Permatomo kupolo viduje aukštos, neaiškios ir keistos figūros atrodė kaip šešėliai. Tarp uolos krašto bei kupolo nebuvo jokios perdangos, nebuvo ir jokio kito praėjimo. Gyvatė su skausmu suprato tai, ką mato, nes ji stovėjo kaip siluetas danguje.
Keistuolis užsiropštė šalia gydytojos.
— Eisime taku, — rodydamas į plokščius lapus, tarp kurių nebuvo jokio tako, tarė keistuolis.
Daugiau nei vienoje vietoje tamsi gysla skyrė tą liniją, kurią parodė keistuolis.
Gyvatė žengė žingsnį į priekį ir atsargiai padėjo savo batą ant plokščio lapo krašto. Nieko neatsitiko. Jausmas buvo visiškai skirtingas nuo jausmo, patiriamo, kai užlipama ant įprasto lapo. Po lapu žemė atrodė tvirta, kaip ir bet koks kitas akmuo.
Žengdamas kupolo link, keistuolis aplenkė Gyvatę. Ji sugriebė vyrui už peties.
— Sapnų gyvatės! — sušuko vyras. — Tu pažadėjai!
— Negi pamiršai, kad Šiaurys tave išvarė? Jei tu paprasčiausiai galėjai grįžti čia, tai kam ieškojai manęs?
Keistuolis žiūrėjo į žemę.
— Jis nenori manęs matyti, — sušnabždėjo vyras.
— Būk už manęs, — tarė gydytoja. — Viskas bus gerai.
Gyvatė ėjo per vos derlingus lapus labai atsargiai statydama koją, nes bijojo, kad plačios raudonos paklodės gali dengti plyšį, kurio dar neapaugo mėlyni vijokliai. Keistuolis sekė paskui.
— Šiauriui patinka nauji žmonės, — pranešė keistuolis. — Jam patinka, kai jie ateina ir prašo jo leisti jiems svajoti.
Vyro balsas darėsi vis labiau ilgesingas.
— Gal aš jam vėl patiksiu.
Nuo Gyvatės batų ant raudonų, plokščių lapų liko žymės, kurios rodė jos kelią per atodangą, laikančią suskilusį kupolą. Gydytoja tik kartą pažvelgė atgaclass="underline" atgal prie olos vedėjos palikti pamėlynavę pėdsakai. Keistuolio kelias buvo daug blyškesnis. Vyras šliaužė paskui Gyvatę šiek tiek pasitraukęs į vieną pusę, kad visada matytų kupolą, bet ne todėl, jog jį gąsdintų tas asmuo Šiaurys, o todėl, kad jį traukė sapnų gyvatės.
Pailgas burbulas buvo daug didesnis, nei atrodė nuo uolos. Jo permatomas šonas kilo dideliu ir švelniu kampu iki aukščiausio paviršiaus taško, daug aukštesnio už Gyvatę. Šonas, prie kurio artėjo gydytoja, buvo išraižytas gyslomis. Jos nepapilkėjo tol, kol jie nepasiekė tolimojo kupolo krašto, toli į dešinę nuo Gyvatės. Į kairę nuo gydytojos, jiems artėjant prie siaurojo pastato galo, ruožai šviesėjo.
Gyvatė pasiekė kupolą. Ant kupolo šono raudoni, plokšti lapai augo jai iki kelių, bet aukščiau ant plastiko nieko nebuvo. Gyvatė prikišo veidą prie kupolo sienos ir, ranka prisidengdama nuo išorinės šviesos, žiūrėjo per plyšį tarp oranžinio ir violetinio ruožų, tačiau viduje esančios figūros vis tiek buvo neryškios bei keistos.
Gyvatė sekė vis ryškėjančias spalvas.
Kai gydytoja apėjo siaurą galą, ji suprato, kodėl kupolą vadino suskilusiu. Kada ir kas ištirpdė paviršių, Gyvatė negalėjo suprasti, nes tai atvėrė ertmę medžiagoje, kurią ji laikė neįveikiama. Užsegtame plastike atsispindėjo vaivorykštės spinduliai. Tikriausiai paviršius susikristalizavo nuo karščio, nes ertmės kraštai buvo nulūžę, palikdami didelį, dantytą įėjimą. Žemę nuklojo plastiko gabalėliai, tarp lapų švytėjo fluorescencinės spalvos.
Gyvatė atsargiai prisiartino prie įėjimo. Keistuolis vėl pradėjo pusiau zyziančią dejonę.
— Ša!
Gydytoja neatsisuko, bet keistuolis aprimo.
Apstulbusi Gyvatė perlipo per ertmę. Delnais ji pajuto aštrius kraštus, bet beveik neįžiūrėjo jų. Anapus įėjimo, kur šoninė siena buvo įlinkusi į vidų nuo stogo, ištisa plastikinių arkų galerija sumažėjo iki beveik Gyvatės ūgio. Kai kur plastikas nutekėjo bei nulašėjo ir taip suformavo virves nuo lubų iki grindų. Gydytoja ištiesė ranką ir švelniai palietė vieną virvę. Virvė subarškėjo kaip milžiniška arfos styga ir Gyvatė greitai sugriebė ją, kad nutildytų.
Viduje tvyrojo rausva, nyki spalva; Gyvatė vis mirksėjo, bandydama praregėti. Bet ji matė gerai, tiesiog negalėjo prisitaikyti prie svetimo kraštovaizdžio. Kupole uždarytos ateivių džiunglės pašėlo ir žemę padengė dar daugiau nei vien tik vijoklių ir raudonų plokščių lapų rūšys. Siena lipo vynmedis, kurio kotas storesnis už bet kokio medžio, kada nors matyto Gyvatės, jo atžalos skverbėsi per dabar trapų plastiką, prasimušė per kupolo prilaikymus. Vynmedis tęsėsi per lubas kaip tentas, jo melsvi lapai buvo maži ir gležni, o žiedai didžiuliai, bet sudaryti iš dar mažesnių nei lapai žiedlapių.
Gyvatė pajudėjo toliau į vidų, kur taip nesimatė tirpimo, o lubos buvo neskilusios. Kai kur ant kraštų šliaužė vynmedis, o tuomet, kur plastikas buvo per tvirtas, kad vynmedis galėtų prasiskverbti, ir per lygus, kad galėtų juo šliaužti, jis krito žemyn. Po vynmedžių prasidėjo medžiai, arba tai, kas kupolo viduje buvo medžiai. Vienas augo ant šalia esančios kalvelės: susipynusi medinių stiebų ar galūnių masė tęsėsi ir rangėsi aukštai virš Gyvatės galvos, lėtai kylanti ir besiskleidžianti masė formavo kūgį.
Prisimindama neaiškų keistuolio apibūdinimą, gydytoja parodė į centrinę kalvą, kuri beveik siekė plastikinį dangų.
— Štai kodėl, hmm? — sušnabždėjo Gyvatė.
Susigūžęs už jos, keistuolis pritardamas kažką murmėjo. Gyvatė ėjo po nėriniuotais susisukusių medžių šešėliais, per atsitiktines vietas, nuspalvintas per kupolo plyšius prasiskverbusių vaivorykštės spalvų. Eidama gydytoja atidžiai klausėsi, norėdama išgirsti kito žmogaus balsą, nežymų perinčių gyvačių šnypštimą, bet ką. Tačiau tvyrojo mirtina tyla.
Takas pradėjo kilti: jie pasiekė kalvos papėdę. Kai kur iš viršutinio dirvos sluoksnio kyšojo juodi vulkaniniai akmenys, Gyvatei svetima žemė. Žemė atrodė gana įprastai, bet iš jos augantys augalai — ne. Čia žemės danga atrodė kaip geri rudi plaukai ir buvo tokia pati lygi tekstūra. Keistuolis ėjo toliau neegzistuojančiu keliu. Gyvatė vilkosi paskui keistuolį. Kalvos kraštas darėsi statesnis, o gydytojos kakta upeliais tekėjo prakaitas. Gyvatei vėl pradėjo skaudėti kelį. Ji tyliai susikeikė. Akmenukas riedėjo po augalais, Gyvatė ant jo užmynė ir paslydo. Ji parkrito ant žolės. Užtruko nemažai laiko, kol Gyvatė atsistojo, bet kai atsistojo, jos saujoje buvo ploni stiebeliai. Kiekvienas stiebelis buvo su gležnomis šaknimis, panašiomis į plaukus.
Jie lipo aukštyn ir jiems vis dar niekas nekliudė. Ant Gyvatės kaktos išdžiūvo prakaitas: oras vėso. Pats sau šypsodamasis ir murmėdamas, keistuolis kopė dar noriau. Gaivus vėjelis šlameno lapus, garsas buvo lyg tekančio vandens. Gyvatė tikėjosi, kad kalvos viršūnėje, visai prie pat kupolo viršaus, bus labai šilta nuo patenkančios ir neišeinančios šilumos. Bet kuo aukščiau gydytoja kopė, tuo vėsiau darėsi, tuo labiau stiprėjo vėjas.
Jie perėjo neįprastą pievą ir pasiekė kitą medžių vietą. Šie buvo panašūs į medžius žemiau, su susisukusiomis šakomis ir šaknimis bei mažučiais mirgančiais lapais. Nors čia medžiai buvo tik kelių metrų aukščio ir augo grupelėmis po tris ar daugiau, deformuodami vieni kitų simetriją. Miškas tankėjo. Galiausiai, vinguriuodamas tarp kamienų, pasirodė takas. Kai virš Gyvatės miškas pažemėjo, gydytoja pasivijo keistuolį ir jį sustabdė.
— Nuo dabar pasilik už manęs, gerai?
Nepažvelgdamas į Gyvatę, keistuolis linktelėjo.
Kupolas sklaidė saulės šviesą, todėl nebuvo jokio šešėlio, o šviesos pakako tik susisukusioms ir mazgais susipynusioms šakoms skverbtis. Vėsiame miško vėjyje plazdėjo mažučiai lapeliai. Gyvatė judėjo į priekį. Nuo samanų ir nukritusių lapų akmenuotas kelias po jos kojomis tapo minkštas.