Būdama prie Melisos šono, Gyvatė bandė pakelti jos galvą. Pulsas atsirado, dingo ir vėl grįžo.
Jis yra, sau tarė Gyvatė. Aš jo neįsivaizduoju.
Žiupsnelį cukraus gydytoja pažėrė Melisai ant liežuvio ir tikėjosi, kad buvo pakankamai drėgmės, jog jis ištirptų. Gyvatė nedrįso jos girdyti; mergaitė galėjo paspringti, jei vandens patektų į plaučius. Laiko buvo mažai, bet jei gydytoja skubės, ji nužudys savo dukrą beveik taip pat, kaip galėjo nužudyti Šiaurys. Maždaug kas minutę, belaukdama Arevino, Gyvatė vis duodavo Melisai kelis cukraus grūdelius.
Nieko nesakydamas, Arevinas atnešė garuojantį vandenį. Gyvatė uždėjo dar vieną žiupsnelį Melisai ant liežuvio ir padavė Arevinui maišelį.
— Ištirpink vandenyje kuo daugiau cukraus.
Gyvatė trynė Melisos rankas ir tapšnojo per skruostą.
— Melisa, brangioji, pasistenk pabust. Tik akimirkai. Dukra, padėk man.
Melisa neatsiliepė. Bet Gyvatė darkart užčiuopė jos pulsą ir šį kartą pakankamai stiprų, kad tuo būtų tikra.
— Ar jau paruošei?
Arevinas suko karštą vandenį keptuvėje: šiek tiek per stipriai ir lašelis užtiško jam ant rankos. Išsigandęs Arevinas pažvelgė į Gyvatę.
— Viskas gerai. Tai cukrus.
Gyvatė paėmė iš Arevino keptuvę.
— Cukrus!
Arevinas nusivalė pirštus į žolę.
— Melisa! Pabusk, brangioji.
Melisos akių vokai sumirksėjo. Nuo palengvėjimo Gyvatė neteko kvapo.
— Melisa! Tu turi tai išgerti.
Melisa šiek tiek pajudino lūpas.
— Nesistenk kalbėti.
Gyvatė laikė mažą metalinį indą prie savo dukters burnos ir leido tirštam, lipniam skysčiui lėtai įtekėti, palaukė, kad įsitikintų, jog Melisa prarijo stimuliatoriaus dozę, ir po to galėtų duoti dar vieną.
— Dievai… — nustebęs tarė Arevinas.
— Gyvate? — sušnabždėjo Melisa.
— Aš čia, Melisa. Mes saugios. Dabar tau viskas gerai.
Gyvatė jautėsi taip, lyg tuo pačiu metu juoktųsi ir verktų.
— Man taip šalta.
— Žinau.
Gyvatė apvyniojo antklodę aplink Melisos pečius. Tai buvo saugu, nes mergaitės skrandyje buvo šilto skysčio, o stimuliatorius teikė energijos į kraują.
— Nenorėjau tavęs ten palikti, bet aš pažadėjau… Bijojau, kad keistuolis paims Voverį, bijojau, kad Migla ir Smėlis mirs…
Atsikračiusi paskutinių nuogąstavimų, Gyvatė paguldė Melisą ant šilto akmens. Niekas iš Melisos kalbos ar žodžių nerodė smegenų pažeidimo; ji viską ištvėrė.
— Voveris čia, su mumis, kaip ir Migla bei Smėlis. Gali vėl miegoti, o kai pabusi, viskas bus gerai.
Dieną kitą Melisai galėjo skaudėti galvą, priklauso nuo to, kaip jautriai ji reaguos į stimuliatorių. Bet ji gyvajai viskas gerai.
— Aš bandžiau ištrūkti, — neatsimerkdama pralemeno Melisa.
— Aš vis ėjau ir ėjau, bet…
— Aš labai tavimi didžiuojuosi. Niekas kitas, nebūdamas drąsus ir stiprus, nebūtų padaręs to, ką padarei tu.
Sveiką Melisos veido pusę nušvietė maža šypsena, o tada mergaitė vėl užmigo. Gyvatė pridengė Melisos veidą antklodės galu.
— Būčiau galėjęs prisiekti gyvybe, kad ji negyva, — tarė Arevinas.
— Jai viskas bus gerai, — labiau sau nei Arevinui pasakė Gyvatė. — Ačiū dievams, jai viskas bus gerai.
Gyvatei nepastebint Ją apleido skubėjimas ir adrenalino sukelta laikina stiprybė. Ji negalėjo judėti, net negalėjo vėl atsisėsti. Jos keliai sulinko; gydytojai beliko tik parkristi. Ji netgi negalėjo pasakyti, ar siūbavo, ar jai melavo akys, nes atrodė, kad daiktai atsitiktinai priartėja ir atitolsta.
Arevinas palietė kairį Gyvatės petį. Jo ranka buvo tokia pati, kokią ji prisiminė: švelni ir stipri.
— Gydytoja, — tarė Arevinas, — vaikas saugus. Dabar pagalvok apie save.
Vyro balsas buvo ramus.
— Jai teko tiek daug iškentėti, — sušnabždėjo Gyvatė. Ji sunkiai tarė žodžius. — Ji tavęs bijos…
Arevinas neatsakė, o Gyvatė virpėjo. Arevinas padėjo gydytojai atsisėsti ant žemės. Jo plaukai buvo palaidi; jie krito aplink jo veidą ir jis atrodė lygiai taip pat, kaip per paskutinį jų susitikimą.
Prie sausų Gyvatės lūpų Arevinas priglaudė gertuvę ir ji gėrė šiltą vandenį, praskiestą vynu.
— Kas su tavimi taip pasielgė? — paklausė Arevinas. — Ar tau vis dar gresia pavojus?
Gyvatė net nepagalvojo, kas gali atsitikti, kai Šiaurys ir jo žmonės atsigaus.
— Dabar ne, bet vėliau, rytoj…
Gyvatė staiga atsistojo ir tarė:
— Jei aš miegosiu, laiku nepabusiu…
Arevinas ją ramino:
— Pailsėk. Aš pasaugosiu iki ryto. Tuomet galėsime pajudėti į saugesnę vietą.
Taip užtikrinta Gyvatė galėjo ilsėtis. Arevinas paliko ją vos akimirkai ir ji jau gulėjo ant žemės, ištiesusi bei prispaudusi pirštus, lyg žemė ją laikytų ir duotų kažką atgal. Vėsumas padėjo palengvinti grįžtantį arbaleto paliktos žaizdos skausmą. Gyvatė girdėjo, kaip Arevinas priklaupė prie jos ir padėjo drėgną audinį ant pečių, kad atmirkytų sustirusį ir nuo kraujo pridžiūvusį audinį. Vėl besižavėdama jo rankomis, kūno linijomis, Gyvatė stebėjo Areviną per blakstienas. Bet jo prisilietimas buvo toks pat neutralus kaip ir žodžiai.
— Kaip tu mus radai? — paklausė Gyvatė. — Aš maniau, kad tu sapnas.
— Aš buvau gydytojų poste, — atsakė jis. — Turėjau pasistengti įtikinti tavo žmones suprasti tai, kas atsitiko, ir kad tai mano klano kaltė, o ne tavo.
Arevinas pažvelgė į Gyvatę, tuomet liūdnai nusuko žvilgsnį.
— Man nepavyko, manau. Tavo mokytoja tik pasakė, kad tu turi grįžti namo.
Anksčiau nebuvo laiko Arevinui pasakyti, kad ji sapnavo jį ir jį myli. Bet dabar jis elgėsi taip, lyg Gyvatė išvis nebūtų to pasakiusi, lyg jis viską padarė tik iš pareigos. Gyvatė, jausdama didelį praradimą ir apgailestavimą, svarstė, ar jis blogai suprato savo jausmus. Jai daugiau nereikėjo dėkingumo ir kaltės.
— Bet tu čia, — tarė Gyvatė.
Ji pasirėmė alkūne ir iš visų jėgų pasistengė atsisėsti, kad jų akys susitiktų.
— Tau nereikėjo manęs sekti, jei tai buvo pareiga, tu ją atlikai mano namuose.
Arevinas pažvelgė jai į akis ir tarė:
— Aš… taip pat svajojau apie tave.
Jis pasilenkė į priekį, rankas pasidėjo ant kelių, o plaštakas ištiesė.
— Aš su nieku daugiau nesu pasikeitęs vardais.
Lėtai ir džiaugsmingai Gyvatė savo purvina ranka apkabino Arevino švarią dešinę.
Arevinas pažvelgė į ją.
— Po to, kas įvyko…
Dar labiau norėdama būti nesužeista, Gyvatė paleido jo ranką ir palietė kišenę. Jauniklis pats apsivyniojo aplink jos pirštus. Gyvatė ištraukė jauniklį ir parodė jį Arevinui. Linkteldama pinto krepšio link, Gyvatė pratarė:
— Ten turiu daugiau ir aš žinau, kaip joms leisti veistis.
Nusistebėjęs Arevinas spoksojo į mažą gyvatę, tuomet į gydytoją.
— Tuomet tu tikrai pasiekei miestą. Jie tave priėmė.
— Ne, — atsakė Gyvatė.
Ji pažvelgė į suskilusį kupolą.
— Aš radau sapnų gyvates ten, viršuje. Ir visą svetimą pasaulį, kur jos gyvena.
Gyvatė leido jaunikliui nuslysti atgal į kišenę. Jis jau pratinosi prie jos; iš jo bus gera gydytojos gyvatė.
— Miesto žmonės mane išsiuntė, bet tai nebuvo paskutinis kartas, kai jie mane matė. Jie vis dar man skolingi.
— Mano žmonės tau taip pat skolingi, — tarė Arevinas. — Skola, kurios man nepavyko grąžinti.