— Šito aš nė vienam iš jūsų nesakysiu, — maloniai atsakė Arevinas.
Susigėdęs Kevas susiraukė.
— Mes žinome, — tarė Džiną. — Tik tas laikas čia, toli nuo žmonių.
— Gyvatė grįžta, — pasakė Arevinas, jo balse girdėjosi šiek tiek susijaudinimo ir džiaugsmo. — Jūs ją matėte. Prieš kiek laiko?
— Vakar, — atsakė Kevas. — Bet ji negrįžta čia.
— Ji keliauja į pietus, — tarė Džiną.
— Pietus!
Džiną linktelėjo.
— Mes buvome čia ir rinkome kaimenę, kol dar nepradėjo snigti. Mes ją sutikome, kai ji nusileido iš aukštumos ganyklos. Ji nusipirko vieną iš nešulinių žirgų, kad keistuolis turėtų kuo joti.
— Bet kodėl ji su keistuoliu? Jis ją užpuolė! Ar jūs tikri, kad jis nevertė gydytojos keliauti su juo?
Džiną nusijuokė.
— Ne, viską kontroliavo Gyvatė. Nėra jokių abejonių.
Arevinas neabejojo mergaite, taigi blogiausias savo baimes galėjo nustumti į šalį. Bet jis vis tiek jautėsi neramus.
— Į pietus, — numykė Arevinas. — O kas nuo čia į pietus? Maniau, kad ten miestų nėra.
— Nėra. Mes apėjome toliau negu bet kas. Mes nustebome, kai pamatėme Gyvatę. Mažai kas eina tuo perėjimu, net einantys iš miesto. Bet ji nepasakė, kur keliauja.
— Niekas neina į pietus toliau už mus, — tarė Kevas. — Tai pavojinga.
— Kuria prasme?
Kevas gūžtelėjo pečiais.
— Ar jūs eisite paskui ją? — paklausė Džiną.
— Taip.
— Gerai. Bet laikas kurti stovyklą. Ar norite apsistoti su mumis?
Arevinas per vaikus pažvelgė pietų kryptimi. Kalnų šešėliai keliavo per laukymę ir jo akyse nusileido saulė.
— Šiąnakt toli nenueisit, tai tiesa, — pastebėjo Kevas.
— O tai geriausia vieta apsistoti po pusės dienos jojimo.
Arevinas atsiduso.
— Gerai, — nusileido vyras. — Ačiū. Šiąnakt stovyklausiu čia.
Arevinas mėgavosi vidury stovyklos pleškančio laužo šiluma. Kvapni mediena svaidė kibirkštis. Kalnų elniai buvo judantis šešėlis pievos viduryje, jie visiškai tylėjo, bet žirgai trepsėjo savo kanopomis pirmyn ir atgal; jie triukšmingai žiūrėjo, dantimis rovė gležnos žolės stiebus. Prispaudusi kelius prie krūtinės, prieš Areviną atsisėdo Džiną, jos veidą apšvietė raudona laužo ugnis. Mergaitė nusižiovavo.
— Manau, eisiu miegoti, — tarė ji. — Jūs?
— Taip. Po minutėlės.
— Gal galiu kuo nors padėti? — paklausė Džiną.
Arevinas pakėlė akis.
— Tu jau daug padėjai, — atsakė jis.
Mergaitė smalsiai pažiūrėjo į Areviną.
— Aš ne visai tai turėjau galvoje.
Jos tonas buvo ne susijaudinęs; šiek tiek švelnesnis, bet pakankamai pasikeitęs, kad Arevinas suprastų, jog kažkas negerai.
— Aš nesuprantu, ką tu nori pasakyti.
— Kaip jūsų žmonės tai sako? Tu man patrauklus. Kviečiu tave šiąnakt su manimi pasidalyti lova.
Arevinas abejingai žiūrėjo į Džiną, bet jis susigėdo. Jis jautė, kad rausta. Tiek Fedas, tiek Larilė jam pateikė tokį pat pasiūlymą, o jis to nesuprato. Jis juos atsainiai atstūmė ir geriausiu atveju jį palaikė neišauklėtu. Arevinas tikėjosi, kad jie suvokė, jog jis jų nesuprato, kad jo papročiai kitokie.
— Aš sveika, jei jaudiniesi, — šiek tiek šiurkščiai pasakė Džiną.
— O mano savikontrolė puiki.
— Atsiprašau, — tarė Arevinas. — Aš visiškai tavęs nesupratau. Tu mane pagerbei savo pakvietimu ir aš neabejoju tavo sveikata arba savikontrole. Ir tau nereikėtų abejoti manimi. Bet jei tavęs neįžeisiu, turiu pasakyti ne.
— Nesvarbu, — atkirto Džiną. — Tai tik mintis.
Arevinas suprato, kad ji įsižeidė. Šitaip nuvylęs Fedąir Larilę, Arevinas jautėsi skolingas Džinai, bet jau pasiaiškinimą. Jis nežinojo, kaip paaiškinti savo jausmus, nes jis pats nežinojo, ar juos supranta.
— Tu man labai patraukli, — pasakė Arevinas. — Nenoriu, kad mane blogai suprastum. Būtų nesąžininga su tavimi dalytis lova. Mano dėmesys būtų… kitur.
Džiną pažvelgė į Areviną per karštas laužo bangas.
— Jei nori, aš galiu pažadinti Kevą.
Arevinas papurtė galvą.
— Ačiū. Bet aš turėjau galvoje, kad mano dėmesys būtų kitur už šios stovyklos ribų.
— O, — staiga supratusi tarė ji. — Dabar aš suprantu. Aš tavęs nekaltinu. Tikiuosi, greitai ją surasi.
— Tikiuosi, tavęs neįžeidžiau.
— Viskas gerai, — su viltimi tarė Džiną. — Turbūt niekas nepasikeistų, jei pasakyčiau, kad neieškau nieko pastovaus? Ar netgi nieko daugiau nei ši naktis?
— Ne, — atsiduso Arevinas. — Man labai gaila. Vis tiek tas pats.
— Gerai.
Džiną pasiėmė savo antklodę ir nuėjo į laužo šviesos kraštą.
— Gerai išsimiegok.
Vėliau, gulėdamas savo miegmaišyje, suprato, kad antklodė nelabai šildo ir dabar būtų labai malonu šalia jausti kitą žmogų. Arevinas atsitiktinai poravosi su žmonėmis iš kaimyninių klanų, bet, kol nesutiko Gyvatės, nebuvo radęs nieko, su kuo galėtų būti partneriais. Nuo susitikimo su gydytoja Arevinas niekam kitam nebejuto potraukio; dar keisčiau: jis net nepastebėjo, kad jo netraukia prie kitų. Arevinas gulėjo ant kietos žemės, galvodamas apie visa tai ir bandydamas sau priminti, kad neturėjo jokių įrodymų, išskyrus trumpą prisilietimą bei kelis dviprasmiškus žodžius, jog Gyvatė jaučia ne atsitiktinį potraukį. Bet jis galėjo tikėtis.
Ilgą laiką Gyvatė nejudėjo; iš tikrųjų ji nemanė, kad gali pajudėti. Ji vis tikėjosi, jog išauš, bet naktis vis tęsėsi. Gal Šiaurio žmonės uždengė plyšio viršų, kad būtų tamsu, bet gydytoja pagalvojo, jog tai kvaila, nes Siaurys gali užsimanyti ją pamatyti ir iš jos pasijuokti.
Gyvatei svarstant apie tamsą, virš jos švystelėjo šviesa. Gydytoja pažvelgė į viršų, bet viskas liejosi, šešėliai ir garsai vis stiprėjo. Virvės bei mediena trynėsi į plyšio sienas ir Gyvatė svarstė, koks kitas luošys surado Šiaurio prieglobstį, o tuomet sklandžiai nusileido platforma bei suktuvai ir ji pamatė nužengiantį Šiaurį. Gyvatė negalėjo dar labiau Melisos prisispausti ar paslėpti nuo Šiaurio arba atsistoti ir dėl jos kovoti. Šviesos apšvietė plyšį ir apakino gydytoją.
Šiaurys nulipo nuo platformos. Paskui jį sekė du jo parankiniai ir nešė žibintus. Pasirodė du skirtingi šešėliai ir raibuliavo ant sienų.
Kai Šiaurys priėjo pakankamai arti ir šviesa juos abu apglėbė, Gyvatė galėjo matyti jo veidą. Šiaurys jai nusišypsojo.
— Tu patinki mano sapnų gyvatėms, — mosteldamas į ant jos kojos iki kelio susisukusią gyvačių krūvą, tarė Šiaurys. — Bet neturėtum būti tokia savanaudiška.
— Melisa jų nenori, — tarė Gyvatė.
— Turiu pasakyti, — tarė jis, — nemaniau, kad tu tokio šviesaus proto.
— Aš gydytoja.
Šiek tiek dvejodamas, Šiaurys susiraukė.
— Aha. Suprantu. Taip, reikėjo man apie tai pagalvoti. Tu turėjai priešintis, ar ne?
Šiaurys linktelėjo savo žmonėms, jie padėjo žibintus ir priėjo prie Gyvatės. Šviesa apšvietė Šiaurio veidą iš apačios, mesdama keistos formos šešėlį ant popieriaus baltumo odos. Gyvatė žengtelėjo nuo jo žmonių, bet už jos nugaros buvo akmuo; ji neturėjo kur trauktis. Pasekėjai švelniai ėjo per dantytus akmenis ir sapnų gyvates. Ne taip kaip Gyvatė, jie avėjo tvirtus batus. Vienas ištiesė rankas, norėdamas paimti iš jos Melisą. Gydytoja jautė, kaip nuo jos kojos nušliaužia gyvatės ir slepiasi tarp akmenų.
— Nesiartink! — sušuko Gyvatė, bet vyras bandė iš jos rankų išplėšti Melisą.