Miegojo trumpai ir, saulei patekėjus, pabudo atsigavusios.
Augalai, ant kurių jos miegojo, jau buvo su pumpurais. Iki popietės gėlės nuklojo dykumą įvairiomis spalvomis, balta, šviesiai violetinė ir marga gėlių juostos tęsėsi nuo viršūnės iki slėnio. Gėlės mažino karštį, o Gyvatė dar niekad nematė tokio vaiskaus dangaus. Lietus pakeitė netgi kopų kontūrus, iš birių apvalainų jos tapo kopomis su aštriomis, išgraužtomis keteromis.
Trečią rytą dulkių debesys vėl pradėjo rinktis. Visas lietus susigėrė arba išgaravo; augalai įsisavino viską, ką galėjo. Karštis rudomis dėmėmis nusėjo lapus, jie virpėjo ir džiūvo. Vėjo sūkuriai Gyvatės kelią nubarstė augalų sėklomis.
Plačios dykumos ramuma apgobė gydytojos pečius, bet centrinių kalnų rytinės prieškalnės išniro jai prieš akis, vėl primindamos apie jos nesėkmę. Gyvatė nenorėjo keliauti namo.
Greituolė, reaguodama į gydytojos nesąmoningą judesį, lyg nenorėdama eiti, staiga sustojo. Gyvatė jos neskatino joti į priekį. Po kelių žingsnių į priekį Melisa sustojo ir atsisuko.
— Gyvate?
— O, Melisa, kur aš tave vedu?
— Mes keliaujame namo, — bandydama raminti, tarė Melisa.
— Gal aš jau nebeturiu namų.
— Jie tavęs neišsiųs. Jie negalėtų.
Gyvatė nirtulingai rankove nusivalė nuo veido ašaras, švelni medžiaga palietė jos skruostą. Neviltis ir jaudulys pasitikėjimo bei palengvėjimo jai nesuteiks. Gydytoja pasilenkė prie Greituolės kaklo ir įsikibo į kumelės ilgą, juodą keterą.
— Tu sakei, kad tai tavo namai, kad jie visi yra tavo šeima. Tai kaip jie galėtų tave išsiųsti?
— Jie negalėtų, — atsakė Gyvatė. — Bet jei jie pasakytų, jog aš nebegaliu būti gydytoja, kaip aš galėčiau pasilikti?
Melisa ištiesė ranką ir nerangiai paplekšnojo Gyvatę.
— Man bus viskas gerai. Žinau, kad bus. Ką man padaryti, kad nebūtum tokia nusiminus?
Gydytoja giliai atsiduso. Ji pakėlė akis. Melisa ramiai, nemirksėdama žvelgė į ją. Gyvatė pasisuko ir pabučiavo Melisos ranką; gydytoja uždėjo savo ranką ant mergaitės rankos.
— Tu manimi pasitiki, — prabilo Gyvatė. — Ir turbūt dabar man to labiausiai reikia.
Susigėdusi bei padrąsinta Melisa šyptelėjo ir jos keliavo toliau, bet po kelių žingsnių Gyvatė vėl sustabdė Greituolę. Melisa taip pat sustojo ir susirūpinusi pažvelgė į gydytoją.
— Kad ir kas nutiktų, — perspėjo Gyvatė, — kad ir ką mano mokytojai nuspręs dėl manęs, tu vis tiek būsi jų dukra tiek pat, kiek ir mano. Tu vis dar galėsi būti gydytoja. Jei man teks išvykti…
— Aš keliausiu su tavimi.
— Melisa…
— Man nesvarbu. Aš vis tiek niekad nenorėjau būti gydytoja, — karingai atšovė Melisa. — Aš noriu būti žokėjė. Nenorėsiu pasilikti su žmonėmis, kurie privers tave išvykti.
Gyvatę jaudino tokia Melisos ištikimybė. Ji dar niekad nematė nieko, kas taip pamirštų savo norus. Gal Melisa dar negalėjo galvoti apie save kaip apie žmogų, turintį teisę į savo svajones; galbūt iš jos atėmė labai daug svajonių ir ji bijojo daugiau svajoti. Gydytoja tikėjosi, kad jai kaip nors pavyks sugrąžinti dukrai svajones.
— Nesvarbu, — pasakė Gyvatė. — Mes dar ne namie. Jaudinsimės tada, kai būsim ten.
Melisos pasiryžimui kiek priblėsus, jos keliavo toliau.
Trečios dienos pabaigoje po žirgų kanopomis maži augalai byrėjo į dulkes. Rudas rūkas padengė dykumą. Kartais praplaukdavo vėjo nešamas sėklų debesis. Sustiprėjus vėjui, sunkesnės sėklos ritosi per smėlį kaip bangos. Kai atėjo naktis, Gyvatė ir Melisa jau buvo pasiekusios prieškalnes, o už jų likusi dykuma tapo juoda ir plika.
Jos grįžo į kalnus keliaudamos tiesiai į vakarus, greičiausiu keliu į saugumą. Čia, toliau į šiaurę, prieškalnės buvo ne tokios stačios kaip Kalnapusio uolos; kopimas buvo lengvesnis, bet ilgesnis nei per šiaurinį perėjimą. Prie pirmos viršūnės, kol jos dar nepajudėjo aukštesnės link, Melisa sustabdė Voverį ir jį apsukusi pažvelgė atgal į temstančią dykumą. Po akimirkos mergaitė nusišypsojo Gyvatei ir pranešė:
— Mums pavyko.
Gyvatė taip pat lėtai nusišypsojo.
— Tu teisi, — pritarė gydytoja. — Mums pavyko.
Gaivesniame ir vėsesniame kalnų ore Gyvatės baimė audroms po truputį lėgo. Debesys kabėjo nepakenčiamai žemai ir bjaurojo dangų. Nė vienas karavano ar kalnų gyventojas nepamatytų nė lopinėlio mėlynės ar žvaigždės, ar mėnulio iki kito pavasario, o saulė bus vis blankesnė ir blankesnė. Dabar, skęsdama už kalno viršūnių, saulė metė Gyvatės šešėlį ant juostančios atšiaurios smėlio lygumos. Nutolusi nuo smarkaus vėjo, nuo karščio ir bevandenio smėlio, Gydytoja spartino Greituolę joti į kalnus — ten, kur jiems visiems ir priklausė būti.
Gyvatė žvalgėsi vietos, kurioje galėtų apsistoti. Dar žirgams toli nepakilus, gydytoja išgirdo sveikinantį vandens čiurlenimą. Takas vedė per mažą ertmę, per šaltinio ištaką, per vietą, kuri atrodė lyg kadaise buvusi naudojama kaip stovyklavietė. Žirgai rado keletą amžinųjų medžių ir žolės. Viduryje praminto lopinėlio žemė buvo pasidengusi akmens anglimi, bet Gyvatė neturėjo medienos laužui. Ji žinojo kai ką geriau, nei kirsti amžinuosius medžius, ne taip, kaip kai kurie keliautojai, palikę beprasmiškas kirvio žymes, dabar jau beveik užaugusias šiurkščia žieve. Po žieve esanti mediena buvo tokia pat stipri, kaip ir stangrus plienas.
Naktinė kelionė kalnuose buvo sunki, kaip ir dienos kelionė dykumoje, o lengvas grįžimas iš miesto nepanaikino visos kelionės įtampos. Gyvatė nulipo nuo žirgo. Jos sustos naktį, o saulei patekėjus…
O saulei patekėjus kas? Ji skubėjo tiek daug dienų, skubėjo prieš ligą ar mirtį, ar nesulaikomą smėlį, kad turėjo sustoti ir suprasti, jog jai nebereikia taip skubėti, nėra jokios būtinybės keliauti iš čia kažkur kitur, nėra būtinybės miegoti keletą valandų ir žiovaujant pabusti saulei tekant arba leidžiantis. Gyvatės namai jos laukė, o ji nebuvo tikra, kad jie toliau bus jos namais, kai ten nukeliaus. Ji neturėjo ko parnešti, išskyrus nesėkmę, blogas žinias ir vieną nirštančią smėlinę anglį, kuri galėtų arba negalėtų būti naudinga. Gydytoja atrišo gyvačių lagaminą ir švelniai padėjo jį ant žemės.
Kai Melisa apvalė žirgus, ji priklaupė prie ryšulių ir pradėjo traukti maistą bei parafino viryklę. Nuo jų kelionės pradžios tai buvo pirma padori stovykla. Gyvatė atsitūpė šalia savo dukters, kad padėtų jai paruošti vakarienę.
— Aš padarysiu, — tarė Melisa. — Gal tu pailsėk.
— Tai nelabai sąžininga, — atsakė Gyvatė.
— Aš nieko prieš.
— Ne tai svarbiausia.
— Man patinka dėl tavęs ką nors daryti, — pasakė Melisa.
Gyvatė uždėjo ant Melisos pečių rankas, bet ne versdama, o skatindama ją atsisukti.
— Žinau, kad tau patinka. Bet ir man patinka dėl tavęs ką nors daryti.
Melisa pirštais apgraibomis ieškojo puodų ir dirželių. Galiausiai ji prašneko:
— Bet taip negerai. Tu gydytoja, o aš… aš dirbu arklidėje. Teisingiausia, jei aš dėl tavęs viską daryčiau.
— Kur parašyta, kad gydytoja turi daugiau teisių nei tas, kuris anksčiau dirbo arklidėje? Tu mano dukra ir mus sieja partnerystė.