— Tau jų nereikia, tik manęs.
Priklaupdamas keistuolis rankomis apglėbė Šiaurio kojas.
— Viskas slėnyje. Mums tik reikia tai pasiimti.
Gyvatė gūžtelėjo pečiais, kai Šiaurys nuo keistuolio žvilgsnį nukreipė į ją.
— Viskas gerai apsaugota. Jis galėtų jus nuvesti prie mano daiktų, bet jūs negalėtumėte jų pasiimti.
Gyvatė vis dar nesakė jam, kas ji tokia.
Šiaurys išsilaisvino iš keistuolio rankų.
— Aš nestiprus, — pasakė Šiaurys. — Aš nekeliauju į slėnį.
Prie Šiaurio kojų nusileido mažas, sunkus maišelis. Šiaurys kartu su Gyvate žiūrėjo į Melisą.
— Jei jums reikia sumokėti, kad su kažkuo pasikalbėtumėt, — agresyviai iškošė Melisa, — štai.
Šiaurys skausmingai pasilenkė žemyn ir pakėlė Melisos užmokestį. Vyras atvėrė maišelį ir susibėrė monetas į delną. Net ir miško prieblandoje auksas blizgėjo. Susimastęs Šiaurys rankoje papurtė monetas aukštyn bei žemyn.
— Gerai, pradžiai tai tiks. Jūs turėsite atiduoti savo ginklus, žinoma, o tuomet keliausime į mano namus.
Gydytoja iš diržo išsitraukė savo peilį ir numetė jį ant žemės.
— Gyvate… sušnabždėjo Melisa.
Palaužta Melisa pažiūrėjo į globėją galvodama, kodėl ji padarė tai, ką padarė, ir pirštais suspaudė savo peilio rankeną.
— Jei norime, kad jis mumis pasitikėtų, turime pasitikėti juo, — tarė Gyvatė.
Bet vis tiek ji Šiauriu nepasitikėjo ir nenorėjo juo pasitikėti. Tačiau iš peilių būtų mažai naudos prieš žmonių grupę ir ji negalvojo, kad Šiaurys atėjo vienas.
Mano brangi dukra, galvojo Gyvatė, aš niekad nesakiau, kad tai bus lengva.
Melisa krūptelėjo, kai Šiaurys per žingsnį priartėjo prie jos. Vyro krumpliai buvo balti.
— Nebijok manęs, mažyle. Ir nesistenk būti protinga. Aš daug sumanesnis, nei tu galėtum įsivaizduoti.
Melisa nuleido akis, lėtai ištiesė peilį ir numetė vyrui prie kojų.
Greitu galvos mostelėjimu į Melisą, Šiaurys įsakė keistuoliui:
— Apieškok ją.
Gyvatė uždėjo ranką Melisai ant peties. Vaikas įsitempė ir drebėjo.
— Jam nereikia jos apieškoti. Duodu žodį, kad Melisa daugiau neturi jokių ginklų.
Gyvatė jautė, jog Melisa valdėsi, kiek tik galėjo. Mergaitės pasibjaurėjimas ir antipatija keistuoliui pastūmėtų ją toliau, negu siekia jos susitvardymas.
— Tai dar svaresnė priežastis ją apieškoti, — tarė Šiaurys. — Mes nuodugniai neieškosime. Gal nori būti pirma?
— Taip būtų geriau, — pasakė Gyvatė.
Ji pakėlė rankas, bet Šiaurys ją pastūmė, apsuko, privertė ištiesti rankas, pasilenkti į priekį ir įsikibti į medžio šakas. Jei Gyvatė nebūtų susirūpinusi dėl Melisos, ji būtų pasimėgavusi viso to teatrališkumu.
Atrodė, kad ilgą laiką nieko neįvyko. Gyvatė jau pradėjo suktis, bet Šiaurys savo išblyškusio piršto galiuku palietė šviežias, rožines įkandimo žymes ant jos rankos.
— O, — švelniai tarė Šiaurys.
Jis buvo taip arti Gyvatės, kad ji galėjo justi jo šiltą, nemalonų kvapą.
— Tu gydytoja.
Gyvatė išgirdo arbaletą iškart po to, kai jo strėlė įstrigo jai į petį, o skausmo banga užliejo jos visą kūną. Gydytojos keliai sulinko, bet ji negalėjo leisti sau parkristi. Strėlės jėga išsisklaidė susisukusio medžio kamiene, vibruodama jos kūnu aukštyn ir žemyn. Melisa siaubingai suriko. Gyvatė už savęs girdėjo kitus žmones. Jai per petį ant krūtinės tekėjo karštas kraujas. Kaire ranka gydytoja ieškojo arbaleto plonos strėlės koto, kur jis perskrodė audinius ir įstrigo medyje, bet jos pirštai nuslydo, o gyva mediena tvirtai laikė strėlės galą. Melisa buvo prie Gyvatės šono ir kaip galėdama geriau ją laikė. Balsai už jų nugarų susiliejo į vieną visumą.
Kažkas sugriebė arbaleto strėlę ir per raumenis ją atlaisvino. Nuo medžio ir kaulo užkliudymo Gyvatė suriko. Lygus, vėsus metalo galiukas išslydo iš medienos.
— Nužudykite ją dabar, — užsidegęs greitai tarė keistuolis. — Nužudykit ją ir palikit čia kaip perspėjimą.
Gyvatės širdis pumpavo karštą kraują per petį. Ji susvirduliavo, neišsilaikė ir parkrito ant kelių. Atrodė, kad kažkokia jėga trenkė į gydytojos strėnas, jos kūnu nuvilnijo skausmas, ji stengėsi nekeliaklupsčiauti, bet jai nepavyko, ji buvo kaip tas mažas Žaltys su sulaužytu stuburu.
Melisa stovėjo prieš Gyvatę, ji atsidengė savo randuotą veidą ir raudonus plaukus, kai nerangiai, apakusi nuo ašarų, tarsi žirgui šnabždėdama paguodos žodžius, bandė gobtuvu uždengti žaizdą.
Tiek daug kraujo nuo tokios mažos strėlės, galvojo Gyvatė.
Ji nualpo.
Gyvatė pirma pabudo nuo šalčio. Atgavusi sąmonę, ji nustebo, kad yra gyva. Neapykanta Šiaurio balse, kai jis sužinojo jos profesiją, nepaliko Gyvatei jokių vilčių. Gydytojai siaubingai skaudėjo petį, nediegė, bet skausmas buvo protu nesuvokiamas. Gyvatė pakėlė dešinę ranką. Ji buvo silpna, bet judėjo.
Drebėdama, mirksėdama aptemusiomis akimis, Gyvatė atsisėdo.
— Melisa? — sušnabždėjo gydytoja.
Šalia stovintis Šiaurys nusijuokė.
— Kol ji negydytoja, ji nesužeista.
Aplink Gyvatę sklido šaltas oras. Ji papurtė galvą ir rankove perbraukė per akis. Iškart prašviesėjo akyse. Nuo įdėtų jėgų, kad atsisėstų, Gyvatę išpylė prakaitas, o nuo vėjo jis tapo ledinis. Šiaurys atsisėdo prieš gydytoją, iš jo šonų stovėjo žmonės, kurie aplink Gyvatę sudarė uždarą ratą. Ant marškinių, tiesiai po žaizda, kraujas buvo rudas: kurį laiką gydytoja buvo be sąmonės.
— Kur ji?
— Ji saugi, — tarė Šiaurys. — Ji gali likti su mumis. Tau nereikia jaudintis, čia ji bus laiminga.
— Visų pirma ji čia nenorėjo eiti. Ne tokios laimės ji nori. Leisk jai eiti namo.
— Kaip jau sakiau anksčiau, aš nieko prieš ją neturiu.
— O ką tu turi prieš gydytojus?
Ilgą laiką Šiaurys ramiai žiūrėjo į Gyvatę.
— Manau, tai turėtų būti akivaizdu.
— Atsiprašau, — pralemeno Gyvatė. — Mes tikriausiai galėtumėm padaryti, kad tavo organizmas gamintų melaniną, bet mes ne magai.
Šaltas vėjas padvelkė iš uolos už Gyvatės nugaros ir sukdamasis aplink ją privertė jos odą pašiurpti. Gyvatės batų nebebuvo; šaltas akmuo traukė šilumą per jos nuogus padus. Bet tai sumažino skausmą jos petyje. Tuomet gydytoja pradėjo stipriai drebėti ir skausmas grįžo dar aštresnis nei prieš tai. Gyvatė suaimanavo ir trumpam užsimerkė, tuomet ramiai sėdėjo tamsoje, giliai kvėpavo ir bandė atsiriboti nuo žaizdos pojūčių. Žaizda vėl kraujavo nugaroje, kur sunku pasiekti. Gydytoja tikėjosi, kad Melisa buvo kur nors šilčiau ir svarstė, kur galėjo būti sapnų gyvatės, nes joms taip pat reikėjo šilumos, kad išgyventų. Gyvatė atsimerkė.
— O tavo ūgis… — pasakė ji.
Šiaurys piktai nusijuokė.
— Iš visų dalykų, kuriuos sakiau apie gydytojus, aš niekad nesakiau, kad jie turi nervus!
— Ką? — sutrikusi paklausė Gyvatė.
Vidury atsakymo jai dėl kraujo netekimo susisuko galva.
— Mes galėjome padėti, jei būtumėm anksčiau tave pamatę. Turėjai būti suaugęs, kad tave kas nors atvestų pas gydytoją…
Šiaurio išbalęs veidas paraudo iš pykčio.
— Užsičiaupk!
Šiaurys pašoko ant kojų ir pakėlė Gyvatę. Dešine ranka ji apsikabino savo šoną.
— Manai, kad aš noriu tai girdėti? Manai, vis noriu girdėti, kad galėjau būti normalus?
Šiaurys pastūmė Gyvatę urvo link. Ji suklupo vėjyje, bet vyras ją vėl pakėlė.
— Gydytojai! Kur jūs buvot, kai man jūsų reikėjo? Aš leisiu tau pamatyti, kaip aš jaučiuosi…