— Pasakei gan grubiai… bet teisingai.
Rasas pažvelgė į Melisą, kuri nepajudėjo, po to į Gyvatę. Gydytoja aiškiai matė, kaip prieš atsisukdamas į merą Rasas paslėpė greitą įžvalgumo ir triumfo išraišką.
— Išsiųsti ją su nepažįstamąja? Aš jos saugotojas nuo tada, kai ji čia atvyko. Jos tėvai buvo mano draugai. Kur dar ji galėtų eiti, kad būtų laiminga ir žmonės į ją nespoksotų?
— Ji čia nelaiminga, — tarė Gyvatė.
— Spoksoti į ją? Kodėl?
— Pakelk galvą, — pasakė Melisai Rasas.
Kai Melisa nepakluso, Rasas darkart liepė ir ji lėtai pakėlė akis.
Meras labiau suvaldė savo reakciją nei Gabrielius, bet vis tiek krūptelėjo. Melisa greitai nusuko akis ir vėl žiūrėjo į grindis, leisdama, kad ant veido užkristų plaukai.
— Ji nudegė per gaisrą arklidėse, sere, — pasakė Rasas. — Ji vos nemirė. Aš ja rūpinausi.
Meras pasisuko į Gyvatę ir tarė:
— Gydytoja, ar neapsigalvosi?
— Argi nesvarbu, kad ji nori keliauti su manimi? Bet kur kitur to pakaktų.
— Ar nori keliauti su ja, vaike? Rasas tau buvo geras, ar ne? Kodėl nori mus palikti?
Tvirtai suspaudusi rankas už nugaros, Melisa neatsakė. Gyvatė norėjo, kad ji kalbėtų, bet žinojo, kad taip nebus; ji buvo labai išsigandusi ir ne be reikalo.
— Ji tik vaikas, — tarė meras. — Ji negali priimti tokio sprendimo. Tai turi būti mano atsakomybė, visai kaip dvidešimties metų atsakomybė už Kalnapusio vaikų saugojimą.
— Tuomet jūs turite suprasti, kad aš dėl jos galiu padaryti daugiau nei kuris iš jūsų, — pasakė Gyvatė. — Jei ji liks čia, ji visą gyvenimą praleis besislėpdama arklidėse. Leiskite jai eiti su manimi ir jai nebereikės daugiau slėptis.
— Ji visada slėpsis, — atsakė Rasas. — Vargšė, maža randuotaveidė.
— Tu pasistengei, kad ji to nepamirštų!
— Šioje situacijoje jis nebūtinai elgėsi blogai, gydytoja, — švelniai tarė meras.
— Viskas, ką jūs, žmonės, matote — tik grožis! — sušuko Gyvatė ir žinojo, kad jie vis tiek nesupras, ką ji turėjo omenyje.
— Jai reikia manęs, — tarė Rasas. — Ar ne, mergaite? Kas daugiau tavimi pasirūpins taip, kaip aš rūpinuosi? O dabar tu nori išvykti.
Rasas papurtė galvą ir tęsė:
— Aš nesuprantu. Kodėl ji galėtų norėti išvykti? Ir kodėl jums jos reikia?
— Tai puikus klausimas, gydytoja, — pasakė meras. — Kodėl tu nori šito vaiko? Žmonės gali pradėti kalbėti, neva mums negana pardavinėti gražius vaikus, tai dar imsime dalinti luošius.
— Ji negali praleisti viso gyvenimo slapstydamasi, — atsakė Gyvatė. — Ji talentinga mergaitė, protinga ir drąsi. Aš galiu jai padėti įgyti profesiją. Galiu padėti tapti kažkuo, apie ką nespręs vien tik iš jos randų.
— Gydytoja?
— Tai įmanoma, jei ji to norės.
— Taip, žinoma. Kas dar?
Meras pasisuko į Rasą ir tarė:
— Būtų labai gerai, jei vienas iš Kalnapusio gyventojų taptų gydytoju.
— Ji nebus laiminga išvykusi iš čia, — tarė Rasas.
— Argi nenorite daryti to, kas geriausia vaikui?
Mero balsas sušvelnėjo iki pataikavimo.
— Argi geriausia ją išsiųsti toli nuo namų? Ar išsiųstumėt savo… — Rasas nutilo ir ėmė balti.
Meras atsigulė ant pagalvės.
— Ne, aš savo vaiko neišsiųsčiau. Bet jei jis norėtų išvykti, aš jį išleisčiau.
Meras liūdnai nusišypsojo Rasui ir tęsė:
— Mes su tavimi turime panašių problemų, mano drauge. Ačiū, kad priminei.
Meras pasikišo rankas po galva ir ilgą laiką žiūrėjo į lubas.
— Jūs negalite jos išsiųsti, — paprieštaravo Rasas. — Tai tas pats, lyg parduotumėt ją kaip tarnaitę vergę.
— Rasai, mano drauge, — švelniai tarė meras.
— Nesistenkite man pasakyti kitaip. Aš geriau žinau ir žinos visi kiti.
— Bet galimybės…
— Negi tikite, kad kas nors šitam mažam, varganam vaikui suteiks galimybę būti gydytoja? Kvaila mintis.
Melisa, kaip visada slėpdama savo jausmus, greitai vogčiomis pažvelgė į Gyvatę ir vėl nuleido žvilgsnį.
— Man nepatinka, kai mane vadina melage, — įgėlė gydytoja.
— Gydytoja, Rasas norėjo pasakyti šiek tiek kitaip. Nusiraminkime visi. Mes nekalbame apie išvaizdą taip, kaip iš tikrųjų yra. Išvaizda labai svarbi ir ji yra tai, kuo žmonės tiki. Aš turiu į tai atsižvelgti. Negalvokite, kad man lengva. Daugiau nei vienas jaunas kurstytojas — ir kas nors ne toks jaunas — iškraustytų mane iš namų, jei aš tik suteikčiau galimybę. Nesvarbu, jog aš čia jau dvidešimt metų. Vergystės mokestis.
Meras papurtė galvą.
Gyvatė matė, kad meras vėl save įtikino nesutikti ir tolo nuo sutikimo. Rasas gerai žinojo, kokie argumentai geriausiai paveiks merą, o Gyvatė tikėjosi, kad ja pasitikės ar bent jau netrukdys jai. Bet galimybė, jog gydytojai nevyks į Kalnapusį, atrodė tikrai didelė problema, nes per pastaruosius metus gydytojai čia labai retai lankosi.
Jei meras galėjo rizikuoti priimdamas jos ultimatumus, Gyvatė negalėjo leisti jiems įsigalioti. Gydytoja negalėjo Melisos palikti su Rasų dar vienai dienai, vienai valandai; Gyvatė jai sukėlė per daug pavojaus. Blogiausia, kad gydytoja parodė, jog jai nepatinka prižiūrėtojas, ir meras galėjo ja nepatikėti. Net jei ir Melisa apkaltintų jį, nėra jokių įrodymų. Gyvatė beviltiškai bandė atrasti kokį kitą būdą, kaip išlaisvinti Melisą; ji tikėjosi, kad dar neprarado šansų tiesiogiai ją išlaisvinti.
Gydytoja prabilo kaip galėdama ramiau:
— Aš atsiimu savo prašymą.
Melisai užėmė kvapą, bet ji nepakėlė žvilgsnio. Mero veide pasirodė palengvėjimas, o Rasas atsisėdo atgal ant kėdės.
— Su viena sąlyga, — tarė Gyvatė.
Ji nutilo tam, kad tinkamai parinktų žodžius ir pasakytų tai, ką galima įrodyti.
— Su viena sąlyga. Kai Gabrielius išvyks, jis keliaus į šiaurę. Leiskite Melisai keliauti su juo iki Vidurkelio.
Gyvatė nieko nesakė apie Gabrieliaus planus, nes tai tik jo reikalas.
— Ten gyvena puiki moterų mokytoja ir ji pasirūpins bet kuo, kam reikia saugumo.
Maža, šlapia dėmė ant Melisos marškinių paplatėjo, kai nuo jos veido ašaros krito ant šiurkščios medžiagos. Gyvatė skubėjo tęsti.
— Leiskite Melisai keliauti su Gabrieliumi. Jos mokymas gali užtrukti ilgiau, nes ji pradeda būdama daug vyresnė. Bet tai dėl jos sveikatos ir saugumo. Net jei Rasas ją myli, — Gyvatė vos nepaspringo tardama žodžius, — myli ją per daug, kad atiduotų gydytojams, jis jos nuo šito nesulaikys.
Rausvas Rašo veidas pabalo.
— Vidurkelis? — susiraukė meras. — Mes ir čia turime puikių mokytojų. Kodėl jai reikia vykti į Vidurkelį?
— Žinau, kad jūs vertinate grožį, — tarė Gyvatė, — bet aš manau, jūs taip pat vertinate kontroliavimąsi. Leiskite Melisai to išmokti, net jei tam, kad rastų mokytoją, jai tektų iškeliauti.
— Nori pasakyti, jog šitas vaikas nėra buvęs pas mokytoją?
— Aišku, kad buvo! — sušuko Rasas. — Tai tik apgaulė, norint išvilioti iš mūsų mergaitę! Manote, kad galite atkeliauti ir viską aplink pakeisti taip, jog jums tiktų? — Rasas rėkė ant Gyvatės. — Dabar galvojate, kad žmonės patikės bet kuo, ką jūs ir jūsų mažas vaikiščias sugalvos apie mane? Visi kiti bijo jūsų ir jūsų gleivėtų roplių, bet aš nebijau. Nagi, uždėkite vieną ant manęs ir aš jį sutraiškysiu.
Staiga Rasas nutilo ir pažvelgė į kairę, į dešinę, lyg būtų pamiršęs, kur esąs. Jis jokiu būdu negalėjo dramatiškai išeiti.