo į Gyvatę.
— O jei jis atsisakys vykdyti jūsų reikalavimus?
— Kiekvienas turi teisę atsisakyti sumokėti gydytojai, — tarė Gyvatė. — Ginklus mes nešiojamės tik gynybai ir niekad negąsdiname. Bet mes neiname ten, kur mūsų nelaukia.
— Turite galvoje, kad jūs neinate į tas vietas, kurios jūsų nepamalonina?
Gyvatė gūžtelėjo pečiais.
— Atėjo Rasas, sere, — tarpduryje tarė Brajanas.
— Pasakyk jam, jog užeitų.
Gyvatė įsitempė, bandydama užgniaužti savo nepasitenkinimą ir pasipriešinimą. Į kambarį įėjęs didelis vyras pasijuto nejaukiai. Rašo plaukai buvo drėgni ir bet kaip sukelti į viršų. Prižiūrėtojas lengvai nusilenkė merui.
Už Rašo, prie Brajano, droviai stovėjo Melisa. Senasis tarnas įvedė mergaitę į kambarį, bet ji nepakėlė akių.
— Viskas gerai, vaike, — prabilo meras. — Tu čia ne dėl bausmės.
— Kažin, ar taip ką nors padrąsinsit! — piktai pastebėjo Gyvatė.
— Gydytoja, prašom prisėsti, — maloniai tarė meras. — Rasai?..
Meras linktelėjo į dvi kėdes.
Su nepasitenkinimu žiūrėdamas į Gyvatę, Rasas atsisėdo. Brajanas tol ragino Melisą eiti į priekį, kol ji atsidūrė tarp Gyvatės ir Rašo, bet jos žvilgsnis buvo prilipęs prie grindų.
— Rasas yra tavo saugotojas, — tarė meras. — Ar teisingai pasakiau?
— Taip, — sušnabždėjo mergaitė.
Rasas ištiesė ranką ir, vienu pirštu palietęs mergaitės petį, švelniai, bet apgalvotai ją pastūmė.
— Siek tiek pagarbos, kai kalbi su meru.
— Sere.
Melisos balsas buvo švelnus ir drebėjo.
— Melisa, — tarė Gyvatė, — jis tave čia pasikvietė tam, kad paklaustų, ką tu nori daryti.
Rasas apsisuko ir tarė:
— Ką ji nori daryti? Ką tai turėtų reikšti?
— Gydytoja, — pasakė meras, šįkart labiau perspėjančiu tonu, — prašau. Rasai, yra didelė problema. Ir tik tu, mano drauge, gali man padėti.
— Aš nesuprantu.
— Zinai, gydytoja išgelbėjo mano gyvybę ir atėjo laikas jai sumokėti. Atrodo, kad ji ir tavo vaikas pamėgo viena kitą.
— Tai ką norite, jog aš padaryčiau?
— Šio pasiaukojimo aš neprašyčiau, jei tai nebūtų susiję su miesto gerove. Ir gydytoja sako, kad to nori tavo vaikas.
— Ko ji nori?
— Tavo vaiko…
— Melisos, — tarė Gyvatė.
— Jos vardas ne Melisa, — griežtai tarė Rasas. — Dabar jos vardas ne toks ir niekad toks nebuvo.
— Tuomet pats pasakyk merui, kaip ją vadini.
— Taip, kaip aš ją vadinu, jai labiausiai tinka. Ji pati tą vardą susigalvojo.
— Tuomet vardas tuo labiau jos.
— Prašau, — tarė meras. — Mes kalbame apie vaiko globą, o ne vardą.
— Jos globą? Tai viskas dėl to? Jūs norite, kad aš ją atiduočiau?