Džesės balsą užliejo palengvėjimas, gailestis, baimė.
— Viskas įvyko greitai, — ištarė Džesė. — Jam.
Palapinėje pasklido aštrus šlapimo kvapas. Džesė pauostė ir iš gėdos išraudo.
— Aš taip gyventi negaliu! — sušuko ji.
— Viskas gerai, nekreipk dėmesio, — tarė Meridetė ir nuėjo paimti audinio.
Kol Meridetė ir Gyvatė valė Džesę, ši buvo nusisukusi ir nenorėjo kalbėti.
Grįžo Aleksas.
— Kumelei viskas gerai.
Bet jo mintys sukosi ne apie kumelę. Jis pažiūrėjo į Džesę, kuri vis dar gulėjo nusisukusi į sieną ir buvo viena ranka užsidengusi akis.
— Džesė žino, kaip išrinkti gerą žirgą, — norėdama pralinksminti tarė Meridetė.
Įtampa buvo trapi kaip stiklas. Abu partneriai spoksojo į Džesę, bet ši nejudėjo.
— Leiskite jai pamiegoti, — nežinodama, ar Džesė miega, ar ne, tarė Gyvatė.
— Kai pabus, ji bus alkana. Aš tikiuosi, kad jūs turite ko nors, koji galėtų pavalgyti.
Įtampa šiek tiek atslūgo, ją pakeitė karštligiški judesiai. Maišeliuose Meridetė ieškojo kažko ir atnešė džiovintos mėsos, džiovintų vaisių, odinį flakoną.
— Tai vynas… Ar jai galima?
— Jos galvos sutrenkimas nėra rimtas, — pasakė Gyvatė. — Vynas neturėtų pakenkti.
Gydytoja galvojo, kad vynas netgi padėtų, nebent ji nuo jo paniurtų. Gyvatė pasakė:
— Bet tie džiovinti produktai…
— Aš pagaminsiu sultinio, — pasakė Aleksas.
Iš visokių įrankių kratinio Aleksas ištraukė puodą, nuo diržo nusiėmė peilį ir ėmėsi džiovintą mėsos gabalą pjaustyti į gabalėlius. Ant susiraukšlėjusių vaisių skiltelių Meridetė užpylė vyno. Pasklidus aštriai saldžiam skoniui, Gyvatė suprato, kad ji ir ištroškusi, ir alkana kaip vilkas. Dykumos žmonės visai ramiai reagavo į patiekalą, tačiau gydytoja oazę pasiekė prieš dvi dienas — o gal net tris? — o laukdama, kol praeis nuodų poveikis, irgi daug nevalgė. Šiame regione nepriimta prašyti maisto ar vandens, kadangi nepasiūlyti buvo dar nepriimtiniau. Tačiau dabar šitie dalykai niekam nerūpėjo. Gyvatė net drebėjo iš alkio.
— Dievai, aš alkana, — lyg skaitydama Gyvatės mintis, tarė nustebusi Meridetė. — O tu alkanas?
— Na, taip, — nenoriai atsakė Aleksas.
— Ir kaip šeimininkė… — atsiprašydama Meridetė padavė gydytojai flakoną ir paėmė daugiau dubenėlių bei vaisių. Gyvatė gėrė drungną vyną, pirmas gurkšnis buvo per didelis. Ji kostelėjo; tai buvo stiprus dalykėlis. Darkart gurkštelėjo ir atidavė flakonėlį. Meridetė atsigėrė; Aleksas paėmė butelį ir nemažai vyno įpylė į puodą. Tik tada pats greitai gurkštelėjo, po to išnešė sultinį į lauką ant žibalinės viryklės. Dykumos karštis buvo toks stiprus, kad jie net nejuto ugnies karščio. Juodame smėlyje liepsna pleveno kaip permatomas miražas, o Gyvatė jautė, kaip šviežias prakaitas teka smilkiniais žemyn ir tarp krūtų. Gyvatė nusivalė nuo kaktos prakaitą.
Pusryčiams jie valgė džiovintos mėsos, vaisių ir gėrė vyną, kuris greitai ir gan stipriai suveikė. Beveik iškart Aleksas pradėjo žiovauti, bet kiekvienąkart pajutęs, kad snaudžia, svirduliuodamas atsistodavo ir nueidavo pažiūrėti Džesės sultinio.
— Aleksai, eik pamiegoti, — galiausiai paliepė Meridetė.
— Aš nepavargęs.
Aleksas pamaišė sultinį, paragavo jo, nuėmė nuo ugnies ir pastatė viduje, kad atšaltų.
— Aleksai… — Meridetė paėmė jį už rankos ir nuvedė prie margo pledo. — Jei ji šauks mus, mes girdėsime. Jei ji pajudės, mes nueisim pas ją. Mes jai negalėsime padėti, jei patys iš nuovargio nepastovėsim ant kojų.
— Bet aš… Aš… — nors ir pavargęs, Aleksas papurtė galvą, o vynas liko pas jį. — O kaip tu?
— Tavo naktis buvo sunkesnė nei mano jojimas. Man dar reikia kelių minučių atsipalaiduoti, o tada jau ateisiu į lovą.
Nenoromis, bet dėkingas, Aleksas prigulė šalia. Meridetė glostė Aleksui plaukus tol, kol po kelių akimirkų jis pradėjo knarkti. Meridetė žvilgtelėjo į Gyvatę ir nusišypsojo.
— Kai Aleksas pirmą kartą atėjo pas mus, mes su Džese svarstėme, kaip miegosime tokiame triukšme. Bet dabar mes vos užmiegame be to triukšmo.
Alekso knarkimas buvo garsus bei žemas ir kartojosi su kiekvienu jo atokvėpiu ir įkvėpimu per nosį. Gyvatė nusišypsojusi tarė:
— Spėju, kad jūs galit priprasti beveik prie visko.
Ji išgėrė dar vieną vyno lašelį ir grąžino butelį. Siekdama butelio, Meridetė žagtelėjo ir išraudusi, užuot gėrusi, užkimšo butelį.
— Mane vynas per daug greitai paveikia. Man išvis nereikėtų jo gerti.
— Tu bent jau žinai. Turbūt niekad neapsikvailini.
— Kai buvau jaunesnė… — prisiminusi nusijuokė Meridetė. — Tada aš buvau kvaila ir neturtinga. Nekoks derinys.
— Galiu geriau pagalvoti.
— Dabar mes turtingi ir aš galbūt ne tokia kvaila. Bet kas iš to gero, gydytoja? Pinigai Džesei negali padėti. Ir išmintis negali padėti.
— Tu teisi, — atsakė Gyvatė. — Tai negali jai padėti ir aš negaliu. Gali tik tu ir Aleksas.
— Žinau. — Meridetės balsas buvo švelnus ir liūdnas. — Bet Džesei prireiks daug laiko, kad prie to priprastų.
— Meridete, ji gyva. Nelaimingo atsitikimo metu ji vos nežuvo — argi tai per menka priežastis būti dėkingiems, kad ji išgyveno?
— Man to pakanka.
Žodžiai pamažu tapo neaiškūs.
— Bet tu nepažįsti Džesės. Nežinai, iš kur ji, kodėl ji čia… — Meridetė dvejodama netvirtai pažiūrėjo į Gyvatę, tada pasviro į priekį.
— Džesė čia, nes ji nemėgsta būti įkalinta. Kol mes nebuvome kartu, ji buvo turtinga, galinga ir saugi. Bet jos gyvenimas ir darbas buvo suplanuoti už ją. Ji būtų buvusi viena iš Centro valdovių…
— Miestas!
— Taip, jis galėjo būti Džesės, jei tik ši būtų norėjusi. Bet ji nenorėjo gyventi po akmeniniu dangumi. Nepasiimdama nieko ji išėjo ieškoti savo likimo. Būti laisva. Dabar… visi dalykai, kuriais ji mėgaujasi, bus po ja. Kaip aš galiu jai liepti džiaugtis, kad liko gyva, jei ji žino, jog niekad nebevaikščios dykuma, niekada nesuras man deimanto kokio nors pirklio auskarui, niekad nebeprajodys kito žirgo, niekada nesimylės?
— Nežinau, — pasakė Gyvatė. — Bet jei jums su Aleksu gyvenimas atrodys kaip tragedija, jis toks ir bus.
Visai prieš aušrą karštis šiek tiek atlėgo, bet vos tik ėmė šviesėti, karštis vėl kilo. Stovyklą dengė didelis šešėlis, tačiau net ir uolų sienų prieglobstyje karštis virto našta.
Aleksas knarkė, o Meridetė, nekreipdama dėmesio į garsą, ramiai miegojo šalia jo, vieną ranką užmetusi jam ant nugaros. Ištiesusi rankas, veidu žemyn, ant palapinės grindų gulėjo Gyvatė. Sudrėkęs nuo prakaito pledas švelniai kuteno gydytojos skruostą. Gyvatės ranka tvinkčiojo ir ji negalėjo užmigti, bet jėgų pakilti jai neužteko.
— Gydytoja nugrimzdo į sapną, kuriame išvydo Areviną. Sapne ji matė jį dar ryškiau nei prisiminimuose. Tai buvo keistas sapnas, vaikiškai tyras. Vos tik Gyvatė spėjo paliesti Arevino pirštus, jis pradėjo tolti. Gydytoja beviltiškai jo siekė. Ji pabudo virpėdama, seksualiai įsitempusi, o jos širdis vartėsi kūliais.
Džesė sujudėjo. Akimirką Gyvatė nejudėjo, tuomet nenoromis pakilo. Pažvelgė į kitus du partnerius. Aleksas triukšmingai miegojo, o Meridetės veide aiškiai atsispindėjo nerimas, juodomis, blizgančiomis garbanomis tekėjo prakaitas. Gyvatė paliko Aleksą ir Meridetę vienus ir priklaupė prie Džesės, kurią paskutinį kartą paguldė ant pilvo; Džesė ilsino kaklą ant vienos rankos, o kita buvo užsidengusi akis.