— Tau nereikia saugotis gyvačių, — tarė gydytoja.
Ignoruodamas Rasą, ignoruodamas Gyvatę, meras pasilenkė prie mergaitės.
— Vaikeli, ar buvai pas moterų mokytoją?
Melisa dvejojo, bet galiausiai atsakė:
— Aš nežinau, kas tai yra.
— Niekas jos nepriimtų, — tarė Rasas.
— Nenusišnekėk. Mūsų mokytojai žmonių neatstumia. Vedei ją pas mokytoją ar ne?
Rasas žiūrėjo sau į kelius ir daugiau nieko nesakė.
— Labai lengva patikrinti.
— Ne, sere.
— Ne! Ne?
Meras nusiklojo antklodę ir, svyruodamas, bet išsilaikydamas ant kojų, atsistojo. Meras atsistojo prie Rašo, stambus vyras prieš kitą stambų vyrą, du gražūs padarai vienas prieš kitą, vienas gyvybingas, kitas išbalęs prieš kito įniršį.
— Kodėl ne?
— Jai nereikia mokytojo.
— Kaip drįsti taip elgtis?
Meras lenkėsi tol, kol Rasas, bandydamas atitolti, prisispaudė prie kėdės.
— Kaip drįsti jai sukelti pavojų? Kaip gali ją pasmerkti nemokšiškumui ir nepatogumui!
— Pavojaus jai nėra! Jai nereikia saugotis — ar jūs ją kada nors liestumėte?
— Tu lieti mane!
Melisa nubėgo prie Gyvatės ir prie jos prisiglaudė. Gyvatė tvirtai apkabino vaiką.
— Tu…
Meras loštelėjo ir žengė atgal. Tyliai pasirodęs Brajanas prilaikė merą, kad šis nenugriūtų.
— Ką ji norėjo pasakyti, Rasai? Kodėl ji taip bijo?
Rasas papurtė galvą.
— Liepkite jam tai pasakyti! — atsisukusi sušuko Melisa. — Liepkite jam!
Meras atšlubavo prie mergaitės ir nerangiai pasilenkė prie jos. Jis žvelgė tiesiai į Melisos veidą. Nė vienas iš jų nekrūptelėjo.
— Aš žinau, kad tu jo bijai, Melisa. Kodėl jis tavęs taip bijo?
— Todėl, kad ponia Gyvatė manimi tiki.
Meras atsitraukė giliai atsidusęs.
— Ar tu jo norėjai?
— Ne, — sušnabždėjo mergaitė.
— Nedėkingas, mažas vaikigali! — suriko Rasas. — Pagiežinga, bjauri išpera! Kas be manęs tave kada nors liestų?
Meras nekreipė dėmesio į Rasą ir paėmė Melisą už rankos.
— Nuo šiol tavo saugotoja yra gydytoja. Tu gali keliauti su ja.
— Ačiū. Ačiū, sere.
Meras vėl atsistojo.
— Brajanai, surask mergaitės saugojimo dokumentus miesto užrašuose — sėskis, Rasai, ir Brajanai, man reikia, kad į miestą nuvežtum žinutę. Taisytojui.
— Tu vergvaldys, — subambėjo Rasas. — Štai taip tu vagi vaikus. Žmonės su…
— Užsičiaupk, Rasai.
Meras buvo išsekęs beveik iki kvapo netekimo ir išbalęs.
— Aš negaliu tavęs ištremti. Aš turiu prisiimti atsakomybę apsaugoti kitus žmones. Kitus vaikus. Tavo bėdos dabar — mano bėdos ir jas reikia išspęsti. Ar pasikalbėsi su taisytojais?
— Man jų nereikia.
— Ar eisi savo noru, ar nori būti teisiamas?
Rasas lėtai atsisėdo atgal į kėdę ir galiausiai linktelėjo.
— Savo noru, — tarė prižiūrėtojas.
Gyvatė atsistojo, ji buvo apkabinusi Melisą per pečius, o ši gydytoją per liemenį, mergaitė taip pat buvo pasukusi galvą, kad rando beveik nesimatytų. Kartu jos išėjo.
— Ačiū, gydytoja, — ištarė meras.
— Viso gero, — atsisveikino Gyvatė ir uždarė duris.
Kartu su Melisa jos ėjo per aidintį koridorių į antrąjį bokštą.
— Man buvo taip baisu, — tarė Melisa.
— Ir man. Akimirką maniau, kad man teks tave pagrobti.
Melisa pažvelgė į Gydytoją.
— Ar tikrai taip padarytumėt?
— Taip.
Akimirksnį Melisa tylėjo.
— Man labai gaila, — tarė mergaitė.
— Gaila! Ko?
— Man reikėjo jumis pasitikėti. Aš nepasitikėjau. Bet nuo dabar pasitikėsiu. Daugiau nebijosiu.
— Tu turėjai teisę bijoti, Melisa.
— Dabar nebeturiu. Daugiau nebebijosiu. Kur mes keliausime?
Pirmą kartą nuo to laiko, kai Melisa pasisiūlė pajodinėti Voveriu, jos balse skambėjo pasitikėjimas be jokios užslėptos baimės.
— Na, — tarė Gyvatė, — manau, kad tau reikėtų keliauti aukštyn į šiaurę, į gydytojų postą. Namo.
— O kaip jūs?
— Man dar reikia padaryti vieną dalyką, kad galėčiau keliauti namo. Nesijaudink, beveik pusę kelio galėsi keliauti su Gabrieliumi. Parašysiu laišką, kurį turėsi nunešti, ir josi Voveriu. Jie žinos, kad aš tave atsiunčiau.
— Aš geriau eisiu su jumis.
Suprasdama, kokia Melisa sukrėsta, Gyvatė sustojo.
— Aš irgi norėčiau, kad tu eitum kartu, patikėk. Bet turiu nukeliauti į Centrą, o tai gali būti pavojinga.
— Aš nebijau jokio keistuolio. Be to, jei mes kartu, galėsime stebėti.
Gydytoja jau buvo pamiršusi apie keistuolį, bet priminimas atgaivino jos atmintį.
— Taip, keistuoliai — dar viena problema. Bet artėja audros, beveik žiema. Aš nežinau, ar grįšiu iš Centro prieš žiemą.
Ir būtų geriau, jei Melisa įsikurtų poste prieš Gyvatei grįžtant, nes kelionė gali ir nepasisekti. Tuomet, net jei gydytojai tektų iškeliauti, Melisa galėtų pasilikti.
— Audros man nerūpi, — paprieštaravo Melisa. — Aš nebijau.
— Žinau, kad nebijai. Tiesiog nėra jokios priežasties tau rizikuoti.
Melisa neatsakė. Gyvatė priklaupė ir atgręžė vaiką į save.
— Negi galvoji, kad aš dabar bandau tavęs vengti?
Po kelių akimirkų Melisa tarė:
— Aš nežinau, ką galvoti, ponia Gyvate. Jūs sakėte, jei aš čia nebegyvensiu, galėsiu pati už save atsakyti ir daryti tai, kas, mano manymu, gerai. Bet nemanau, jog gerai jus palikti su keistuoliu ir audromis.
Gyvatė vėl atsitūpė.
— Tikrai visa tai sakiau. Aš taip ir galvoju.
Gydytoja pažvelgė į savo randuotas rankas, atsiduso ir vėl pažvelgė į Melisą.
— Geriau aš tau pasakysiu tikrąją priežastį, dėl kurios noriu, kad keliautum namo. Reikėjo man tau anksčiau pasakyti.
— Kokia ta priežastis?
Melisos balse jautėsi įtampa ir susivaldymas; ir buvo pasiruošusi vėl būti įskaudinta. Gyvatė paėmė mergaitę už rankos.
— Dauguma gydytojų turi tris gyvates. Aš turiu tik dvi. Padariau kai ką kvailo ir trečią gyvatę užmušė.
Gyvatė papasakojo Melisai apie Arevino žmones, apie Steiviną, apie Steivino jaunesnį tėvą ir Žaltį.
— Sapnų gyvačių labai mažai, — kalbėjo Gyvatė. — Sunku jas veisti. Iš tikrųjų mes jų neveisiame, tiesiog laukiame ir tikimės, kad jos veisiasi. Būdas, kai mes gauname kažko daugiau, panašu į tai, kaip aš sukūriau Voverį.
— Specialiais vaistais, — tarė Melisa.
— Kažkas panašaus.
Ateiviška sapnų gyvačių biologija nebuvo panaši nei į virusinę gerų inžineriją, nei į mikrochirurgiją. Žemės virusai negalėjo sąveikauti su chemikalais, kuriuos sapnų gyvatės naudoja vietoj DNR ir gydytojams niekaip nepavyko išgauti nieko panašaus į ateivių gyvačių virusą. Taigi gydytojai negalėjo perkelti sapnų gyvačių nuodų genų į kitą gyvatę ir dar niekam nepasisekė susintetinti visų šimtų nuodų komponentų.
— Aš sukūriau Žaltį, — tarė Gyvatė, — ir kitas keturias sapnų gyvates. Bet daugiau negaliu jų sukurti. Mano rankos nepakankamai stabilios, joms tas pats, kas vakar atsitiko mano keliui.
Kartais Gyvatė galvodavo, ar artrito priežastis buvo tiek pat psichologinė, kiek ir fizinė — reakcija į sėdėjimą laboratorijoje, trunkantį po keletą valandų, subtiliai manipuliuojant mikroskopu ir įtempiant akis, kad kiekvienoje sapnų gyvatėje surastų visus nesuskaičiuojamus vienos ląstelės branduolius. Kelerius metus Gyvatė buvo vienintelė gydytoja, kuriai pavyko transplantuoti genetinę medžiagą į neapvaisintą kiaušinėlį. Jai teko paruošti keletą šimtų, kad galiausiai gautų Žaltį ir keturis jo brolius; net ir taip jos procentas buvo geresnis už tų, kuriems irgi pavykdavo išspręsti šią užduotį. Dar niekas neatrado, kas verčia gyvates subręsti. Todėl gydytojai atsargoje turėjo sušaldytų nesubrendusių kiaušinėlių, paimtų iš mirusių sapnų gyvačių kūnų, bet niekas nesugebėjo jų klonuoti; o šaldytų atsargų, kas tikriausiai buvo sapnų gyvačių sperma, ląstelės buvo per daug subrendusios, kad apvaisintų kiaušinėlius tada, kai juos sumaišydavo mėgintuvėlyje.