— Apie tai, ką pasakėte merui, — dvejodama tarė Melisa. — Apie tai, ką aš galėčiau daryti. Jūs kalbėjote nerimtai. Jūs tai pasakėte tam, kad jis mane išleistų.
— Aš galvojau taip, kaip sakiau.
— Bet aš negalėčiau būti gydytoja.
— Kodėl ne?
Melisa neatsakė, todėl Gyvatė tęsė:
— Aš tau juk sakiau, kad gydytojai įsivaikina sau vaikus, nes mes patys jų negalime turėti. Leisk man tau daugiau apie mus papasakoti. Daug gydytojų turi partnerius, kurių profesija kitokia. Ir ne visi mūsų vaikai tampa gydytojais. Mes nesam uždara bendruomenė. Bet kai pasirenkame ką nors įsivaikinti, mes pasirenkame tą, kuris, mūsų manymu, galėtų būti vienas iš mūsų.
— Aš?
— Taip. Jei tu nori. Tai svarbiausia. Kad tu darytum tai, ko nori. Ne tai, ko, tavo manymu, norėtų ar tikėtųsi kiti.
— Gydytoja… — pralemeno Melisa.
Nuostaba, slypėjusi jos dukters balse, buvo dar viena priežastis pasiekti, kad miesto žmonės padėtų surasti daugiau sapnų gyvačių.
Kitą naktį Melisa ir Gyvatė jojo sunkai. Nebuvo oazių, o išaušus gydytoja nesustojo, nors keliauti ir buvo per karšta. Gyvatė permirko nuo prakaito. Lipnūs rutuliukai tekėjo jos nugara ir šonais. Jie riedėjo iki pusės Gyvatės veido, o tada išdžiūvę virsdavo smėlio ir druskos luoba. Greituolės kūnas patamsėjo, kai jos kojomis tekėjo prakaitas. Kiekviename žingsnyje nuo žirgo kojų šepetėlių krito lašeliai.
— Ponia…
Nuo formalaus kreipinio Gyvatė krūptelėjo ir susirūpinusi atsisuko į Melisą.
— Kas atsitiko?
— Kiek dar josime, kol galėsime sustoti?
— Nežinau. Turime joti kiek galime ilgiau.
Gyvatė mostelėjo į danguje žemai kabančius grėsmingus debesis.
— Taip jie atrodo prieš audrą.
— Žinau. Bet mes nepajėgsime labai toli nueiti. Voveriui ir Greituolei reikia pailsėti. Jūs sakėte, kad miestas dykumos centre. Na, kai mes nukeliausime, žirgai mus turės parnešti iš ten.
Gydytoja susmuko balne.
— Mes turime eiti. Per daug pavojinga sustoti.
— Gyvate… Gyvate, tu išmanai apie žmones, audras, gydymą, dykumas ir miestus, o aš ne. Bet aš išmanau apie žirgus. Jei mes leisime jiems sustoti ir pailsėti keletą valandų, šiąnakt jie mus nuneš toli. Jei jiems teks eiti toliau, sutemus mums teks juos palikti.
— Gerai, — galiausiai tarė Gyvatė. — Sustosime, kai pasieksime tuos akmenis. Bent jau bus kažkoks pavėsis.
Namuose, gydytojų poste, Gyvatei nereikėjo nuolat galvoti apie miestą. Bet dykumoje ir kalnuose, kur žiemojo karavano keliautojai, visas gyvenimas sukosi apie miestą. Gyvatė jau pradėjo galvoti, kad ir jos gyvenimas priklauso nuo miesto, kai galiausiai, auštant po trečios nakties, prieš jos akis išniro nukirstas kalnas, saugantis Centrą. Saulė kilo tiesiai iš už kalno, kaip dievaitį jį apšvietė raudona šviesa. Vanduo kvepėjo, užuosdami savo ilgos kelionės pabaigą, žirgai pakėlė galvas bei paspartino savo pavargusį žingsnį. Kai saulė pakilo aukščiau, per tirštus debesis raudona šviesa nutvieskė horizontą. Sulig kiekvienu Greituolės žingsniu Gyvatei skaudėjo kelį, bet jai nereikėjo, kad sutinę sąnariai perspėtų apie artėjančią audrą. Gyvatė į kumštį spaudė vadeles tol, kol jos skausmingai įsispaudė į delnus, tuomet ji lėtai atpalaidavo rankas ir paglostė šlapią žirgo kaklą. Gydytoja neabejojo, kad Greituolei skaudėjo visai kaip ir jai.
Jos priartėjo prie kalno. Vasaros medžiai buvo rudi bei nudžiūvę, šlamantys stiebai, supantys juodą balą ir paliestas laužaduobes. Sausuose lapuose ir ant smėlio šlamėjo vėjas, iš pradžių iš vienos pusės, po to iš kitos, taip, kaip vėjai pučia prie pavienių kalnų. Tekančios saulės sukurtas miesto šešėlis apgobė jas.
— Jis daug didesnis, nei aš maniau, — sušnabždėjo Melisa. — Turėjau vietą, kurioje galėjau pasislėpti ir klausytis, ką apie miestą kalba keliautojai, bet visada maniau, kad jie išsigalvoja.
— Manau, kad ir aš, — tarė Gyvatė.
Gydytojos balsas atrodė pasimetęs ir nutolęs. Kai Gyvatė priartėjo prie didelių kalno uolų, jos kaktą išpylė šaltas prakaitas ir, nepaisant karščio, rankos darėsi šaltos bei drėgnos. Pavargusi kumelė nešė Gyvatę į priekį.
Kažkada miestas valdė gydytojų postą. Kai Gyvatei buvo septyneri ir kitąkart, kai ji buvo septyniolikos, vyriausias gydytojas iškeliaudavo į sunkią, tolimą kelionę į Centrą. Kiekvieni iš šių metų buvo naujo dešimtmečio pradžia, kai gydytojai su miesto gyventojais tikėdavosi pasidalyti žiniomis ir pagalba. Gydytojus visuomet atstumdavo. Gal ir šį kartą, nepaisant Gyvatės atneštos žinutės, jie atstums gydytoją.
— Gyvate?
Ji krūptelėjo ir pažvelgė į Melisą.
— Ar tau viskas gerai? Atrodė, kad tu kažkur toli ir aš nežinau…
— „Išsigandusi“ būtų tinkamas žodis, manau, — tarė Gyvatė.
— Jie mus įsileis.
Atrodė, kad kiekvieną minutę tamsūs debesys darėsi vis tankesni ir sunkesni.
— Tikiuos, — atsiduso Gyvatė.
Platus ežeras Centro kalno papėdėje neturėjo nei įtekėjimo, nei ištekėjimo vietų. Vanduo į jį patekdavo iš gilumos, tuomet nematomai ištekėdavo ant smėlio. Vasaros medžiai nudžiūvę, bet žemę dengianti žolė ir žemi kūmai vešliai augo. Šviežia žolė sudygusi ir paliktų stovyklų ištryptose vietose, ir kelyje tarp stovyklų, bet ne ant plataus kelio, vedančio miesto vartų link.
Gyvatė neišdrįso pravesti Greituolę pro vandens telkinį. Gydytoja prie telkinio krašto padavė Melisai kumelės vadeles ir tarė:
— Kai jie atsigers, sek paskui mane. Be tavęs aš neįeisiu, taip kad nesijaudink. Bet jei pakils vėjas, atbėk. Gerai?
Melisa linktelėjo.
— Audra taip greitai negalėtų užklupti, ar ne?
— Bijau, kad galėtų, — atsakė Gyvatė.
Ji greitai atsigėrė ir vandeniu apsitaškė veidą. Galvos apdangalo kampučiu valydamasi lašelius, Gyvatė keliavo pliku keliu. Negiliai po smėliu buvo lygus kietas paviršius. Senovinis kelias? Gyvatei teko matyti kitų vietų liekanų, kaip skaidosi tikra betoninė mėsa ir rūdija plieniniai kaulai, vietų, kuriose dar nebuvo rinkėjai. Gydytoja sustojo prie Centro vartų. Jie buvo penkis kartus aukštesni už ją. Smėlio audros nušlifavo metalą iki blizgesio. Bet ant vartų nebuvo rankenos, skambučio, belstuko — jokio būdo, kuriuo Gyvatė galėtų ką nors prisikviesti, kad ją įleistų.
Gydytoja žengė į priekį, pakėlė kumštį ir pabeldė į metalą. Tvirtas dunksėjimas visai nebuvo panašus į tuščiavidurį. Gyvatė beldė galvodama, kad durys turėtų būti labai storos. Kai jos akys priprato prie nišoje įtaisytos blankios šviesos, ji pamatė, kad durų priekis iš tikrųjų įgaubtas, tikriausiai nuo baisių audrų.
Gyvatė atsitraukė akimirkai atgal, nes jai skaudėjo ranką.
— Pačiu laiku baigei triukšmauti.
Išgirdusi balsą, Gyvatė pašoko ir pasisuko į jį, bet nieko nebuvo. Vietoj nišos plokštė įsitraukė į uolą ir atsirado langas. Išblyškęs, vešliais raudonais plaukais vyras pažvelgė į gydytoją.
— Ką tu sau galvoji belsdama į duris po to, kai mes jau užsidarėme?
— Noriu įeiti, — atsakė Gyvatė.
— Tu ne miesto gyventoja.
— Ne. Mano vardas Gyvatė. Aš gydytoja.
Jis nepasakė — kaip priimta ten, kur Gyvatė užaugo — savo vardo. Gydytoja į tai neatkreipė dėmesio, nes jau beveik įprato, kad mandagumas skyrėsi įvairiose vietovėse. Bet Gyvatė nustebo, kai jis vėl iškišo galvą ir nusijuokė. Ji suraukė antakius ir laukė, kol jis kalbės.
— Tai jie nebesiunčia senų sugriuvėlių maldauti, ar ne? Dabar jaunų eilė!
Vyras darkart nusijuokė.
— Maniau, kad jie parinks ką nors gražų.