Dar viena šviesa, galvojo Gyvatė. O tada?..
Purvini dūmai apsupo gydytoją ir taip užstojo kelią. Gyvatė sustojusi prie žibinto apsisuko. Už jos buvo tik juoduma. Kitos šviesos užgeso arba ji pasuko tuneliu ir jų nebesimatė. Gydytoja negalėjo prisiversti eiti toliau.
Gan ilgai Gyvatė ėjo tamsoje, kol vėl pamatė kitą šviesą. Ji norėjo, kad tai būtų dienos šviesa, derėjosi ir lažinosi pati su savimi, kad tai bus dienos šviesa, bet žinojo, jog tai bus žibintas. Jis vos neužgeso: švytėjo kaip gintaras. Gyvatė jautė mažėjančios liepsnos aitrų kvapą.
Ji svarstė, ar ir vėl nueis į dar vieną tamsų plyšį. Nuo tada gydytoja ėjo atsargiau, slysdama koja prieš perkeldama ant jos svorį, kad įsitikintų, jog žemė tvirta.
Kai pasirodė kitas žibintas, Gyvatė jį vos pastebėjo. Nuo žibinto sklido per mažai šviesos, kad ji galėtų matyti kelią. Krepšys vis šukėj o ir prasidėjo reakcija į viską, kas nutiko. Gydytojai labai skaudėjo kelį, o petį skaudėjo taip, jog teko pakišti ranką po diržu, jog ši būtų prie kūno. Eidama nepatikimu keliu, ji nemanė, kad galėtų koją pakelti aukščiau net atsiradus pavojui.
Staiga Gyvatė atsidūrė ant kalvos krašto, dienos šviesoje, po keistai susisukusiais medžiais. Ji abejingai apsidairė aplink, tuomet ištiesė kairę ranką ir paglostė šiurkščią medžio drevę. Nutrintu piršto galiuku su nulūžiu nagu gydytoja palietė gležną lapą.
Gyvatė norėjo atsisėsti, juoktis, ilsėtis, miegoti. Vietoj toji pasisuko į dešinę ir ėjo aplink kalvos kraštu, tikėdamasi, kad tunelis nenuvedė jos į pusiaukelę nuo kalvos arba nuo kupolo, nuo Šiaurio namų. Gydytoja norėjo, kad Šiaurys arba keistuolis būtų pasakę, kur jie padėjo Melisą.
Staiga medžiai baigėsi. Gyvatė beveik įėjo į proskyną, kai sustojo ir grįžo atgal į šešėlius. Pievą tvirtu skaisčiai raudonu sluoksniu dengė krūmai apvaliais lapais. Ant natūralaus čiužinio gulėjo visi žmonės, kuriuos gydytoja matė su Šiauriu, ir dar daugiau. Jie visi miegojo, sapnavo, manė ji. Dauguma gulėjo veidais į viršų, atlošę galvas, išvertę gerkles, kur tarp daugybės randų matėsi įkandimai ir kraujas ant jų. Neatpažindama nė vieno, Gyvatė apžiūrinėjo žmones, kol jos žvilgsnis pasiekė kitą proskynos galą. Ten, paliestas svetimo medžio šešėlio, gulėjo miegantis keistuolis. Jo poza skyrėsi nuo visų kitų: jis gulėjo veidu žemyn, nusirengęs iki juosmens, rankas ištiesęs prieš save lyg maldaudamas. Jo kojos ir pėdos buvo nuogos. Gyvatė ėjo kirtimo pakraščiu, vis artėdama prie keistuolio, ji matė daugybę ilčių žymių ant vidinių rankų pusių ir pakinklių. Taigi Šiaurys rado neišsekusią gyvatę, o keistuolis galiausiai gavo, ko norėjo.
Bet proskynoje Šiaurio su Melisa nebuvo.
Gerai pramintas takas vedė atgal į mišką. Gyvatė atsargiai ėjo keliu ir buvo pasiruošusi bet kada smukti tarp medžių. Bet nieko neįvyko. Eidama basomis per kietą žemę, gydytoja galėjo girdėti, kaip šnara maži gyvūnėliai, paukščiai, ir neapsakomai svetimi žvėrys. Takas baigėsi tiesiai virš įėjimo į pirmą tunelį. Ten, šalia didelio krepšio, vienas, rankoje laikydamas sapnų gyvatę, sėdėjo Šiaurys.
Gyvatė įdėmiai stebėjo Šiaurį. Jis laikė gyvatę saugiu būdu, už galvos, kad ši neįgeltų. Kita ranka Šiaurys glostė jos glotnius, žalius žvynus. Gydytoja pastebėjo, kad Šiauriui ant kaklo nebuvo įkandimų randų ir ji pagalvojo, jog Šiaurys naudojasi malonesniu būdu nuodams įsisavinti. Bet dabar vyro drabužių rankovės nusmuko ir Gyvatė gan aiškiai matė, kad ant jo išblyškusių rankų taip pat nebuvo randų.
Gydytoja suraukė antakius. Melisos niekur nesimatė. Jei Šiaurys ją nunešė atgal į urvus, jai gali tekti tuščiai ieškoti kelias dienas ir ji gali vis tiek nieko nerasti. Gyvatė neturėjo jėgų ilgai paieškai. Gydytoja įžengė į proskyną.
— Kodėl neleidi, kad ji tau įgeltų? — paklausė Gyvatė.
Šiaurys stipriai krūptelėjo, bet vis tiek kontroliavo gyvatę.
Visiškai sutrikęs vyras spoksojo į gydytoją. Šiaurys greitai apsidairė aplink proskyną ieškodamas žmonių, tarsi pirmą kartą suprasdamas, kad jo žmonių šalia nėra.
— Jie visi miega, Šiaury, — tarė Gyvatė. — Sapnuoja. Net ir tas, kuris mane čia atsivedė.
— Ateik pas mane! — suriko Šiaurys, bet gydytoja nepakluso jo įsakmiam tonui ir visai niekas neatsiliepė.
— Kaip tu ištrūkai? — sušnabždėjo Šiaurys. — Aš esu nužudęs gydytojų — jie ne stebukladariai. Juos nužudžiau taip pat lengvai, kaip ir kokį kitą padarą.
— Kur Melisa?
— Kaip tu ištrūkai? — suriko Šiaurys.
Gyvatė prisiartino prie Šiaurio be jokios minties apie tai, ką jis galėtų padaryti. Tai tiesa, kad Šiaurys nebuvo stiprus, bet sėdėdamas jis buvo beveik tokio pat ūgio, kaip ir stovinti Gyvatė, o dabar ir ji nebuvo stipri. Gydytoja sustojo prieš Šiaurį.
Šiaurys stumtelėjo sapnų gyvatę prieš gydytoją, lyg tai ją išgąsdintų ar susietų jos troškimą su jo noru. Gyvatė buvo taip arti, jog ištiesė ranką ir pirštų galiukais paglostė gyvatę.
— Kur Melisa?
— Ji mano, — atsakė Šiaurys. — Jai ne vieta išoriniame pasaulyje. Jos vieta čia.
Bet jo blankios akys, žvelgiančios į šonus, jį išdavė. Gyvatė sekėjo žvilgsnį iki didžiulio krepšio, beveik tokio pat ilgio, kaip jos ūgis ir pusę tiek gilaus. Gyvatė nuėjo prie krepšio ir atsargiai pakėlė jo dangtį. Gydytoja žengė nedrąsų žingsnį atgal ir piktai atsiduso. Krepšys buvo beveik pilnas sapnų gyvačių. Įsiutusi Gyvatė metėsi Šiaurio link.
— Kaip tu galėjai?
— Jai šito reikėjo.
Gyvatė atsuko Šiauriui nugarą ir lėtai, atsargiai pradėjo kelti sapnų gyvates iš krepšio. Jų buvo tiek daug, kad gydytoja nematė Melisos. Gydytoja išėmė sapnų gyvates iš krepšio poromis ir, kadangi jos jau nebegalėjo pasiekti dukros, numetė jas ant žemės. Pirma nuslydo per gydytojos pėdą ir apsivyniojo aplink kulkšnį, bet antra greitai nušliaužė tarp medžių.
Šiaurys prišliaužė.
— Ką tu darai? Tu negali…
Šiaurys pasileido paskui tris gyvates, bet viena iš jų pakilo pasiruošusi kirsti ir Šiaurys atšoko atgal. Gyvatė ant žemės numetė dar dvi gyvates. Šiaurys dar kartą pabandė pagauti sapnų gyvatę, bet ji vėl jam kirto ir Šiaurys vos nepargriuvo, bandydamas išvengti įkandimo. Vyras paliko gyvatę ir nusvyravo pas gydytoją, stengdamasis savo ūgiu ją įbauginti, tačiau gydytoja prieš jį ištiesė sapnų gyvatę ir šis sustojo.
— Tu jų bijai, ar ne, Šiaury?
Gyvatė žengė žingsnį jo link. Šiaurys bandė tvirtai išsilaikyti, bet kai Gyvatė žengė antrą žingsnį, jis staigiai atsitraukė.
— Negi nesinaudoji savo paties patarimu?
Gyvatė dar niekada nebuvo tokia pikta: jos sveikoji proto dalis, giliai užvaldyta, stebėjo, kokia ji buvo laiminga, galėdama gąsdinti Šiaurį.
— Nesiartink…
Kai Gyvatė artėjo priėjo, Šiaurys pargriuvo ant nugaros. Sėdomis vyras traukėsi atgal, o pabandęs atsistoti vėl pargriuvo. Gyvatė buvo pakankamai arti, kad užuostų jo kvapą, muskatinį ir sausą — nieko panašaus į žmogaus kvapą. Švokšdamas kaip gyvūnas prie įlankos, suspaudęs kumštį ir pasiruošęs smogti, kai gydytoja priartins gyvatę.
— Nedrįsk, — tarė Šiaurys. — Nedaryk to…
Galvodama apie Melisą, Gyvatė neatsakė.