Serija „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas“, 411 tomas
Serija įkurta 1990 m.
Vonda N. Mclntyre
DREAMSNAKE
New York, DELL books, 1979
UDK 820(73)-3
Mc748
ISBN 978-9986-97-197-9
ISSN 1822-6302
Copyright © by Vonda N. Mclntyre, 1978
Cover art Copyright © Gary Ruddell, 1995
Vertimas į lietuvių kalbą © leidykla „Eridanas“, 2007
1
Mažasis berniukas buvo išsigandęs. Gyvatė švelniai palietė jo karštą kaktą. Už jos, vienas šalia kito, stovėjo trys suaugę žmonės: jie įtariai viską stebėjo ir baiminosi, kad iš siauručių raukšlelių aplink akis niekas nesuprastų jų nerimo. Šie žmonės Gyvatės bijojo ne mažiau nei savo vienintelio vaiko mirties. Prieblandoje skendinčioje palapinėje švytėjo keista, pasitikėjimo nekelianti mėlyna žibinto šviesa.
Net pati Gyvatė baiminosi dėl vaiko gyvybės — jis žiūrėjo tokiomis tamsiomis ir niūriomis akimis, kad net vyzdžių nesimatė. Gydytoja paglostė ilgus bei labai blyškius berniuko plaukus: kelis centimetrus nuo galvos odos jie buvo sausi ir netolygūs, o plaukų spalva, palyginti su tamsia vaiko oda, stebinamai šviesi. Jei tik Gyvatė būtų buvusi su šiais žmonėmis prieš kelis mėnesius, ji būtų pastebėjusi, kad vaikas serga.
— Prašau paduoti mano lagaminą, — tarė Gyvatė.
Vaiko tėvai net krūptelėjo nuo švelnaus jos balso. Kadangi tai buvo pirmas kartas, kai Gyvatė prabilo jų akivaizdoje, turbūt jie tikėjosi išgirsti ryškiaspalvio kėkšto čerškimą ar spindinčios gyvatės šnypštimą. Anksčiau ji tik žiūrėdavo, kaip šie trys žmonės ateina ir iš tolo viską stebi, šnabždasi apie jos veiklą bei jaunystę; Gyvatė tik klausėsi ir linksėjo galva, kai trijulė galiausiai atvyko paprašyti jos pagalbos. Jie tikriausiai manė, jog Gyvatė nebyli.
Jaunesnis, šviesiaplaukis vaikinas paėmė jos odinį lagaminą. Kai vyriškis, laikydamas lagaminą toliau nuo savo kūno, lenkėsi Gyvatės link, norėdamas jį perduoti, jo kvėpavimas buvo negilus, nes šnerves degino sausame dykumos ore tvyrantis muskato kvapas. Kadangi Gyvatei jau ne kartą teko susidurti su tokiu nerimu, šviesiaplaukio elgesys jos nenustebino.
Kai Gyvatė norėjo paimti lagaminą, vyriškis atšoko atgal ir jį išmetė. Gydytoja greitai pripuolė ir vos spėjo pagauti lagaminą, tada atsargiai jį padėjo ant kartoninių grindų ir priekaištingu žvilgsniu pažiūrėjo į vyriškį. Kiti du, norėdami nuraminti šviesiaplaukį, priėjo arčiau ir jį palietė.
— Jam jau kartą įgėlė, — tarė tamsi, graži moteris.
— Jis vos nemirė, — tęsė ji, tarsi norėdama ne pateisinti šviesiaplaukį, o atsiprašyti dėl jo elgesio.
— Aš atsiprašau, — tarė jaunasis vyriškis.
— Tai… — drebėdamas, bet iš visų jėgų bandydamas sulaikyti virpulį, mostelėjo į gydytoją.
Gyvatė pažvelgė į savo petį, kur pasąmoningai jautė nedidelio padaro judesius. Mažytis žaltys, plonas lyg kūdikio pirštelis, rangėsi aplink jos kaklą ir iš po trumpų, juodų garbanų rodė savo siaurutę galvą. Norėdamas pasimėgauti kvapų skoniu, savo trišakiu liežuvėliu jis palengva tyrinėjo orą: iškiša — į viršų, žemyn — ir vėl paslepia. Gyvatė tarė:
— Tai tik Žaltys. Jis negali tavęs sužeisti.
Žaltys galėtų atrodyti bauginančiai, jei būtų didesnis: beveik visas šviesiai žalios spalvos, bet žvynai aplink jo nasrus raudoni — lyg kokio žinduolio po aukos sudraskymo puotos. O iš tikrųjų Žaltys ganėtinai mielas.
Vaikas verkšleno ir tarsi supratęs, jog verkimas įžeistų Gyvatę, staiga nutilo. Jai buvo gaila vaiko giminaičių, kurie nenorėjo šitaip lengvai sumažinti savo baimės. Gydytoja apgailestaudama, kad tėvai jos taip bijo ir nenorėdama gaišti laiko įtikinėjimams dėl pasitikėjimo ja, nusisuko nuo suaugusiųjų. Ji tarė mažajam berniukui:
— Viskas gerai. Žaltys glotnus, sausas ir švelnus; o jeigu aš jį palikčiau tavęs saugoti, net pati mirtis neišdrįstų prisiartinti prie tavo lovos krašto.
Kai Žaltys įsirangę į siaurą ir purviną ranką, Gyvatė ją ištiesė berniukui ir tarė:
— Švelniai.
Mažylis ištiesė ranką ir vienu piršteliu palietė Žalčio glotnius žvynus. Gyvatė jautė, kad, nepaisant didžiulių pastangų tokiam menkučiam judesiui, berniukas beveik šypsojosi. Ji paklausė:
— Kuo tu vardu?
Vaikas tuoj pat žvilgsnį nukreipė į tėvus. Kai jie galiausiai linktelėjo, vaikas, neturėdamas nei jėgų, nei pakankamai oro kalbėti, sušnibždėjo Gyvatei:
— Steivinas.
— O aš Gyvatė, — atsakė gydytoja.
Ji tęsė:
— O šiek tiek vėliau, rytą, man teks tave užgauti. Tu gali pajusti staigų skausmą, kuris tęsis kelias dienas, bet po to tau bus geriau.
Mažylis rimtu žvilgsiu įsistebeilijo į Gyvatę. Gydytoja suprato, kad jei ji būtų pamelavusi berniukui, jis dabar bijotų daug labiau negu žinodamas, kas jam iš tikrųjų gali nutikti. Matyt, skausmas tapo daug aštresnis, nes ligos simptomai vis ryškėjo. Tačiau atrodė, kad trijulė įtikino ne tik vaiką, bet ir patys vylėsi, jog liga atsitrauks arba netrukus numarins berniuką.
Ant mažylio pagalvės Gyvatė padėjo Žaltį, o pati arčiau prisitraukė savo lagaminą. Suaugusieji vis dar bijojo Gyvatės — bandymams bent kiek pasitikėti gydytoja jie neturėjo nei laiko, nei priežasčių. Iš jų trijų moteris buvo vyriausia, todėl vyrų veiduose šmėkščiojo baimė, jog kitų vaikų jie gali susilaukti tik susiradę kitą partnerę. Iš partnerių akių, nedrąsių prisilietimų ir nerimo Gyvatė suprato apie jų beprotišką meilę šiam vaikui. Šioje šalyje jie privalo atvykti pas gydytoją.
Judindamas galvą ir liežuvį, uostinėdamas, ragaudamas bei jausdamas kūnų šilumą, iš lagamino tingiai išslydo Smėlis.
— Ar tai tik ne?.. — ištarė vyriausias iš partnerių.
Jo balsas buvo žemas ir išmintingas, tačiau kupinas baimės, o Smėlis kaip tik tą baimę ir pajuto. Smėlis vėl užėmė puolimo poziciją ir judindamas savo barškutį skleidė švelnų garsą. Gyvatė ranka perbraukė per grindis, o kai sukelta vibracija atitraukė Smėlio dėmesį, tada ji pakėlė ir ištiesė savo ranką. Smėlis, kurio nugara išpuošta deimantais, nurimęs pradėjo vyniotis aplink Gyvatės riešą, kol galiausiai suformavo juodą, su gelsvai rudu atspalviu apyrankę. Gyvatė tarė:
— Ne. Jūsų vaiko liga per daug rimta, kad Smėlis padėtų. Suprantu, jums sunku, bet labai prašau, pasistenkite būti ramūs. Jus tai gąsdina, bet aš darau viską, ką tik galiu.
Kad priverstų pasirodyti Miglą, Gyvatė turėjo ją suerzinti. Gydytoja lengvai trinktelėjo per lagaminą ir porąkart kumštelėjo Miglai. Vos tik Gyvatė pajuto slystančių žvynų vibraciją, į palapinę iškart įšliaužė albinosinė kobra. Ji judėjo labai greitai, bet jos galo vis nesimatė. Ji rangėsi pirmyn ir atgal, o jos kvėpavimas buvo toks greitas, jog virto šnypštimu. Kobros galva pakilo gerą metrą nuo grindų. Jos suplokštėjusi, plati galva tviskėjo. Už kobros stovėję suaugusieji buvo apstulbę — juos užvaldė akinantis, gelsvai rudas reginys, išraižytas ant Miglos plokščios galvos užpakalinės dalies. Gyvatė ignoravo žmones ir, sutelkdama visą dėmesį į savo žodžius, kalbėjo su kobra:
— Prigulk, įniršęs padare. Laikas užsitarnauti savo pietus. Pasikalbėk su berniuku ir paliesk jį. Jo vardas Steivinas.
Migla lėtai atpalaidavo savo plokščią galvą ir leidosi paliečiama Gyvatės. Ši tvirtai sugriebė kobrą žemiau jos galvos ir nukreipė ją tiesiai į berniuką. Sidabrinėse kobros akyse atsispindėjo mėlyna žibinto šviesa.