— Ar dėl kokios nors priežasties Rasas galėtų užprotestuoti?
— Jis galėtų, — tarė Brajanas. — Bet aš manau, kad jis to nedarys. Jei jis teigs, jog buvo priverstas pasirašyti, jam teks pasakyti, kas jį privertė. Ir tada jis turėtų… pasiaiškinti. Manau, kad jis labiau pageidauja savanoriškai atsitraukti nei viešai.
— Gerai.
— Kai kas dar, gydytoja.
— Taip?
Brajanas padavė gydytojai sunkų maišelį. Viduje buvo gero aukso monetos. Gyvatė ironiškai pažvelgė į Brajaną.
— Jūsų atlygis, — pasakė tarnas ir pateikėjai kvitą bei parkerį pasirašyti.
— Ar meras vis dar bijo būti apkaltintas vergvaldyste?
— Taip gali nutikti, — pritarė Brajanas. — Geriausia apsisaugoti.
Gyvatė pasiėmė kvitą, pataisė į „Paimu kaip atlygį mano dukteriai už žirgų treniravimą“, pasirašė ir atidavė.
Brajanas lėtai perskaitė.
— Manau, taip geriau, — pastebėjo Gyvatė. — Taip sąžiningiau Melisos atžvilgiu, nes jei jai moka, ji nėra vergė.
— Tai dar labiau įrodo, kad jūs ją įsivaikinote, — tarė Brajanas.
— Manau, merui to pakaks.
Gydytoja įsidėjo maišelį su monetomis į kišenę ir leido gyvatėms šliaužti į savo skyrius. Tuomet gūžtelėjo pečiais.
— Gerai. Nesvarbu. Kol Melisa gali išvykti.
Staiga Gyvatė pasijuto prislėgta ir ėmė svarstyti, ar savo noru ji taip tvirtai bei arogantiškai laikėsi, kad pakeistų kitų žmonių gyvenimus ne jų naudai. Gydytoja neabejojo, jog Melisai ji padarė gera, bent jau išlaisvindama nuo Raso. Bet ar buvo geriau Gabrieliui, merui, Rasui…
Kalnapusis — turtingas miestas ir dauguma žmonių atrodė laimingi; žinoma, dabar jie buvo labiau patenkinti ir saugesni nei prieš dvidešimt metų, kai meras atėjo į valdžią. Bet ką gero tai davėjo pačio vaikams? Gyvatė džiaugėsi, kad išvyksta, ir džiaugėsi, kad išvyksta Gabrielius.
— Gydytoja?
— Taip, Brajanai?
Iš nugaros tarnas greitai palietė gydytojos petį ir atsitraukė.
— Ačiū.
Kai Gyvatė po akimirkos atsisuko, Brajanas jau buvo tyliai išėjęs.
Durims švelniai užsidarius, Gyvatė išgirdo dunksėjimą kieme: užsidarė kiemo priekinės durys. Gydytoja vėl pažvelgė pro langą. Apačioje Gabrielius jojo savo keršu žirgu. Gabrielius žiūrėjo į slėnį, tuomet lėtai atsisuko, kol pamatė tėvo kambario langą. Jis ilgą laiką į jį žiūrėjo. Gyvatei nereikėjo žiūrėti į kitą bokštą, nes iš jaunuolio stebėjimo buvo aišku, kad jo tėvas nepasirodė.
Gabrieliaus pečiai nusviro, bet jis atsitiesė, o kai pažvelgė į Gyvatės langą, atrodė ramus. Gabrielius pamatė gydytoją ir liūdnai, smerkdamas save, nusišypsojo. Gyvatė jam pamojavo. Gabrielius jai irgi.
Po kelių minučių Gyvatė vis dar stebėjo, kaip keršas žirgas mosikavo juodai balta uodega ir dingo už paskutinio matomo šiaurinės ribos tako posūkio. Kieme pasigirdo kitų kanopų bildėjimas. Mintimis gydytoja grįžo prie savo kelionės. Jodama Voveriu ir vesdama Greituolę, Melisa pamojavo Gyvatei. Ši nusišypsojusi linktelėjo, ant peties užsimetė nešulinius balnus, pasiėmė gyvačių lagaminą ir nuėjo pas savo dukrą.
Arevinas ant veido jautė vėsų ir švarų vėją. Jis buvo dėkingas už kalnų klimatą be dulkių, karščio bei smėlio. Prie viršūnės perėjos Arevinas stovėdamas šalia savo žirgo žiūrėjo į kaimą, kuriame užaugo Gyvatė. Žemė buvo šviesi bei labai žalia, o Arevinas juto ir girdėjo didelius tekančio vandens kiekius. Per slėnio vidurį vinguriavo upė, per samanotus akmenis tryško upelis. Arevino pagarba gydytojai dar labiau išaugo. Gyvatės žmonės nemigravo; čia jie gyveno visus metus. Gydytoja turėtų mažai patirties su sunkiomis klimato sąlygomis, kai įžengtų į dykumą. Tai nelabai koks pasiruošimas juodo smėlio dykvietei. Pats Arevinas nebuvo pasirengęs centrinės dykumos atšiaurumui. Jo žemėlapiai buvo pasenę; nė vienas gyvas klano narys jais nebesinaudojo. Bet jie, rodydami kelią per tikras oazes, saugiai jį atvedė į kitą dykumos pusę. Jau buvo toks vėlyvas metų laikas, kad Arevinas nieko nesutiko: nieko, ko galėtų paklausti patarimo dėl geriausio maršruto, nieko, ko galėtų paklausti apie Gyvatę.
Arevinas užlipo ant žirgo ir nujojo taku žemyn į gydytojos slėnį.
Prieš patekdamas į kažkieno namus, Arevinas pasiekė mažą sodą. Sodas buvo neįprastas: tolimiausi nuo kelio medžiai visai užaugę, gumbuoti, o arčiausiai kelio augantys atrodė beveik kaip sodinukai, lyg daugelį metų kasmet būtų pasodinami keli nauji medžiai. Pavėsyje, valgydamas vaisiaus gabalėlį, juokėsi keturiolikos ar penkiolikos metų jaunuolis. Kai Arevinas sustojo, jaunas žmogus pakėlė žvilgsnį, atsistojo ir pajudėjo Arevino link. Arevinas paspartino savo žirgą joti per žolėtą pievos kraštą. Jie susitiko maždaug penkerių ar šešerių metų amžiaus medžių eilėje.
— Labas, — ištarė jaunasis vyras.
Jaunuolis paėmė kitą vaisiaus gabalėlį ir ištiesė jį Arevinui.
— Suvalgysi kriaušę? Persikų ir vyšnių jau seniai nebėra, o apelsinai dar ne visai prinokę.
Arevinas tai matė: iš tikrųjų ant kiekvieno medžio augo skirtingų formų vaisiai, bet jų visų lapai buvo vienodi. Arevinas netvirtai ištiesė ranką, norėdamas paimti kriaušę, ir svarstė, ar žemė, ant kurios auga medžiai, neužnuodyta.
— Nesijaudink, — pasakė jaunuolis. — Ji ne radioaktyvi. Čia aplinkui nėra kraterių.
Po šių žodžių Arevinas atitraukė ranką. Jis neištarė nė žodžio, o vis tiek atrodė, kad vaikinas žino viską, ką jis galvoja.
— Aš pats sukūriau medį, o aš niekad nedirbu su karštais mutagenais.
Arevinas nenutuokė, apie ką kalbėjo jaunuolis, tik atrodė, jog tikino, kad suvalgyti vaisių nėra pavojinga. Arevinas norėjo suprasti berniuką taip, kaip šis jį suprato. Nenorėdamas pasirodyti nemandagus, Arevinas paėmė kriaušę.
— Ačiū.
Kadangi jaunuolis vylingai stebėjo Areviną, jis atsikando vaisiaus. Kriaušė buvo saldi ir kartu rūgšti bei labai sultinga. Arevinas darkart atsikando.
— Labai skani, — pagyrė Arevinas. — Aš dar niekad nemačiau augalo, ant kurio augtų keturios skirtingos vaisių rūšys.
— Pirmas projektas, — paaiškino berniukas ir mostelėjo į medžius. — Mes visi darome tą patį. Gan naivu, bet tai tradicija.
— Suprantu, — tarė Arevinas.
— Aš vardu Fedas.
— Man garbė su tavimi susipažinti, — pasakė Arevinas. — Aš ieškau Gyvatės.
— Gyvatės! — Fedas suraukė antakius. — Man atrodo, kad tu be reikalo atkeliavai tokį kelią. Jos čia nėra. Nebus dar keletą mėnesių.
— Bet aš negalėjau su ja prasilenkti.
Fedo malonią ir paslaugią išraišką pakeitė susirūpinimas.
— Nori pasakyti, ji jau keliauja namo? Kas atsitiko? Ar jai viskas gerai?
— Buvo, kai paskutinį kartą ją mačiau.
Jeigu nieko neatsitiko, ji daug anksčiau už Areviną turėjo pasiekti namus. Areviną užplūdo mintis apie nelaimes, nepanašias į angių įkandimus, kurioms ji neatspari.
— Ei, ar tau viskas gerai?
Fedas stovėjo šalia Arevino ir prilaikė jo alkūnę.
— Taip, — atsakė Arevinas, bet jo balsas virpėjo.
— Ar tu sergi? Aš dar nebaigiau savo apmokymų, bet kuris nors kitas gydytojas galėtų tau padėti.
— Ne, ne, aš nesergu. Tačiau niekaip negaliu suprasti, kaip galėjau šią vietą pasiekti anksčiau už ją.
— Bet kodėl ji grįžta mano taip anksti?