Gyvatė atsisėdo ant nukritusio rąsto ir parodė savo dukrai, kad atsisėstų šalia. Nežiūrėdama į gydytoją, pečių truktelėjimu parodžiusi ignoravimą, mergaitė padarė, kaip jai liepė.
— Man reikia tavo pagalbos, — prakalbo Gyvatė. — Man be tavęs nepasiseks. Jei man kas atsitiks…
— Pasiseks!
— Iš vienos pusės pasiseks. Melisa… gydytojams reikia sapnų gyvačių. Aukštai tame kupole jie turi pakankamai sapnų gyvačių, kad galėtų su jomis žaisti. Aš turiu sužinoti, kaip jie jas gavo. Bet jei aš negalėsiu, jei aš nenusileisiu, tu esi vienintelis būdas gydytojams sužinoti, kas man atsitiko. Ir kodėl tai atsitiko. Tik iš tavęs jie gali išgirsti apie sapnų gyvates.
Trindama vienos rankos krumplius kitos rankos pirštais, Melisa sėdėjo ir žiūrėjo į žemę.
— Tau tai labai svarbu, ar ne?
— Taip.
Melisa atsiduso. Jos rankos buvo suspaustos į kumščius.
— Gerai, — tarė mergaitė. — Ką nori, kad aš padaryčiau?
Gyvatė apkabino mergaitę.
— Jei aš negrįšiu po dviejų dienų, pasiimk Greituolę su Voveriu ir jok į šiaurę. Jok per Kalnapusį ir Vidurkelį. Tai tolimas kelias, bet lagamine yra pakankamai pinigų. Žinai, kaip juos saugiai pasiimti.
— Aš turiu savo algas, — tarė Melisa.
— Gerai, bet kiti pinigai taip pat tavo. Tau nereikia atidaryti skyrių, kuriuose Migla ir Smėlis. Jie gali išgyventi iki namų.
Pirmą kartą Gyvatė apsvarstė galimybę, kad Melisa gali keliauti namo viena.
— Vis tiek Smėlis per daug storėja.
Gyvatė šiaip taip išspaudė šypseną.
— Bet… — Melisa nutilo.
— Kas?
— Jei kas tau atsitiks, aš negalėsiu laiku grįžti padėti, net jei ir nukeliausiu į gydytojų postą.
— Jei aš pati nesugrįšiu, jau niekaip man niekas nepadės. Viena negrįžk pas mane. Prašau. Man reikia žinoti, kad tu taip nedarysi.
— Jei negrįši po trijų dienų, aš nukeliausiu papasakoti tavo žmonėms apie sapnų gyvates.
Su tam tikru dėkingumu Gyvatė leido Melisai palaukti dar vieną dieną.
— Ačiū, Melisa.
Jos paleido dryžuotą kaip tigras ponį ir pilką kumelę iškirstame miške prie tako. Vietoj to, kad šuoliuotų į pievą ir vartytųsi ant žolės, jie stovėjo vienas šalia kito, nervingai dairėsi, karpė ausimis, išpūtė šnerves. Keistuolio senas žirgas vienas ramiai, nuleidęs galvą, stovėjo pavėsyje. Sučiaupusi lūpas, Melisa stebėjo žirgus.
Keistuolis stovėjo ten, kur nulipo nuo žirgo ir su ašaromis akyse žiūrėjo į Gyvatę.
— Melisa, — prabilo globėja, — jei tikrai keliausi namo viena, pasakyk jiems, kad aš tave įsivaikinau. Tuomet jie žinos, kad tu ir jų dukra.
— Aš nenoriu būti jų dukra. Noriu būti tavo.
— Tu esi. Kad ir kas nutiktų.
Gyvatė lėtai, giliai atsiduso.
— Ar yra takas? — gydytoja paklausė keistuolio. — Koks greičiausias kelias į viršų?
— Tako nėra… jis atsiveria prieš mane ir užsidaro už manęs.
Gyvatė jautė, kaip Melisa susivaldė, kad nepasakytų sarkastiškos pastabos.
— Tuomet eime, — paragino gydytoja, — ir pažiūrėkime, ar tavo magija suveiks daugiau nei dviem žmonėms.
Gyvatė paskutinį kartą apkabino Melisą. Melisa tvirtai laikėsi, nenorėdama jos paleisti.
— Man viskas bus gerai, — tarė gydytoja. — Nesijaudink.
Keistuolis kopė stebinančiai greitai, lyg kelias tikrai atsivertų prieš jį ir tik jam vienam. Gyvatei teko labai stengtis, kad neatsiliktų, prakaitas begojai į akis. Gydytoja užsiropštė kelis metrus į viršų juodais bei kietais akmenimis ir sugriebė keistuolį už chalato.
— Ne taip greitai.
Keistuolis greitai kvėpavo ne iš nuovargio, o iš susijaudinimo.
— Sapnų gyvatės netoli.
Jis ištraukė iš Gyvatės rankos savo chalatą ir kopė stačia uola. Gydytoja nusivalė kaktą į rankovę ir kopė.
Kitą kartą Gyvatė jį sučiupo už peties ir nepaleido, kol jis neatsisėdo ant atbrailos.
— Mes čia pailsėsime, — tarė Gyvatė, — ir keliausime lėčiau bei tyliau. Kitaip tavo draugai žinos, kad mes ateiname, anksčiau, negu mus pamatys.
— Sapnų gyvatės…
— Šiaurys po mumis ir sapnų gyvatės. Jei jis tave pamatys pirmą, ar leis mums eiti toliau?
— Tu duodi man sapnų gyvatę? Kad turėčiau savo? Ne taip kaip Šiaurys?
— Ne taip kaip Šiaurys, — patvirtino Gyvatė.
Gydytoja atsisėdo siaurame pavėsyje, galvą priglaudė prie vulkaninio akmens. Slėnyje žemiau pasirodė pievos kraštas tarp dviejų amžinai žalių krūmų, bet tame krašte nebuvo nei Greituolės, nei Voverio. Iš tokio aukščio pieva atrodė kaip mažas velveto lopinėlis. Staiga Gyvatė pasijuto ir izoliuota, ir vieniša.
Iš arti uola neatrodė tokia milžiniška kaip iš apačios. Kai kur pilkai žaliuose lopuose augo kerpės ir maži sukulentai glaudėsi pavėsingose nišose. Gyvatė pasilenkė prie vieno sukulento. Tarp akmenų ir šešėliuose jo spalva buvo blyški.
Gydytoja loštelėjo atgal.
Imdama akmens šukę, Gyvatė darkart pasilenkė virš žemo mėlynai žalio augalo. Ji bakstelėjo į augalo lapus. Jie tvirtai susiglaudė.
Jis pabėgęs, galvojo Gyvatė. Jis iš suskilusio kupolo.
Gyvatė turėjo tikėtis kažko panašaus; ji turėjo žinoti, kad ras dalykų, kurie nepriklauso Žemei. Gydytoja darkart bakstelėjo augalą iš to pačio šono. Jis iš tikrųjų judėjo. Jis nušliaužtų iki pat kalno apačios, jei tik Gyvatė tai leistų. Gydytoja po augalu pakišo gabalėlį akmens ir apversdama pakėlė jį iš plyšio. Išskyrus jo viduryje esančias šaknis, jis atrodė visai taip pat, jo nuostabūs melsvai žalsvi lapai kraipėsi ant savo stiebų, ieškodami, kur įsikibti. Gyvatė dar niekad nematė tokios rūšies, bet ji matė panašių padarų-augalų — jie neatitiko įprastų klasifikacijų — užklumpančių lauką nakties metu, apnuodijančių žemę, kad niekas joje neaugtų. Vieną vasarą prieš kelerius metus ji ir dar keli gydytojai padėjo nudeginti gausybę tokių augalų nuo jų iki šalia esančių ūkių. Jie daugiau nesusitelkė, bet mažos augalų kolonijos vis dar pasirodydavo kartkartėm ir jų užimti laukai tapdavo nederlingi.
Gyvatė norėjo sudeginti ir šitą augalą, tačiau negalėjo dabar rizikuoti išsiduoti gaisru. Dabar gydytoja pastebėjo, kad vietomis šlamėjo kitų šliaužiančių augalų luobai, jie buvo mirę ir išdžiūvę saulėje, nugalėti stačios uolos.
— Eime, — labiau sau, o ne keistuoliui, tarė Gyvatė.
Ji prisitraukė prie uolos krašto, prie kupolo įdubos. Vietos keistumas Gyvatę pribloškė. Ant viso pusiau sulūžusio statinio dugno augo svetimi augalai, beveik iki uolos, nepalikdami jokio praėjimo. Tai, kas dengė žemę, gydytojai visai nežinoma — ne žolė, ne brūzgynai, ne krūmai. Tai buvo šviesiai raudonų lapų beribis išplitimas. Žiūrėdama iš arčiau, Gyvatė pamatė, kad tai daugiau nei vienas didelis lapas: kiekviena dalis buvo tikriausiai dukart didesnė nei ji, nevienodos formos ir susipynusiais plaušeliais susijungusi su šalia esančiais lapais. Visur, kur susiliečia daugiau nei du lapai, už kelių rankų atstumo nuo susikirtimo, augo gležnas lapūnas. Visur, kur įtrūkimas perskelia akmenį, melsvai žalias augalų ruožas dengia raudoną žemę, jie siekė pavėsio taip pat, kaip ir lapai siekė šviesos. Kada nors keli šliaužiantys augalai vienu metu perlips per uolos priekį ir tuomet užvaldys žemiau esantį slėnį; kada nors, kai oras, karštis ir šaltis akmenyse atvers daugiau šešėlį suteikiančių plyšių.
Kupolo paviršiuje egzistavo kažkoks spaudimas, kuris išlaiko normalią vegetaciją, kad šliaužiančių augalų dauginimosi ūseliai taip toli nepasiektų. Jei ši rūšis panaši į Gyvatės matytą, ji sėklų negamino. Bet kiti ateivių augalai siekė kupolo viršų, kai kur vienos ištirpusios skylės buvo užsipildžiusios įprasta žaluma, kitos — neryškiomis, nežemiškomis spalvomis. Keliose atbukintose, saulėje paskendusiose įdubose, aukštai virš žemės, spalvos viena kitos neužgožė.