Visą dieną jos nieko nesutiko. Protarpiais Gyvatė pažvelgdavo sau per petį ir, kaskart žirgams einant per kopų laukus, kur galėjo kas nors slėptis bei netikėtai užpulti keliautojus, labai saugojosi. Bet keistuolio nebuvo nė ženklo. Gyvatė ėmė mąstyti, ar abu užpuolimai galėjo būti atsitiktiniai ir prisiminė triukšmus aplink savo stovyklą. Ir jeigu keistuolis buvo keistuolis, galbūt jo kraujo kerštą gydytojai dabar skatino kažkokios kitos priežastys.
Gyvatė savęs neįtikino.
Vakare kalnai liko toli už jų nugarų ir formavo stačią sieną. Žirgų kanopos čežėjo smėlyje, bet vyravo visiškai nežemiška tyla. Gyvatei ir Melisai bejojant ir bekalbant, užklupo tamsa. Tiršti debesys aptemdė mėnulį; Gyvatės žibintų šviesa dabar buvo ryškesnė ir jos užteko, kad keliautojos galėtų tęsti savo kelionę. Ant balno kabantis žibintas siūbavo pagal Greituolės eiseną. Juodame smėlyje šviesa atsispindėjo kaip vandenyje. Greituolė ir Voveris priartėjo vienas prie kito. Melisa su Gyvatė kalbėjo vis tyliau, galiausiai jos nutilo.
Gyvatės kompasas, beveik nematomas mėnulis, vėjo kryptis, smėlio kopų forma — viskas padėjo keliauti reikiama kryptimi, bet gydytoja negalėjo atsikratyti tyrlaukiuose apimančios baimės, kad keliauja ratais. Pasisukusi balne, Gyvatė keletą minučių stebėjo už jų nematomą kelią, bet jokia kita šviesa nesekė. Jos buvo vienos; nebuvo nieko, išskyrus tamsą. Gyvatė vėl atsisėdo tiesiai.
— Nejauku, — sušnabždėjo Melisa.
— Žinau. Norėčiau, kad galėtumėm keliauti dieną.
— Gal pradės lyti.
— Būtų negerai.
Dykumoje lydavo tik kartą per metus ar dvejus, bet kai pradėdavo, tai dažniausiai prieš žiemą. Tuomet sudygdavo sėklos ir smulkiomis smėlio granulėmis nuklota dykuma sužaliuodavo. Po trijų dienų gležni augalai paruduodavo ir žūdavo, vėl palikdami sėklas metams, dvejiems, ar trejiems, kol jas vėl sudaigindavo lietus. Bet šįvakar oras buvo sausas bei ramus ir neatrodė, kad jis pasikeistų.
Tolumoje pasirodė šviesa. Užsnūdusi Gyvatė staiga pabudo iš sapno, kuriame ją sekė keistuolis, ir jo žibintas vis artėjo. Iki dabar ji dar nesuvokė, kaip stipriai ji buvo įsitikinusi, jog keistuolis ją seka, vis dar yra kažkur šalia, vedamas nesuprantamų motyvų.
Bet tai ne nešamo žibinto šviesa, ji buvo pastovi ir tiesiai prieš Gyvatę. Su vėju gydytoją pasiekė šnarančių sausų lapų garsas: jos artėjo prie pirmos oazės pakeliui į Centrą.
Dar net neišaušo. Gyvatė pasilenkė į priekį ir paplekšnojo Greituolei per petį.
— Dabar jau netoli, — tarė gydytoja.
— Kas? — Melisa taip pat pašoko iš miegų. — Kur?..
— Viskas gerai, — nuramino Gyvatė. — Greitai galėsime sustoti.
— O.
Mirksėdama Melisa apsidairė aplink.
— Aš užmiršau, kur esu.
Jos pasiekė vasaros medžius, juosiančius oazę. Gyvatės lempos šviesa apšvietė smėlio sudraskytus ir nudegintus lapus. Gydytoja nematė jokių palapinių ir negirdėjo jokių žmonių ar gyvūnų balsų. Dabar visi keliautojai karavanu jau buvo saugiame kalnų prieglobstyje.
— Iš kur ta šviesa?
— Nežinau, — atsakė Gyvatė.
Ji pažvelgė į Melisą, nes jos balsas skambėjo keistai: balsą slopino ant veido uždėtas galvos apdangalo galas. Kai niekas nepasirodė, Melisa paleido apdangalo galą, tarsi nė nebūtų bandžiusi pasislėpti.
Nerimaudama dėl šviesos, Gyvatė apsuko Greituolę.
— Žiūrėk, — tarė Melisa.
Vienoje pusėje Greituolės kūnas užstojo žibinto šviesą ir tamsoje pasirodė kūnų švytėjimas. Iš arčiau Gyvatė pamatė, kad tai žuvęs vasaros medis, jis buvo prie vandens, todėl vietoj to, kad džiūtų, puvo. Šviesa užliejo medžio gležną kamieną ir taip pavertė jį šviečiančiu signalu. Gydytoja su palengvėjimu atsiduso. Jos jojo ratu aplink vandens telkinį, kol rado tinkamą medžių pastogę. Kai tik Gyvatė sustojo, Melisa nušoko žemyn ir nubalnojo Voverį. Nepaisant pastovaus dykumos klimato, gydytojos kelis dar buvo sustabarėjęs nuo ilgo jojimo, todėl ji nulipo lėtai. Greitai jie visi — žirgai bei žmonės — gulėjo ir laukė rytojaus.
Basomis, rąžydamasi ir žiovaudama, Gyvatė nužingsniavo prie vandens. Ji puikiai miegojo visą dieną ir dabar norėjo paplaukioti prieš vėl pradėdama kelionę. Dar buvo per anksti palikti tirštą vasaros medžių paunksnę. Tikėdamasi dar rasti keletą prinokusių vaisių ant šakų, Gyvatė pakėlė akis ir apsidairė, bet dykumos gyventojų vaisių nuėmimo metas jau buvo pasibaigęs.
Dar prieš kelias dienas kitoje kalnų pusėje oazės lapija buvo žaliuojanti ir minkšta; čia lapai buvo sausi ir mirštantys. Kai ji braukė per lapus, šie šnarėjo. Gyvatės rankose byrėjo trapūs lapai.
Gydytoja sustojo paplūdimio pradžioje. Juoda juosta buvo tik kelių metrų pločio smėlio puslankis aplink mažą ežerą, kuriame atsispindėjo grotelės iš šakų. Nuošalioje vietoje ant smėlio priklaupė pusnuogė Melisa. Ji pasilenkė virš vandens ir tyliai žiūrėjo. Rašo mušimo žymių nebeliko, o gaisras nepalietė nugaros. Mergaitės oda buvo daug šviesesnė, nei Gyvatė sprendė išjos stipriai įdegusių rankų ir veido. Gydytojai stebint, Melisa ištiesė ranką ir palietė atvaizdą tamsiame vandenyje. Vanduo suraibuliavo nuo mergaitės pirštų galiukų.
Susižavėjusi Melisa stebėjo, kaip Gyvatė iš lagamino išleido Miglą ir Smėlį. Migla apsivyniojo aplink Gyvatės koją ir ragavo oazės kvapus. Gyvatė švelniai pakėlė Miglą. Prie jos rankų prisilietė balti, vėsūs žvynai.
— Noriu, kad ji tave pauostytų, — pasakė Gyvatė. — Jos instinktyvi reakcija — gelti bet kam, kas ją gąsdina. Jei ji pažins tavo kvapą, bus saugu. Gerai?
Melisa lėtai linktelėjo, ji akivaizdžiai bijojo.
— Ji labai nuodinga, ar ne? Labiau nei kitos?
— Taip. Vos tik grįšime namo, aš galėsiu tau įskiepyti imunitetą, bet čia nenoriu to pradėti. Pirmiau turiu tave patikrinti, o tam neturiu reikiamų dalykų.
— Norite pasakyti, kad galite padaryti taip, jog ji man įgels ir nieko neatsitiks?
— Ne visai nieko. Bet jau kelis kartus ji man netyčia įgėlė, o aš vis dar gyva.
— Manau, jog geriau leisiu jai mane pauostyti, — tarė Melisa.
Gyvatė atsisėdo šalia mergaitės.
— Žinau, kad sunku jos nebijoti. Bet giliai kvėpuok ir pasistenk atsipalaiduoti.
— Žirgai taip pat žino, kai bijai, — pasakė Melisa ir padarė, ką liepė Gyvatė.
Kobros skeltas liežuvis kyščiojo virš mergaitės rankos, o vaikas išliko ramus ir tylus. Gyvatė prisiminė, kaip pirmą kartą pamatė albinosines kobras: baiminanti, įkvepianti akimirka, kai daugybė mazgais susisukusių kobrų pajuto jos žingsnius ir kartu pakėlė galvas, jos šnypštė kaip daugiagalvė pabaisa ar kaip ateivių žydintis augalas.
Gyvatė laikė Miglos galvą, kai kobra slydo Melisos ranka.
— Malonus jausmas, — tarė Melisa.
Jos balsas šiek tie drebėjo ir buvo išsigandęs, bet nuoširdus.
Melisa jau buvo mačiusi barškuoles; ji žinojo jų grėsmę ir ne taip bijojo. Smėlis šliaužė mergaitės ranka, ir ji švelniai jį paglostė. Gydytoja buvo pamaloninta; jos dukters sugebėjimai neapsiribojo žirgais.
— Aš tikėjausi, kad tu sutarsi su Migla bei Smėliu, — prašneko Gyvatė. — Gydytojai tai svarbu.
Krūptelėjusi Melisa pažvelgė į Gyvatę ir tarė:
— Bet jūs kabėjote nerimtai…
Mergaitė nutilo.
— Apie ką?
Melisa giliai atsiduso.