Gydytoja įsispraudė į siaurą erdvę. Atsilenkdama atgal, ji prie sienos prispaudė savo pečius ir nugarą. Žaizdos dar nepradėjo skaudėti, bet ji nežinojo, kiek skausmo galės ištverti. Gyvatė nusiteikė taip, kad nejaustų sužeidimo, bet susikoncentruoti tapo sunku dėl išsekimo ir alkio. Gydytoja pridėjo dešinę koją prie priešpriešinės sienos ir įsisprausdama pasistūmė. Gyvatė atsargiai uždėjo antrą koją ant sienos ir pakibo tarp dviejų plyšio sienų. Gydytoja spyrėsi abiem kojom ir pečiais slydo į viršų, rankas stūmė aukštyn ir žemyn. Pakėlė kojas šiek tiek aukščiau ir, darkart atsistūmusi, šliaužė aukštyn. Jai kylant, iš po kojų nuslydę akmenukai pabiro į visas puses. Norėdama išsilaikyti, ji įsikibo į sieną. Siena braižė Gyvatės alkūnes ir nugarą. Gydytoja slystelėjo žemyn, nusileidimas buvo kietas ir skausmingas. Mėgindama įkvėpti, Gyvatė pabandė atsikelti ir tuomet ramiai gulėjo. Ji buvo apsivertusi aukštyn kojomis ir drebėjo. Kai akmenys vėl nurimo, Gyvatė giliai įkvėpė ir atsistojo. Nuo įsitempimo jai skaudėjo pažeistą kelį.
Gyvatė bent jau nenukrito ant sapnų gyvačių. Gydytoja uždėjo ranką ant kišenės ir pajuto, kaip lengvai juda mažylis.
Sukandusi dantis, Gyvatė vėl pasilenkė prie sienos. Ji vėl stūmėsi į viršų, judėjo atsargiau, ieškodama skilusio akmens prieš spausdama sieną naujoje vietoje. Siena draskė Gyvatės nugarą, o suprakaitavusios rankos ėmė slysti. Gydytoja nesustojo; ji įsivaizdavo, kaip žiūri per kalėjimo kraštą, kietus akmenis ir horizontą.
Gyvatė išgirdo triukšmą ir sutingo.
Nieko nėra, pagalvojo ji. Vienas akmens gabalėlis, atsitrenkiantis į kitą. Vulkaninis akmuo, kai trenkiasi į kitą tokį, visada skamba kaip gyvas.
Nuo įsitempimo drebėjo gydytojos šlaunų raumenys. Gyvatei gėlė akis, o vaizdas spindėjo nuo prakaito.
Garsas pasikartojo. Tai ne bildantys akmenys, o du balsai ir vienas iš jų Šiaurio.
Beveik verkdama nuo streso, Gyvatė nuslydo atgal į plyšį. Judėjimas žemyn buvo toks pat sunkus ir atrodė, kad ji užtruko labai daug laiko, kol galėjo nušokti. Akmuo braižė Gyvatės nugarą, rankas ir kojas. Uždaroje erdvėje garsas taip aidėjo, jog gydytoja buvo įsitikinusi, kad Šiaurys ją išgirs. Kai akmuo nudardėjo žemyn, Gyvatė prisiplojo prie žemės, kūnu uždengdama maišą su sapnų gyvatėmis. Ji sustingo bandydama suvaldyti nuovargio drebulį. Siaubingai stigdama oro, Gyvatė prisivertė kvėpuoti lėtai, tarsi dar miegotų. Ji buvo beveik užsimerkusi, bet matė, kaip ant jos užkrito šešėlis.
— Gydytoja!
Gyvatė nejudėjo.
— Gydytoja, pabusk!
Gyvatė išgirdo, kaip batas palietė uolą. Ant jos lijo stiprus akmenų fragmentų lietus.
— Ji vis dar miega, Šiaury, — tarė keistuolis. — Kaip ir visi kiti. Visi, išskyrus tave ir mane. Eime miegoti, Šiaury. Prašau, leisk man miegoti.
— Užsičiaupk. Visai neliko nuodų. Gyvatės išsekusios.
— Jos galėtų dar kartą įgelti. Arba leisk man nusileisti ir paimti kitą, Šiaury. Gražią, didelę. Tuomet aš galėsiu užtikrinti, kad gydytoja tikrai miega.
— Koks man skirtumas, ar ji tikrai miega, ar ne?
— Tu negali ja pasitikėti, Šiaury. Ji pasalūnė. Ji apgavo mane, kad atvesčiau pas tave…
Keistuolio balsas nutolo kartu su jo ir Šiaurio žingsniais. Kiek Gyvatė girdėjo, Šiaurys nesivargino darkart atsakyti.
Kai jie išėjo, Gyvatė pajudėjo tik tiek, kad ant kišenės uždėtų ranką. Kažkokiu būdu jaunikliui viskas buvo gerai; gydytoja jautė, kaip po jos pirštais jis lėtai ir ramiai juda. Ji pradėjo tikėti, kad jei jai kada nors pavyks išsikrapštyti iš šio urvo, tai pavyks ir mažai sapnų gyvatei. O gal viskas bus atvirkščiai. Gyvatės ranka drebėjo; ji atitraukė ranką, kad jauniklis neišsigąstų. Lėtai apsisukdama ant nugaros, gydytoja pažvelgė į dangų. Atrodė, kad plyšio viršus labai toli nuo jos, lyg kaskart, kai ji nebandė ropštis sienomis, dangus vis būtų kilęs. Nuo Gyvatės akies krašto ant plaukų nusirito ašara.
Gydytoja staigiai atsisėdo. Atsistoti buvo daug sunkiau ir nerangiau, bet galiausiai ji stovėjo siauroje erdvėje tarp sienų ir žiūrėjo tiesiai į uolos pradžią. Nudrėkstos nugaros vietos trynėsi į akmenį, o žaizda petyje bet kurią akimirką galėjo imti kraujuoti. Nežiūrėdama į viršų, Gyvatė uždėjo vieną koją ant sienos, įsirėžė, užkėlė antrą koją ir vėl pajudėjo į viršų.
Kildama vis aukštyn, Gyvatė jautė, kaip drisko audinys po jos pečiais. Surištas galvos apdangalas pakilo nuo žemės ir kilo siena po Gyvate. Ryšulys pradėjo siūbuoti; jis buvo pakankamai sunkus, kad sutrikdytų gydytojos pusiausvyrą. Ji sustojo ir pakibo kaip tiltas, ateinantis iš niekur ir vedantis į niekur, kol sumažėjo apačioje esančios švytuoklės vibracija. Gyvatės kojų raumenys vis labiau tempėsi, kol ji vos begalėjo jausti akmenį po kojomis. Ji nežinojo, kaip arti viršaus buvo ir nenorėjo žiūrėti.
Gydytoja buvo aukščiau nei prieš tai; čia plyšio sienos platėjo ir darėsi sunkiau įsiremti. Sulig kiekvienu mažu žingsneliu Gyvatei teko vis labiau ištiesti kojas. Dabar ji laikėsi tik pečiais ir kojų pirštų galiukais, rankomis stipriai stūmėsi nuo akmens. Daugiau kilti Gyvatė nebegalėjo. Po jos dešine ranka akmuo buvo šlapias nuo kraujo. Gydytoja paskutinį kartą pasistūmė į viršų. Staiga Gyvatės galva loštelėjo ir ji pamatė žemę, kalvas bei dangų. Staigus pasikeitimas beveik atėmė gydytojos pusiausvyrą. Gyvatė ranka užsikabino už plyšio krašto, pasirėmė alkūne, tuomet ranka. Jos kūnas apsisuko ir dešine ranka ji apčiupinėjo žemę. Žaizdos petyje skausmas Gyvatę nudiegė nuo nugaros iki pirštų galiukų. Gydytoja nagais įsikibo į žemę, slydo, laikėsi. Gyvatė ieškojo, kur įsiremti kojų pirštais ir kažkaip rado. Akimirką gydytoja kabojo prie sienos, bandė atgauti kvapą ir jautė nubrozdinimus ant klubo nuo atsitrenkimo į akmenį. Visai virš jos krūties, kišenėje, suspaustas, bet ne visai pritrėkštas, raitėsi nelaimingas sapnų gyvatės jauniklis.
Iš paskutinių jėgų Gyvatė persisvėrė per plyšio kraštą ir dusdama gulėjo ant žemės, jos pėdos bei kojos vis dar pamažu slinko. Likusį kelią Gyvatė iššliaužė. Suplėšytas galvos apdangalas draskėsi į akmenį. Gyvatė švelniai ir lėtai traukė jį, kol laikinas maišas atsidūrė šalia jos. Tik tuomet, vieną ranką uždėjusi ant gyvačių, o kita glostydama žemę, gydytoja galėjo apsidairyti ir įsitikinti, kad išlipo nepastebėta. Bent jau tą akimirką Gyvatė buvo laisva.
Gydytoja atsegė kišenę ir pažiūrėjusi į jauniklį vos galėjo patikėti, kad jis nesužeistas. Užsisegdama kišenę, Gyvatė paėmė vieną krepšį iš krūvos šalia plyšio ir sudėjo į jį subrendusias gyvates. Krepšį Gyvatė užsimetė ant nugaros, drebėdama atsistojo ir pajudėjo tunelių, supančių kraterį, link.
Bet tuneliai apsupo Gyvatę kaip netobuli atspindžiai ir ji negalėjo prisiminti, per kurį ją įleido. Jis buvo prieš vieną šaldymo vamzdį, bet krateris buvo toks didelis, kad bet kuris iš trijų įėjimų galėjo būti tas, kurio jai reikėjo.
Gal taip geriau, pagalvojo Gyvatė. Gal jie visada eina per vieną įėjimą, o aš pateksiu į apleistą.
O gal nesvarbu, kuriuo aš eisiu, vis tiek sutiksiu kažką, o gal visi kiti yra aklakeliai.
Atsitiktinai Gyvatė įėjo į kairį tunelį. Viduje jis atrodė kitaip, bet taip atrodė dėl to, kad ištirpo ledas. Šiame tunelyje taip pat buvo žibintai, todėl Šiaurio žmonės turi ji kažkam naudoti. Tačiau dauguma žibintų buvo beveik sudegę, todėl Gyvatė ėjo tamsoje nuo vieno neaiškaus plazdančio taško iki kito, rankomis žymėdama sienas, kad galėtų grįžti atgal, jei tunelis jos neišvestų. Kiekviena nauja šviesa turėjo būti tunelio anga, bet kiekviena šviesa pasirodydavo esąs žibintas. Koridorius tęsėsi į priekį. Kad ir kokia susirūpinusi prieš tai buvo Gyvatė, kad ir kaip pavargusi, ji žinojo, jog pirmas tunelis nebuvo toks ilgas.