Arevinas pažvelgė į ryžtingą jaunuolis, kuris dabar atrodė toks pat susirūpinęs, kaip ir jis pats.
— Nemanau, kad aš turėčiau už ją pasakoti jos istoriją, — tarė Arevinas. — Gal aš geriau pasikalbėsiu su jos tėvais. Ar parodysi man, kur jie gyvena?
— Parodyčiau, jei galėčiau, — atsakė Fedas. — Tik ji jų neturi. Ar aš netiksiu? Aš jos brolis.
— Atsiprašau, jog priverčiau tave jaudintis. Aš nežinojau, kad jūsų tėvai mirę.
— Jie nemirę. O gal ir galėtų būti mirę. Aš nežinau. Turiu galvoje, kad nežinau, kas jie tokie. Arba kas Gyvatės tėvai.
Arevinas pasijuto visiškai sutrikęs. Jis visada puikiai suprato, ką jam sakė Gyvatė. Bet nesuprato nė pusės to, ką šis jaunuolis jam pasakė prieš kelias minutes.
— Jei tu nežinai, kas tavo tėvai, o kas Gyvatės, tai kaip jūs galite būti brolis ir sesuo?
Fedas ironiškai pažvelgė į Areviną ir paklausė:
— Tu tikrai mažai žinai apie gydytojus, ar ne?
— Taip, — pajutęs, kad pokalbis darkart pasisuko nelaukta kryptimi, palinksėjo galva Arevinas. — Aš mažai žinau. Mes apie jus girdėjome, žinoma, bet Gyvatė vienintelė, kuri lankėsi mano klane.
— Aš paklausiau dėl to, — paaiškino Fedas, — kad dauguma žmonių žino, jog mes įvaikinti. Mes neturime tikrų šeimų. Mes visi viena šeima.
— Bet tu vis tiek sakei, kad esi jos brolis, lyg ji kito neturėtų.
Išskyrus mėlynas akis, o ir tos buvo visai kito atspalvio, Fedas buvo visiškai nepanašus į Gyvatę.
— Mes taip vieni apie kitus galvojame. Kai buvau vaikas, dažnai patekdavau į bėdą, o ji visada mane užstodavo.
— Suprantu.
Arevinas nulipo nuo žirgo ir svarstydamas tai, ką jam pasakė jaunuolis, pataisė apynasrį.
— Jūsų su Gyvate nesiekėja kraujo ryšys, — šnekėjo Arevinas, — bet tu jauti ypatingą ryšį su ja. Ar teisingai pasakiau?
— Taip.
Fedo nerūpestingumas išgaravo.
— Jei aš tau pasakysiu, kodėl atvykau, ar patarsi man pirmiau galvodamas apie Gyvatę, net jei tai prieštarautų tavo papročiams?
Arevinas džiaugėsi, kad jaunuolis dvejoja, nes jo atsakymas nebus impulsyvus ir emocionalus.
— Atsitiko kažkas tikrai negero, ar ne?
— Taip, — tarė Arevinas. — Ir ji kaltina save.
— Ir tu jauti ypatingą ryšį su Gyvate, ar ne?
— Taip.
— O ji su tavimi?
— Aš taip manau.
— Aš jos pusėje, — patikino Fedas. — Visada.
Arevinas atsegė žirgo apynasrį ir jį nuėmė, kad žirgas galėtų gerai apsižvalgyti. Jis atsisėjo po Fedo vaismedžiu, o vaikinas prisėdo šalia.
— Aš atvykau iš kitos vakarinės dykumos pusės, — ėmė pasakoti Arevinas. — Ten nėra gerų gyvačių, tik smėlinės angys, o jų įkandimas reiškia mirtį…
Arevinas papasakojo savo istoriją ir laukė Fedo atsakymo, bet jaunuolis ilgai tylėdamas žiūrėjo į savo randuotas rankas.
— Užmušė sapnų gyvatę, — galiausiai išlemeno Fedas.
Fedo balse girdėjosi sukrėtimas ir neviltis; nuo jo tono Arevino kūnu, beveik iki pat nepaveikiamo, kontroliuojamo centro, nubėgo šaltis.
— Tai visai ne jos kaltė, — darkart pakartojo Arevinas.
Dabar Fedas žinojo apie Arevino baimę gyvatėms ir net apie baisią Arevino sesers mirtį. Bet Arevinas gan aiškiai matė, kad Fedas nesuprato.
Vaikinas pažvelgė į Areviną ir pratarė:
— Aš nežinau, ką tau pasakyti. Tai tikrai siaubinga.
Akimirkai jaunuolis nutilo, apsidairė aplink ir ranka pasitrynė kaktą.
— Manau, kad reikėtų pakalbėti su Sidabre. Ji viena iš Gyvatės mokytojų ir dabar ji vyriausia.
Arevinas dvejojo.
— Ar tai išmintinga? Atleisk man, bet jei tu, Gyvatės draugas, negali suprasti, kaip viskas atsitiko, ar kas nors iš kitų gydytojų sugebės suprasti?
— Aš suprantu, kas atsitiko!
— Tu žinai, kas atsitiko, — tarė Arevinas. — Bet tu nesupranti kodėl. Nenoriu tavęs įžeisti, bet bijau, kad tai, ką sakau, yra tiesa.
— Tai nesvarbu, — pasakė Fedas. — Aš vis tiek noriu jai padėti. Sidabre sugalvos ką nors.
Dailiame slėnyje, kuriame gyveno gydytojai, susipynusios dykynių ir visiškos civilizacijos vietos. Tai, kas Arevinui atrodė kaip neliestas nuostabus miškas, senas ir nesikeičiantis, tęsėsi tiek, kiek jo akys siekė, miško pradžia buvo prie šiaurinio smėlio šlaito. Kalvos, ant kurios auga dideli, seni medžiai, apačioje linksmai sukosi vėjo malūnai. Medžių ir vėjo malūnų miškai puikiai derėjo.
Postas — rami vieta, mažas miestelis, puikiai apstatytas medžio ir akmens namais. Žmonės sveikinosi su Fedu arba jam mojavo, o Arevinui linkteldavo. Vėjas atnešė negarsius žaidžiančių vaikų balsus.
Fedas paleido Arevino žirgą ganykloje, tuomet palydėjo Areviną į pastatą, didesnį už kitus ir kažkaip nutolusį nuo kitų. Viduje Arevinas nustebo, kai pamatė, kad sienos padarytos ne iš medienos, o iš glazūruotų keraminių plytelių. Net vietose be langų buvo šviesu kaip dieną, nereikėjo nei nykios mėlynos šviesos, nei švelnaus dujų lempų apšvietimo. Šiame pastate vyravo kažkoks veiklos pojūtis, visai skirtingas nuo ramaus miesto atmosferos. Per pusiau pravertas duris Arevinas matė kelis jaunus žmones, jaunesnius nei Fedas, pasilenkusius virš sudėtingų instrumentų, visiškai pasinėrusius į darbą.
Fedas mostelėjo į studentus.
— Tai laboratorijos. Mikroskopų objektyvus mes šlifuojame čia, poste. Taip pat gaminame ir savo stiklo dirbinius.
Visi žmonės, kuriuos čia matė Arevinas — ir, kai dabar pagalvojo, dauguma kaimo žmonių — arba labai jauni, arba pagyvenę. Jaunieji mokėsi, o pagyvenę mokė. Gyvatė ir kiti išvykę atlikti savo profesijos praktikos.
Fedas užlipo laiptatakiu, nuėjo į kilimu išklotą holą ir negarsiai pabeldė į duris. Jie laukė keletą minučių ir Fedui, visai ramiai stovinčiam, tai atrodė gan įprasta. Galiausiai pasigirdo malonus, gana aukštas balsas:
— Įeikite.
Palyginti su laboratorijomis, kambarys neatrodė toks atšiaurus ir paprastas. Jis buvo iškaltas medinėmis plokštėmis, o per didžiulį langą matėsi vėjo malūnai. Arevinas girdėjo apie knygas, bet pats jų nebuvo matęs. Čia dvi sienas dengė lentynos, pilnos knygų. Sena gydytoja, sėdėjusi supamoje kėdėje, ant kelių laikė knygą.
— Fedai, — linkteldama, sveikinančiu ir kartu klausiančiu tonu tarė gydytoja.
— Sidabre.
Fedas įvedė Areviną.
— Tai Gyvatės draugas. Jis atvyko iš toli, kad su mumis pasikalbėtų.
— Sėskis.
Gydytojos balsas ir rankos šiek tiek drebėjo. Ji buvo labai sena, jos sąnariai sutinę bei išsukinėti. Oda lygi, minkšta ir beveik permatoma, o skruostai ir kakta išvagoti giliomis raukšlėmis. Jos akys buvo mėlynos.
Pasekęs Fedo pavyzdžiu, Arevinas atsisėdo. Jis jautėsi nepatogiai; juk įpratęs sėdėti ant žemės sukryžiavęs kojas.
— Ką tu nori pasakyti?
— Ar jūs Gyvatės draugė? — paklausė Arevinas. — Ar tik jos mokytoja?
Arevinas pagalvojo, kad gydytoja pasijuoks iš jo, bet ji rūsčiai pažvelgė į atvykėlį.
— Jos draugė.
— Sidabre davė Gyvatei jos vardą, — paaiškino Fedas. — Negi galvojai, kad norėsiu, jog pasikalbėtum su bet kuo?
Bet vis tiek Arevinas dvejojo, ar jam reikėtų pasakoti, kas įvyko, šiai mielai moteriai, nes jis puikiai prisiminė Gyvatės žodžius: „Mano mokytojai retai suteikia tokį vardą, kokį turiu aš, ir jie bus nusivylę.“ Gal Sidabre taip nusivils, jog ištrems Gyvatę.
— Pasakyk man, kas negerai, — tarė Sidabre. — Gyvatė mano draugė ir aš ją myliu. Tau nereikia manęs bijoti.