Gyvatė manė, kad Džesė tik apsimeta mieganti, kadangi iš jos rankos linijos ir sulenktų pirštų matėsi, jog ji ne atsipalaidavusi, o įsitempusi. Arba nori miego, visai kaip aš. Mes abi norėtumėm miegoti, miegoti ir ignoruoti realybę.
— Džese, — ji tarė švelniai, — Džese, prašau.
Džesė atsiduso ir leido rankai nuslysti ant paklodes.
— Kai jausiesi pakankamai stipri, čia yra sultinio — atsigerk. Yra ir vyno, jei nori.
Nors Džesės lūpos buvo išdžiūvusios, ji vos vos papurtė galvą. Gyvatė nenorėjo, kad Džesė netektų daug skysčių, tačiau nenorėjo ir įtikinėti pavalgyti.
— Nieko gero, — tarė Džesė.
— Džese…
Džesė ištiesė ranką ir uždėjo ją ant Gyvatės rankos.
— Ne, viskas gerai. Aš apmąsčiau viską, kas įvyko. Aš tai sapnavau.
Gyvatė pastebėjo, kaip Džesės akyse spindėjo aukso krisleliai. Akių vyzdžiai buvo labai maži.
— Aš negaliu taip gyventi. Ir jie negali. Jei jie bandytų… Bebandydami jie patys save sunaikintų. Gydytoja…
— Prašau, — sušnabždėjo vėl išsigandusi Gyvatė, tokios baimės ji dar niekad nejautė. — Prašau, nereikia…
— Ar gali man padėti?
— Tik ne mirti, — atsakė gydytoja. — Neversk manęs padėti tau numirti!
Gyvatė pašoko ir išėjo į lauką. Karštis ją pribloškė, tačiau nebuvo kur pasislėpti. Aplink ją stūksojo tik kanjono sienos ir krūvos netvarkingai sumestų akmenų.
Nuleidusi galvą, drebėdama ir jausdama, kaip prakaitas graužia akis, Gyvatė sustojo ir suėmė save į rankas. Ji pasielgė kvailai ir gėdijosi dėl savo panikos. Gydytoja turbūt išgąsdino Džesę, bet vis dar negalėjo grįžti atgal ir pažvelgti jai į akis. Gyvatė paėjo toliau nuo palapinės, bet ne dykumos link, o link ertmės kanjono sienoje, kuri buvo atitverta kaip aptvaras.
Kadangi žirgai stovėjo vienoje grupėje nejudėdami, nuleidę galvas, dulkini, nulėpusiom ausim, Gyvatė beveik nematė jokio reikalo laikyti juos aptvare. Jie netgi nemojavo uodegomis; juodoje dykumoje nebuvo nė vieno vabzdžio. Gydytoja galvojo, kur gali būti Meridetės gražioji bėra kumelė. Šie gyvūnai Gyvatei atrodė apgailėtini. Kai jie tiesdavo galvas per tvorą arba gulėdavo susigrūdę, jų pigūs papuošimai blizgėdavo kaip brangus metalas ir brangakmeniai.
Gyvatė uždėjo vieną ranką ant medinio, virve aprišto kuolo, o kita pasirėmė smakrą.
Išgirdusi krentančio vandens garsą, ji išsigando ir atsisuko. Kitoje ertmės pusėje Meridetė pylė vandenį į odinį lovelį, pritvirtintą prie medinių rėmų. Žirgai priėjo žvaliai, pakėlę galvas ir karpydami ausimis. Arkliai per smėlį bėgo, vėliau žvengdami, kandžiodami ir spardydami vienas kitą maištaudami lėkė risčia. Jie buvo tarsi pasikeitę. Jie buvo gražūs. Meridetė, laikydama rankoje tuščią odinį vandens indą ir nebenorėdama šlubuoti, sustojo ir greičiausiai žiūrėjo ne į Gyvatę, o į mažą kaimenę.
— Džesė turi dovaną. Ji puikiai išrenka žirgus, juos treniruoja… Kas negerai?
— Man labai gaila. Turbūt nuliūdinau Džesę. Neturėjau tam teisės…
— Liepti jai gyventi? Gal ir neturėjai tam teisės, bet džiaugiuosi, kad pasakei.
— Visai nesvarbu, ką aš jai sakiau, — tarė Gyvatė. — Ji pati turi norėti gyventi.
Meridetė pamojavo ir sušuko. Žirgai, buvę arčiausiai vandens, pasitraukė ir užleido vietą kitiems. Tuštindami lovelį, jie stumdė vienas kitą, tuomet vėl visi priartėjo ir tikėjosi gauti dar vandens.
— Man labai gaila, — tarė Meridetė. — Bet šiam kartui viskas.
— Tau tenka nemažai vandens jiems atnešti.
— Taip, bet mums reikia jų visų. Mes grįžtame su vandeniu, o iškeliaujame su rūda bei akmenimis, kuriuos randa Džesė.
Bėra kumelė padėjo galvą ant surištos tvoros ir, norėdama, kad jai pakasytų ausis ir po žandikauliu, pauostinėjo Meridetės rankovę.
— Kai pas mus atėjo Aleksas, mes pradėjome keliauti nešini daugiau… daiktų. Brangenybių. Aleksas sakė, kad taip mes sužavėsime žmones ir jie norės pirkti iš mūsų.
— Ar tai veikia?
— Atrodo. Dabar mes gyvename labai gerai. Aš dabar galiu pasirinkti sau užsakymus.
Gyvatė stebėjo, kaip vienas po kito žirgai ėjo į aptvaro pavėsį. Blyški saulės šviesa perkopė sienos kraštą ir Gyvatė jautė karštį savo veide.
— Apie ką galvoji? — paklausė Meridetė.
— Kaip padaryti, kad Džesė norėtų gyventi.
— Ji negyvens beprasmiškai. Aleksas ir aš ją mylime. Kad ir kas nutiktų, mes ja rūpinsimės. Bet jai to negana.
— Negi jai reikia vaikščioti, kad būtų naudinga?
— Gydytoja, ji mūsų žvalgytoja, — Meridetė liūdnai pažiūrėjo į Gyvatę. — Ji stengėsi mane išmokyti, kaip ir kur ieškoti. Aš suprantu, ką ji man sako, bet kai pati išeinu ieškoti, nerandu nieko kito kaip tik pūsto stiklo ir netikro aukso.
— Ar tu rodei Džesei savo darbą?
— Žinoma. Kiekvienas iš mūsų galime atlikti kažkiek kieno nors kito darbo. Bet kiekvienas turime talentą. Džesė geriau atlieka mano darbą nei aš jos, o aš geriau atlieku jos darbą nei bet kuri iš mūsų atlieka Alekso darbą, bet žmonės nesupranta jos kūrinių. Jie per daug keisti. Jie gražūs.
Meridetė, tiesdama Gyvatei pažiūrėti apyrankę, vienintelį turėtą papuošalą, atsiduso. Apyrankė buvo sidabrinė, be jokių akmenų, daugiasluoksnė, bet nedidelė. Meridetė buvo teisi: apyrankė graži, bet keista.
— Niekas jų nepirks. Ji tai žino. Aš padaryčiau bet ką. Jei tik padėtų, aš jai meluočiau. Bet ji žinotų. Gydytoja… — Meridetė numetė odinį vandens maišą ant smėlio.
— Ar tu gali ką nors padaryti?
— Aš galiu išgydyti infekcijas, ligas ir auglius. Galiu netgi atlikti operaciją, kuriai nepakaktų mano turimų įrankių. Bet aš negaliu priversti kūno išsigydyti.
— O ar kas nors gali?
— Ne… nė vienas iš mano pažįstamų šioje žemėje.
— Juk tu netiki mistika, — tarė Meridetė. — Juk neturi galvoje, kad kažkokia dvasia galėtų padaryti stebuklą. Tu turi galvoje, kad žemės žmonės galėtų padėti.
— Jie galėtų, — lėtai, gailėdamasi, kad prabilo, tarė Gyvatė. Gyvatė nesitikėjo, jog Meridetė pajus apmaudą, nors ir turėjo jį pajusti. Miestas darė įtaką visiems aplinkiniams žmonėms; jis buvo tarsi mįslingas ir žavingas sūkurio centras. Tai buvo ir vieta, kur kartais nusileisdavo ne Žemės gyventojai. Dėl Džesės Meridetė tikriausiai apie miestą žinojo daugiau nei Gyvatė. Gydytojai visada tekdavo tik pasikliauti pasakojimais apie Centrą; mintis apie gyventojus iš kito pasaulio buvo sunkiai suvokiama kažkam, kas gyveno vietoje, kurioje retai matomos žvaigždės.
— Galbūt mieste jie Džesę netgi pagydytų, — tarė Gyvatė. — Iš kur man žinoti? Ten gyvenantys žmonės su mumis nekalbės. Jie laiko mus atskirtus nuo miesto ir tuo labiau nuo gyventojų iš kito pasaulio, aš netgi nesu sutikusi nė vieno, kuris teigtų matęs gyventoją iš kito pasaulio.
— Džesė matė.
— Ar jie padėtų jai?
— Jos šeima galinga. Jie galėtų priversti kito pasaulio gyventojus pasiimti ten, kur ją galėtų išgydyti.
— Meridete, Centro žmonės ir kito pasaulio gyventojai pavydi vieni kitiems žinių, — pasakė Gyvatė. — Bent jau niekad iki šiol nepasiūlė pasidalyti žiniomis.
Meridetė užsirūstino ir nusisuko.
— Aš nesakau, kad nereikėtų pabandyti. Aš galėčiau suteikti jai vilties…
— O jei jie atsisakys, Džesės viltis vėl bus sudaužyta.
— Jai reikia laiko.
Meridetė galvojo ir galiausiai atsakė:
— O tu eisi ir mums padėsi?
Dabar jau Gyvatė dvejojo. Ji jau buvo nusprendusi grįžti į gydytojų stovyklą ir išklausyti mokytojų verdiktą, kai papasakos jiems apie savo klaidas. Ji pasiruošė keliauti į slėnį. Gydytoja nukreipė mintis į kitą kelionę ir suprato, kokį sudėtingą dalyką jai pasiūlė Meridetė. Jiems verkiant reikės ko nors, kas žino, kaip pasirūpinti Džese.