Per tarpą tarp gydytojos kojos ir sienos slydo mažutė sapnų gyvatė. Gydytoja ištiesė dešinės rankos nykštį ir nusistebėjusi paėmėją. Sapnų gyvatė gulėjo gydytojos delne susisukusi spirale, ji žiūrėjo į gydytoją savo akimis be vokų ir trišakiu liežuviu ragavo orą. Kažkas su ta gyvate buvo ne taip: gydytoja pažvelgė iš arčiau.
Tai jauniklis, tik ką išsiritęs, nes ant jos vis dar matėsi raginis odos sluoksnis, būdingas daugumai rūšių. Tai buvo galutinis įrodymas, kaip Siaurys gauna sapnų gyvates. Jų netiekė ateiviai. Jis jų neklonavo. Jis turėjo besiveisiančią populiaciją. Šioje duobėje buvo visų dydžių ir visų metų gyvačių, nuo jauniklių iki suaugusių individų, didesnių už bet kurias gydytojos matytas sapnų gyvates.
Gyvatė pasisuko, norėdama padėti jauniklį, bet jos ranka atsitrenkė į sieną. Išsigandusi sapnų gyvatė gėlė. Nuo aštraus mažų ilčių įgėlimo gydytoja krūptelėjo. Padaras nusliuogė nuo Gyvatės delno ant žemės, o tada į šešėlius.
— Šiaury!
Gyvatės balsas užkimo. Ji prasivalė savo išdžiuvusią gerklę ir darkart pabandė:
— Šiaury!
Po kurio laiko vyro siluetas pasirodė prie plyšio krašto. Iš jo nežymios šypsenos Gyvatė suprato, kad jis tikisi, jog ji jo maldaus laisvės. Pastebėjęs, kad gydytoja įsitaisė tarp Melisos ir gyvačių, Šiaurys pažvelgė žemyn.
— Ji galėtų būti laisva, jei tu panorėtum, — tarė vyras. — Nelaikyk jos nuo mano padarų.
— Tavo padarai čia be jokios prasmės, Šiaury, — pasakė gydytoja. — Tau reikėtų išnešti juos į pasaulį. Tave visi gerbtų, ypač gydytojai.
— Mane gerbia čia, — atsakė Šiaurys.
— Bet tai turėtų būti sunkus gyvenimas. Tu galėtum patogiai ir ramiai gyventi…
— Man patogumo nėra, — atšovė Šiaurys. — Visi jūs, žmonės, turėtumėt tai suprasti. Man jokio skirtumo, ar miegoti ant grindų, ar suvyniotam plunksninėje lovoje.
— Tu privertei sapnų gyvates veistis, — pastebėjo Gyvatė.
Gydytoja pažvelgė į Melisą. Kelios sapnų gyvatės prašliaužė nepastebėtos. Ji pagriebė vieną iš jų prieš pat šiai paliečiant mergaitės nuogą ranką. Gyvatė įgėlė gydytojai. Geliančiomis rankomis, nekreipdama dėmesio į iltis, gydytoja padėjo šitą ir kitas gyvates ant žemės.
— Kad ir kaip tu tai darai, turėtum pasidalyti savo žiniomis su kitais.
— O kokia tavo vieta plane? Ar turiu tave iškelti, kad būtum mano šaukle? Galėtum nujoti į kiekvieną miestą ir pasakyti jiems, kad aš atvykstu.
— Prisipažįstu, kad nenorėčiau čia mirti.
Šiaurys grubiai nusijuokė.
— Tu galėtum padėti daugybei žmonių. Gydytojos nebuvo šalia, kai tau reikėjo, nes mums neužtenka sapnų gyvačių. Tu gali padėti tokiems žmonėms kaip tu.
— Aš padedu žmonėms, kurie ateina pas mane, — pareiškė Šiaurys. — Tie žmonės tokie kaip aš. Tik tokių aš noriu.
Vyras nusisuko.
— Šiaury!
— Ką?
— Bent jau duok antklodę Melisai. Ji mirs, jei aš jos nesušildysiu.
— Ji nemirs, — atsakė Šiaurys. — Net jei ir paliksi ją mano padarams.
Vyro šešėlis ir figūra pradingo.
Gyvatė glėbyje arčiau prispaudė Melisą, savo kūnu ji jautė kiekvieną lėtą, sunkų vaiko širdies dūžį. Gydytoja buvo tokia sušalusi ir pavargusi, jog nebepajėgė galvoti. Miegas padėtų atgauti jėgas, bet ji turėjo nemiegoti Melisos ir savo pačios labui. Gyvatei stipriai piršosi viena mintis: nepaisyti Šiaurio norų. Nepaisant visko, gydytoja žinojo, kad jei paklus Šiauriui, ji ir jos dukra žuvusios. Lėtai judėdama, kad nesukeltų skausmo savo petyje, Gyvatė paėmė Melisos rankas į savo ir trynė jas, bandydama sugrąžinti kraujotaką bei šilumą. Kraujas sapnų gyvačių įkandimų vietose jau sukrešėjo. Viena iš gyvačių apsivyniojo aplink gydytojos kulkšnį. Ji judino pirštus ir kulkšnį tikėdamasi, kad gyvatė nušliauš. Gydytojos koja buvo tokia sušalusi, kad ji vos pajuto į keltį smingančias iltis. Gyvatė toliau trynė Melisos rankas. Gydytoja pūtė orą į rankas ir jas bučiavo. Jos iškvėptas oras garavo. Blanki šviesa silpnėjo. Gyvatė pažvelgė į viršų. Pilkas tarpas, matomas tarp plyšio kraštų, tapo beveik juodas artėjant nakčiai. Gydytoja pajuto stiprų apmaudą. Tokia naktis buvo, kai mirė Džesė, trūko tik žvaigždžių, dangus toks pat aiškus ir tamsus, tokios pat aukštos ją supančios sienos, toks pat sekinantis šaltis kaip dykumos karštis. Gyvatė dar stipriau apkabino Melisą ir palinko virš jos, saugodama mergaitę nuo šešėlių. Be sapnų gyvačių gydytoja negalėjo niekuo padėti Džesei; dėl sapnų gyvačių pertekliaus ji niekuo negalėjo padėti Melisai.
Sapnų gyvatės susispietė ir šliaužė gydytojos link, aplink ją šnarėjo į drėgnus akmenis besitrinantys žvynai — staiga gydytoja pabudo iš sapno.
— Gyvate?
Melisos šiurkštus šnabždėjimas buvo tas garsas, kurį girdėjo gydytoja.
— Aš čia.
Gyvatė matė tik dukters veidą. Paskutinis šviesos spindulys apšvietė mergaitės garbanotus plaukus ir jos storą, sustingusį randą. Mergaitės apstulbusios akys žvelgė į tolį.
— Aš sapnavau…
Mergaitės balsas nutilo.
— Jis buvo teisus! — staiga mergaitė pravirko.
— Velniai jį rautų, jis buvo teisus!
Mergaitė rankomis apsivijo Gyvatės kaklą ir paslėpė veidą. Melisos balsas buvo prislopintas:
— Aš iš tikrųjų pamiršau, labai trumpam. Bet daugiau nepamišiu. Nepamiršiu…
— Melisa…
Melisa sustingo nuo Gyvatės balso.
— Aš nežinau, kas bus. Šiaurys sako, kad tavęs neskriaus.
Melisa drebėjo.
— Jei tu pasakysi, kad priėjo prisijungsi…
— Ne!
— Melisa…
— Ne! Aš to nedarysiu! Man nerūpi.
Melisos balsas buvo plonas ir įsitempęs.
— Tai vėl būtų tas pats, kaip pas Rasą…
— Melisa, brangioji, dabar tu turi vietą, kur eiti. Ta pati, apie kurią mes anksčiau kalbėjom. Mūsų žmonėms reikia žinoti apie šitą vietą. Tu turi suteikti sau šansą iš čia pasprukti.
Melisa tylomis prisispaudė prie Gyvatės.
— Aš palikau Miglą ir Smėlį, — galiausiai tarė mergaitė. — Aš nepadariau, ko tu norėjai, o dabar jie numirs badu.
Gyvatė glostė mergaitės plaukus.
— Kurį laiką jiems viskas bus gerai.
— Aš bijau, — sušnabždėjo Melisa. — Pažadėjau, kad daugiau nebijosiu, bet aš bijau, Gyvate. Jei pasakysiu, kad prisijungiu priėjo, o jis pasakys, kad vėl leis mane kandžioti, aš nežinau, ką darysiu. Aš nenoriu pamiršti savęs… bet trumpam pamiršau, o…
Mergaitė palietė baisų randą aplink akį. Gyvatė niekad nematė, kad ji taip darytų.
— Šito nebebuvo. Nieko nebeskaudėjo. Po kurio laiko dėl šito padaryčiau bet ką.
Melisa užsimerkė.
Gydytoja sugriebė dar vieną sapnų gyvatę ir nustūmė ją į šoną daug šiurkščiau, nei pati kada tikėjo, kad galės.
— Ar tu geriau norėtum mirti? — šiurkščiai paklausė Gyvatė.
— Nežinau, — silpnai, netvirtai atsakė Melisa.
Melisos rankos nuslydo nuo Gyvatės kaklo, o jos plaštakos gulėjo nejudėdamos.
— Nežinau. Gal ir norėčiau.
— Melisa, atsiprašau, aš ne tai turėjau galvoje…
Bet Melisa miegojo arba vėl neteko sąmonės. Gyvatė laikė mergaitę, kai pranyko paskutinis šviesos spindulėlis. Gydytoja girdėjo, kaip sapnų gyvačių žvynai trinasi į drėgnas sienas. Ji vėl įsivaizdavo, kad šios artėja prie jos agresyvia banga. Pirmą kartą savo gyvenime gydytoja bijojo gyvačių. Tuomet, norėdama įsitikinti, kad jai pasirodė, Gyvatė ištiesė ranką ir norėjo paliesti pliką akmenį. Jos ranka įsmigo į slidžių žvynų masę, į besiraitančius kūnus. Kai daugybė diegiančių taškų pasklido ant Gyvatės rankos, ji atsitraukė. Sapnų gyvatės norėjo šilumos, bet jei gydytoja leistų gyvatėms rasti, ko joms reikėjo, jos rastų ir jos dukrą. Gyvatė grįžo atgal į siaurą plyšio galą. Jos sutinusi ranka netyčiomis apčiuopė aštrių vulkaninių akmenų krūvą. Gydytoja nerangiai pakėlė akmenį ir buvo pasiruošusi mesti jį į laukines gyvates.