Keistuolis užsidengė veidą apiplyšusiomis chalato rankovėmis. Galvos apdangalo nebebuvo. Jo plaukai buvo rudi ir sausi. Vyras nebeverkė, bet jo pečiai virpėjo.
Gyvatė priklaupė ir padėjo jam atsikelti. Jai teko atlaikyti beveik visą vyro svorį. Akimirką Melisa atsargiai stovėjo, tuomet gūžtelėjo pečiais ir puolė padėti. Kai jie pajudėjo į priekį, Gyvatė po keistuolio drapanomis pajuto kažkokį kvadrato formos daiktą. Tempdama keistuolį aplink, Gyvatė apgraibomis naršė po jo purvinus drabužius.
— Ką tu darai? Liaukis!
Vyras bandė ištrūkti, aplink mojavo kaulėtomis rankomis ir bandė vėl savo apdaru apsisiausti liesą kūną.
Gyvatė rado vidinę kišenę. Vos tik ji palietė paslėptą daiktą, iškart suprato, kad tai jos žurnalas. Ji ištraukė žurnalą ir paleido keistuolį. Vyras atsitraukė žingsnį ar du ir stovėjo drebėdamas, pašėlusiai tvarkydamas audinio kraštus. Tvirtai rankomis apglėbusi knygą, Gyvatė nekreipė dėmesio į keistuolį.
— Kas tai? — paklausė Melisa.
— Mano praktikos metų žurnalas. Keistuolis jį pavogė iš mano stovyklos.
— Norėjau jį išmesti, — tarė keistuolis. — Pamiršau, kad turiu jį.
Gyvatė pažiūrėjo į keistuolį.
— Maniau, jis man padės, bet nepadėjo. Visai nepadėjo.
Gyvatė atsiduso.
Grįžusios į stovyklą, Melisa su gydytoja paguldė keistuolį, jam po galva pakišo balną. Keistuolis gulėjo bukai žvelgdamas į dangų. Kiekvieną kartą jam sumirksėjus, nauja ašara nuriedėdavo jo veidu ir ruožais nuplaudavo dulkes. Gyvatė vyrui davė vandens ir pritūpusi jį stebėjo: svarstė, ką jo keistos užuominos galėjo reikšti. Vis dėlto jis buvo keistuolis, bet ne spontaniškas. Jį valdė depresija.
— Jis juk nieko neketina daryti, ar ne? — paklausė Melisa.
— Aš nemanau.
— Per jį išmečiau medieną, — tarė Melisa.
Pasišlykštėjusi mergaitė nužingsniavo prie akmenų.
— Melisa…
Mergaitė atsisuko.
— Aš tikiuosi, kad angis nušliaužė, bet ji dar gali būti kažkur ten. Gal geriau šįvakar apseikime be ugnies.
Melisa taip ilgai dvejojo, kad Gyvatė pradėjo galvoti, jog ji pasakys geriau būsianti su smėline angimi nei su keistuoliu, bet galiausiai mergaitė gūžtelėjo pečiais ir atsisėdo prie ponio.
Gyvatė vėl prie keistuolio lūpų pridėjo indą su vandeniu. Vyras nurijo gurkšnį, tuomet leido keliems lašeliams per lūpų kampučius nukristi ant kelias dienas neskustos barzdos. Vanduo rinkosi ant kietos žemės po juo ir nutekėjo mažais upeliukais.
— Koks tavo vardas?
Gyvatė laukė, bet vyras neatsakė. Gyvatė jau buvo pradėjusi svarstyti, ar jis ir toliau užpuolinės, kai vyras ryžtingai gūžtelėjo pečiais.
— Tu turi turėti vardą.
— Aš manau, — tarė vyras.
Vyras apsilaižė lūpas, jo rankos trukčiojo, jis vėl mirktelėjo ir dar dvi ašaros nuriedėjo dulkėtu jo veidu.
— Manau, kad kažkada turėjau.
— Ką tu turėjai galvoje, kai kalbėjai apie laimę? Kodėl tau reikėjo mano sapnų gyvatės? Ar tu miršti?
— Sakiau, kad mirštu.
— Nuo ko?
— Poreikio.
Gyvatė suraukė kaktą.
— Kokio poreikio?
— Sapnų gyvačių poreikio.
Gydytoja atsiduso. Jai skaudėjo kelius. Gyvatė pakeitė pozą ir sukryžiavusi kojas atsisėdo šalia keistuolio pečių.
— Aš negaliu tau padėti, jei nepasakai, kas tau.
Vyras greitai atsistojo ir naršė apdarus, kuriuos taip atidžiai susitvarkė, traukė nudėvėtą medžiagą tol, kol ji nuplyšo. Jis praskleidė drabužius ir, apnuoginęs kaklą, pakėlė smakrą.
— Tau tik tiek reikia žinot!
Gyvatė pažvelgė iš arčiau. Tarp keistuolio augančios barzdos plaukų ji matė daug mažų randų, visi poromis, visi virš miego arterijų. Nustebusi gydytoja atsilošė. Sapnų gyvačių iltys paliko šiuos randus, ji tuo visai neabejojo, bet ji net negalėjo įsivaizduoti ar prisiminti ligą, tokią sunkią ir agonišką, kuriai reikėtų tiek daug nuodų skausmui numalšinti ir kad auka po to liktų gyva. Šie randai padaryti per ilgą laiko tarpą, nes vieni buvo seni ir balti, kiti tokie švieži, rausvi bei blizgantys, kad turėjo būti palikti, kai jis pirmą kartą išniekino Gyvatės stovyklą.
— Ar dabar tu supranti?
— Ne, — atsakė gydytoja. — Nesuprantu. Kas atsitiko…
Suraukusi kaktą Gyvatė nutilo.
— Ar tu buvai gydytojas?
Bet tai neįmanoma. Gyvatė būtų pažinojusi jį ar bent jau girdėjusi apie jį. Be to, sapnų gyvačių nuodai gydytojui darytų ne didesnį poveikį nei kitos gyvatės nuodai.
Ji niekaip negalėjo sugalvoti priežasties, dėl kurios žmogus tokį ilgą laiką turėjo naudoti sapnų gyvačių nuodus. Dėl šio vyro žmonės tikriausiai mirė agonijoje, kad ir kas ar kur jie buvo.
Purtydamas galvą, keistuolis vėl atsigulė ant žemės.
— Ne, niekad gydytoju… ne aš. Sudužusiame kupole gydytojų mums nereikia.
Nekantriai, bet nenorėdama pertraukti, Gyvatė laukė. Keistuolis apsilaižė lūpas ir vėl prabilo:
— Vandens… prašau…
Gyvatė jam prie lūpų pridėjo gertuvę, o vyras godžiai gėrė, neišpildamas ir netaškydamas kaip anksčiau. Vyras bandė vėl atsisėsti, bet jo alkūnė nuslydo ir jis vėl gulėjo nejudėdamas, net nebandydamas kalbėti. Gydytojos kantrybė trūko.
— Kodėl tave tiek daug kartų sugėlė sapnų gyvatės?
Vyras pažvelgė į Gyvatę išblyškusiomis, paraudusiomis ir ramiomis akimis.
— Nes aš buvau geras ir naudingas prašytojas ir atnešiau daug lobių į suskilusį kupolą. Mane dažnai apdovanodavo.
— Apdovanodavo!
Keistuolio išraiška sušvelnėjo.
— O taip.
Jo akys žvelgė į niekur; atrodė, kad keistuolis žvelgia kiaurai per Gyvatę.
— Laime ir užmarštimi, ir svajonių realumu.
Keistuolis užsimerkė ir nebenorėjo kalbėti, net kai Gyvatė jį stipriai baksnojo.
Gydytoja prisijungė prie Melisos, kuri buvo radusi kelias sausas šakas kitoje stovyklos pusėje ir laukė, kad sužinotų, kas dedasi.
— Kažkas turi sapnų gyvatę, — pasakė Gyvatė. — Jie naudoja jų nuodus kaip malonumą teikiantį narkotiką.
— Tai kvaila, — tarė Melisa. — Kodėl jie paprasčiausiai nenaudoja kažko, kas auga aplinkui? Čia daug ko yra.
— Nežinau, — atsakė Gyvatė. — Aš pati nežinau, kokį pojūtį suteikia nuodai. Norėčiau sužinoti, iš kur jie gavo sapnų gyvatę. Joks gydytojas neatiduotų sapnų gyvatės savo noru.
Melisa maišė sriubą. Nuo ugnies mergaitės raudoni plaukai atrodė auksiniai.
— Gyvate, — galiausiai prašneko mergaitė, — kai tu naktį grįžai į arklides — po muštynių su juo — jis būtų tave užmušęs, jei būtum jam leidusi. Šįvakar jis būtų nužudęs mane, jei būtų gavęs tokią galimybę. Jei jis turi draugų ir jie nutarė iš gydytojo atimti sapnų gyvatę…
— Žinau.
Gydytojai nužudyti dėl jų sapnų gyvačių? Su šia mintimi sunku susitaikyti. Aštriu akmeniu Gyvatė ant žemės braižė susikertančias linijas, beprasmį piešinį.
— Tai vienintelis šiek tiek logikos turintis paaiškinimas.
Jos valgė vakarienę. Keistuolis per daug kietai miegojo, kad būtų galima jį pamaitinti, nors tikrai buvo toli nuo pavojaus mirti, kaip jis teigė. Jis po purvu ir drabužiais iš tikrųjų buvo stebinamai sveikas: sulysęs, bet raumenų tonusas geras, o oda bylojo apie gerą maitinimąsi. Jis neabejotinai buvo labai stiprus.
Bet visa tai, Gyvatė galvojo, buvo tai, dėl ko gydytojai nešiojasi sapnų gyvates ir nuo jų pradeda. Jų nuodai nežudo ir tai nuo jų mirtis netapdavo neišvengiama. Nuodai palengvino perėjimą iš gyvenimo į mirtį ir padėjo mirštančiam susitaikyti su pabaiga.