— Gydytoja?
— Gerai. Aš eisiu.
Jos grįžo į palapinę. Gyvatė nustebo, kad ji jautėsi optimistiškai; šypsojosi ir buvo kupina drąsos, o anksčiau galvojo, kad to reikės ilgai laukti.
Viduje Aleksas sėdėjo šalia Džesės. Jis žvilgtelėjo į Gyvatę, kai ši įėjo.
— Džese, — pasakė Meridetė, — mes turime planą.
Laikydamiesi Gyvatės nurodymų, jie vėl atsargiai apvertė Džesę. Džesė nuvargusiu žvilgsniu pažvelgė į viršų; jos kaktoje ir aplink bumą matėsi gilios amžiaus raukšlės.
Meridetė viską aiškino iš susijaudinimo gestikuliuodama. Džesė abejingai klausėsi. Alekso veido išraiška taip pasikeitė, jog atrodė, kad jis nebetiki.
Kai Meridetė baigė, Aleksas tarė:
— Tu išprotėjai.
— Ne! Kodėl taip sakai, kai turime šansą?
Gyvatė pažiūrėjo į Džesę ir tarė:
— Argi?
— Aš taip manau, — tarė Džesė, bet ji kalbėjo labai lėtai, susimąsčiusi.
— Jei mes nueitume į Centrą, — kalbėjo Gyvatė, — ar tavo žmonės galėtų tau padėti?
Džesė dvejojo. Ji tarė:
— Mano pusbroliai turi įvairios įrangos. Jie galėdavo pagydyti dideles žaizdas. Bet stuburą? Galbūt. Nežinau. Ir jie neturi jokios priežasties man padėti. Jau nebeturi.
— Tu man visada sakei, kokie svarbūs yra kraujo ryšiai tarp miesto šeimų, — tarė Meridetė. — Tu jų giminaitė…
— Aš juos palikau, — pasakė Džesė. — Aš nutraukiau ryšius. Kodėl jie turėtų mane priimti atgal? Gal nori, kad aš nueičiau ir jų maldaučiau?
— Taip.
Džesė pažiūrėjo žemyn į savo ilgas, nenaudingas kojas. Aleksas pirmiau pažvelgė į Meridetę, po to į Gyvatę.
— Džese, aš negaliu žiūrėti į tave tokią, negaliu ramiai stebėti, kaip tu nori mirti.
— Jie labai išdidūs, — tarė Džesė. — Išsižadėdama savo šeimos, aš įžeidžiau jų išdidumą.
— Bet jie supras, kiek tau reikėjo pastangų paprašyti jų pagalbos.
— Mes būtumėme kvailiai, jei bandytumėm, — atsakė Džesė.
3
Tą vakarą jie ketino išardyti stovyklą ir tamsoje keliauti lavos srautu. Gyvatė būtų palaukusi dar porą dienų ir nejudinusi Džesė, bet nebuvo iš ko rinktis. Džesės nuotaikos per daug greitai keitėsi, kad būtų galima ją dar čia laikyti. Gyvatė žinojo, jog partneriai jau ir taip per ilgai užsibuvo dykumoje. Aleksas su Meridete negalėjo nuslėpti, kad vandens atsargos seko, kad jie ir žirgai troško vien tam, jog Džesė būtų nuprausta ir išmaudyta. Dar kelios dienos gyvenimo bjauriame tvaike, kuris susikauptų tinkamai visko neišplovus, Džesę paskatintų depresuoti ir šlykštėtis.
O jie neturėjo kada švaistyti laiko. Jų laukė ilgas kelias: kilti lava ir eiti per ją, tuomet traukti į rytus link centrinių kalnų, kurie skyrė juodą dykumą į vakarų, kur jie dabar buvo, ir rytų, kur stovėjo miestas. Kelias, kertantis vakarines bei rytines kalnų grupes, buvo visai geras, bet už perėjimo jie vėl įžengs į dykumą ir trauks į pietryčius Centro link. Jiems reikėjo skubėti. Kai prasideda žiemos audra, niekas negali pereiti dykumos; miestas būtų izoliuotas. Vasara jau traukėsi dideliuose dulkių kamuoliuose ir smėlio verpetuose.
Iki prieblandos jie nepakavo palapinių ir daiktais neapkrovė žirgų, bet susipakavo viską, ką galėjo, kol dar nebuvo per karšta dirbti, ir krovė mantą prie Džesės rūdos maišų. Nuo sunkaus darbo Gyvatės ranka prasimankštino. Nubrozdinimai pamažu gijo, o įkandimo žymės išnyko, liko tik rožiniai randai. Greitai smėlinės angies palikti randai nesiskirs nuo kitų randų ant Gyvatės rankos ir ji net neprisimins, kurį randą paliko smėlinė angis. Dabar ji gailėjosi, kad nepasiėmė vienos iš bjaurių gyvačių su savimi. Tai buvo rūšis, kurios Gyvatė dar niekad nebuvo mačiusi. Net jei jos ir būtų pasirodžiusios nenaudingos gydytojams, bent jau būtų pagaminusi priešnuodį Arevino žmonėms. Jei kada nors dar sutiks Arevino žmones.
Gyvatė nunešė paskutinį ryšulį į krūvą, nusivalė delnus į kelnes, o veidą į rankovę. Meridetė ir Aleksas prie žirgų poros pritvirtino neštuvus, kuriuos patys pagamino. Gyvatė nuėjo pažiūrėti.
Tai buvo pats keisčiausias gabenimo būdas, kurį gydytoja kada nors matė, bet atrodė, kad jis turėtų suveikti. Dykumoje viską reikėjo nešti arba vilkti; vežimai su ratais užklimptų smėlyje arba sulūžtų atsitrenkę į akmenis. Kol žirgai nepasibaidys ar nebėgs ristele, Džesei bus daug patogiau keliauti nei vežimu. Didelis pilkas žirgas stovėjo tarp šachtų tyliai ir ramiai kaip akmuo; kitas, keršas žirgas, nerodė jokios baimės, tik paskersakiavo į juodas šachtas.
Gyvatė galvojo, kad Džesė turėtų būti tikra stebukladarė, jei jos treniruoti žirgai nesipriešins tokiam keistam prietaisui.
Meridetė tarė:
— Džesė sakė, jog kad ir kur keliautumėm, tarp pirklių mes įvesime naują madą.
— Ji teisi, — atsakė Aleksas. Jis atlaisvino dirželius ir neštuvai nukrito ant žemės. — Bet jie turėtų būti laimingi, kad jų nepaliko taip kaip kitus žirgus palieka.
Aleksas meiliai pliaukštelėjo per ramaus širmio kaklą ir paleido žirgus atgal į aptvarą.
— Kaip norėčiau, kad anksčiau ji būtų jojusi vienu iš jų, — Gyvatė pasakė Meridetei.
— Kai Džesė juos parsivedė, jie tokie nebuvo. Ji perka pašėlusius žirgus. Džesė negali žiūrėti, kai su žirgais blogais elgiamasi. Tas kumeliukas buvo vienas iš jos atsitiktinių žirgų — ji jau nuramino kumeliuką, bet su pusiausvyra dar nesiseka.
Norėdami tą popietę pasislėpti nuo kaitinančios saulės, jie patraukė atgal į palapinę. Palapinė buvo susmukusi tame šone, kuriame kuoliukai buvo išimti neštuvams. Meridetė plačiai nusižiovavo.
— Geriausia miegoti tada, kai turime progą. Mes negalime sau leisti saulei pakilus vis dar būti lavos sraute.
Tačiau gyvatę užvaldė nenusakoma, nenustygstanti energija; dėkinga už pavėsį, bet nemieganti Gyvatė sėdėjo palapinėje ir svarstė, kaip visas šitas beprotiškas planas galėtų pavykti. Ji pasiėmė odinį lagaminą ir norėjo patikrinti gyvates, bet vos tik atidarė Smėlio skyrių, Džesė pabudo. Gyvatė užsegė sklendę ir pasislinko arčiau gulto. Džesė pakėlė žvilgsnį į Gyvatę.
— Džese… dėl to, ką aš sakiau… — Gyvatė norėjo paaiškinti, bet nežinojo nuo ko pradėti.
— Kas tave taip nuliūdino? Negi esu pirma, kuri galėjau mirti, bet tu padėjai?
— Ne. Aš mačiau, kaip miršta žmonės. Aš padėdavau jiems numirti.
— Visai neseniai viskas atrodė taip beviltiška, — tarė Džesė. — Maloni pabaiga būtų buvusi lengva. Visada reikia saugotis… mirties paprastumo.
— Mirtis gali būti dovana, — pasakė Gyvatė. — Bet tai vis vien nesėkmė. Bandymas apsisaugoti nuo kančių. To pakanka.
Karštį perskrodė lengvas vėjelis ir Gyvatė pasijuto beveik atsigaivinusi.
— Kas negerai, gydytoja?
— Aš bijojau, — atsakė Gyvatė. — Aš bijojau, kad tu merdėsi. Jei taip būtų buvę, būtum turėjusi teisę prašyti mano pagalbos. Aš privalau ją suteikti. Bet negaliu.
— Aš nesuprantu.
— Kai baigiau apmokymus, mokytojai man davė šliužus. Dviejų iš jų nuodai gali būti panaudoti kaip vaistai. Trečias prišaukdavo sapnus. Jį nužudė.
Kai Gyvatė nuliūdo, Džesė nejučia paėmė ją už rankos. Gyvatė dėkingai priėmė Džesės užuojautą ir nuo tvirto prisilietimo pasijuto geriau.